„Kas negina laisvės, tas nevertas jos“ – dažnai sakydavo tarpukario Lietuvos generolas Povilas Plechavičius, sugebėjęs kartu su broliu Aleksandru prasmukti pro bolševikų užimtas teritorijas, grįžtant į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą.
Į kelionę laiku atgal į 1918-uosius nukels dokumentinė kino juosta „Tautos karvedys“, režisuota žurnalistės Danguolės Bunikienės. Išankstinę filmo premjerą gruodžio 5 d. visuomenė išvys KMM priklausančioje Kauno miesto rotušėje. Vos už kelių dienų, gruodžio 8 d., filmo premjera visų lauks per LNK grupės (INFO TV) televiziją. Dokumentinį filmą dalinai finansavo LR Krašto apsaugos ministerija. Pagrindinis filmo partneris – Lietuvos šaulių sąjunga.
Pagrindinį filmo herojų generolą P. Plechavičių net trijuose amplua – savanorio, raitelio-husaro ir apsukraus verslininko – įkūnijo patriotiškuose filmuose vaidinantis aktorius Robertas Lenartavičius, brolį Aleksandrą – aktorius Linas Karvelis.
„Valandos trukmės filme sutalpinome svarbiausius epizodus iš generolo gyvenimo, jo karinės karjeros tarpukariu, laisvės kovų, asmeninio gyvenimo, verslo iniciatyvų, jo veiklos dėl Lietuvos laisvės esant pabėgėlių stovykloje Vokietijoje ir jam išvykus už Atlanto“, – sakė filmą režisavusi žurnalistė Danguolė Bunikienė. Filmo kūrybinei grupei rinkti medžiagą Čikagoje, JAV padėjo ten gyvenantys lietuviai. Jų iniciatyva surasta gatvė, identifikuotas namas, kuriame prieš pusę šimto metų generolas gyveno ir kūrė planus apie Lietuvos nepriklausomybę bei grįžimą į Tėvynę.
Dokumentinė kino juosta prasideda rekonstrukcine mini scena – brolių Plechavičių sugrįžimu į gimtuosius Bukončius, nepastebėtiems iššokus iš važiuojančio traukinio, kuriame tykojo bolševikų karininkams rengiamos pačios žiauriausios egzekucijos.
Dokumentikoje mintimis ir autentiškais močiutės prisiminimais, kaip generolas vadavo Žemaitiją nuo bolševikų, dalinasi buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius, istorikai, sūnėnas Tomas Vaigelis (Thomas Veigel) gyvenantis Vokietijoje ir giminaičiai Lietuvoje.
Filmo kūrėjai, konsultuodamiesi su istorikais, gilinosi į tą istorijos tarpsnį, kai lietuvybę gniuždė carinės rusijos diktatūra, lietuviškos spaudos draudimas. Būtent kaip tik šiame periode prabėgo Povilo vaikystė. Paslapties šydą apie generolo vaikystę, koks jis buvo, filme praskleis artimiausias Povilo žmogus – krikšto dukra Regina Legeckytė-Ošlapas, gyvenanti Kalifornijoje, JAV.
„Generolas Plechavičius gyveno toje epochoje, kai visi istoriniai įvykiai, palietę ir mūsų tautą, lyg tyčia ėmė ir sukrito šiai charizmatiškai asmenybei, sugebėjusiai sutelkti žmones. Tai valstybės ir kariuomenės kūrimasis, laisvės kovos, sovietinė ir nacistinė okupacijos, vietinės rinktinės kūrimas“, – pastebėjo buvęs divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos vadas R. Dumbliauskas. Kaip karininkas-kavaleristas, patriotizmą ir teisingumą Povilas laikė aukščiausia vertybe. Jie su broliu buvo vieni iš lietuviškosios kavalerijos kūrėjų. Tarpukariu kavalerija garsino Lietuvą. Tuometėje spaudoje buvo rašoma: Lietuvos kavalerija – viena geriausių pasaulyje.
Šiemet minimos pasipriešinimo okupacijai ir generolo įkurtos Vietinės rinktinės 80-osios metinės. Istorikai Vietinę rinktinę laiko unikaliu fenomenu visoje Lietuvos istorijoje. Filmo kūrėjai su istoriku Gintautu Jakščiu nagrinėjo Lietuvos archyvuose saugomas bylas, kuriose rado unikalios, niekur nepublikuotos medžiagos ir apie Vietinę rinktinę, ir apie generolo labai svarbią veiklą Lietuvai, jam gyvenant Vokietijoje.
Filmo žiūrovai išgirs ir autentišką, uždegančią pozityvumu generolo kalbą, pasakytą 1944 metų vasario 16 dieną. Autentišką įrašą išsaugoję giminės Lietuvoje pasidalino su filmo kūrėjais.
Kokį žmogų Plechavičiaus asmenybėje matė kariai, šeima, artimieji ir likimo draugai? Kodėl net komunistai ir nusikaltėliai jį laikė svarbiu ir ypatingu – apie tai dokumentiniame filme „Tautos karvedys“. Premjera – jau gruodžio 5 d. Kauno miesto rotušėje.
Gerb. Juliau, pacituosiu iš Vikipedijos :”…Lietuvos Vietinė rinktinė …… – 1944 m. vasario 16 d. generolo Povilo Plechavičiaus įkurta sukarinta organizacija Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti….1944 m. vasario 16 d. generolas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę. Kreipimęsi akcentuota būtinybė kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova. Į generolo kvietimą greitai buvo atsiliepta: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę. Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų. Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių…1944 m. balandžio 1 d. Vietinės rinktinės batalionai įžengė į Vilnių. Lenkų pogrindis Vilnių laikė sudėtine Lenkijos dalimi, dėl to greitai prasidėjo konfrontacija su Armija Krajova. Iš viso į Rytų Lietuvą buvo perdislokuoti 7 batalionai (301–306 ir 308), siekiant pristabdyti ten veikusių sovietų ir lenkų partizanų veiklą. Rinktinei trūko ginkluotės ir amunicijos. Vietinė rinktinė 1944 m. pavasarį ties Graužiškėmis susikovė su Armija Krajova. Kautynėse dalyvavo 24 Utenos (iš jų žuvo 21) ir 60 Marijampolės pulkų kariūnų. Dalis žuvusiųjų palaidoti Utenoje, kiti – Ašmenos kapinėse. …lt.wikipedia.org/wiki/Vietinė_rinktinė
Lenkų pogrindis Vilnių ir šiandien laiko sudėtine Lenkijos dalimi – laukia kol sienos pajudės, pavyzdžiui, Ukrainoje. Laukiančių yra ir daugiau, žinoma. Drg.Liūto Trockio kariuomenė nelyginama su carinės Rusijos imperijos kariuomene, kurios kariuomenėje, berods, ir šis karvedys tarnavo, kaip ir mano senelis eiliniu nelaimėliu „Za caria, za Batiušku i Pravoslaviju” ir net buvo įsiveržęs į Rytų Prūsiją, bet gavo atgalios ir Brest-Litovsko taikoje dar ir magaryčių gavo – Lietuvių tautinę valstybę. Na, taip man senelis pasakodavo iki mirties, kad puolė Prūsiją, o gavo tautinę valstybę, kurią lenkai stipriai apipešiojo, kartu išeidami iš carinės Rusijos imperijos – paniekino ir pažemino, o okupuotąją dalį žiauriai polonizavo. Dėl lietuvių nelaimių niekas karo Lenkijai neskelbė – Antantė nepaskelbė, kaip dėl Lenkijos tos pačios Antantės paveldėtojai paskelbė Vokietijai dėl geležinkelio ir greitkelio į Rytų Prūsiją ir Danzig‘o miesto. Rusija kažin kodėl laisvai juda mūsų keliais į Rytų Prūsiją ir nieko – viskas čia čiki-piki. Beje, tiek Lietuva, tiek Lenkija atsikūrė Vokietijai sutriuškinus carinės Rusijos imperijos galybę Antrajame Žalgiryje, kuri buvo viena iš trijų Antantėje. Keblu ir tiek, gerbiamas pone. Sunki ta mūsų istorija, tik dalinai dėstoma mūsų univerkėmis. Dalinė tiesa nėra geras dalykas, kaip ir dalinės istorijos profesionalai – prapiesoriai su moksliniais laipsniais. Mums reikalinga visa tiesa, o ne dalinė.
erb. Juliau. pacituosiu iš Vikipedijos :”…Lietuvos Vietinė rinktinė …… – 1944 m. vasario 16 d. generolo Povilo Plechavičiaus įkurta sukarinta organizacija Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti….1944 m. vasario 16 d. generolas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę. Kreipimęsi akcentuota būtinybė kovoti su „raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova. Į generolo kvietimą greitai buvo atsiliepta: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę. Gen. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų. Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių…1944 m. balandžio 1 d. Vietinės rinktinės batalionai įžengė į Vilnių. Lenkų pogrindis Vilnių laikė sudėtine Lenkijos dalimi, dėl to greitai prasidėjo konfrontacija su Armija Krajova. Iš viso į Rytų Lietuvą buvo perdislokuoti 7 batalionai (301–306 ir 308), siekiant pristabdyti ten veikusių sovietų ir lenkų partizanų veiklą. Rinktinei trūko ginkluotės ir amunicijos. Vietinė rinktinė 1944 m. pavasarį ties Graužiškėmis susikovė su Armija Krajova. Kautynėse dalyvavo 24 Utenos (iš jų žuvo 21) ir 60 Marijampolės pulkų kariūnų. Dalis žuvusiųjų palaidoti Utenoje, kiti – Ašmenos kapinėse. …https://lt.wikipedia.org/wiki/Vietinė_rinktinė
Kaip konkrečiai šis karvedys vadovavo 1944 – 1954 metų kariniam – partizaniniam pasipriešinimui Mūsų Lietuvos miškuose, kurie šiandien superinių patriotų kertami be jokio gailesčio, ir ne tik? O Lietuva su pagreičiu rusifikuojama. Žodžiu, kaip iš tikro jis vadovavo kokiam nors rimtam kariniam – partizaniniam pasipriešinimui, o ne tik pasišpilkavimui su vokiečių okupacine administracija, karine jų vadovybe, nuo kurio kentėjo tik eiliniai mūsų kareivukai ir pan.?
Pasiskaitykit Vikipedijoje ir enciklopedijose apie generolą Plechavičių lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Plechavičius ir jo vietinę rinktinę- lt.wikipedia.org/wiki/Vietinė_rinktinė
Dėkoju už info, bet, o tai kiek jam buvo metų 1944 metais, kad jau gint nebegalėjo? Kai rusai vėl įžengė 1944 metais į Lietuvą?
Gerb. Juliui pacituosiu iš Vikipedjos :”…Povilas Plechavičius (1896 m. vasario 1 d. Bukančių k. Židikų valsčius, Mažeikių apskr. – 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės generolas…1918 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais…. 1920 m. kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (1920-1930 m. vadintas Vyties kryžiaus ordinu).lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Plechavičius