Gediminas JAKAVONIS
Didžiausias skandalas šalies teismų istorijoje. Taip žiniasklaida pavadino aštuonių teisėjų, įtariamų kyšininkavimu, sulaikymą. Tuoj pat buvo pareikšta, kad suduotas smūgis korupcijai teismuose. Tačiau kaip šis generalinio prokuroro Evaldo Pašilio ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo Žydrūno Bartkaus pranešimas sukėlė sprogusios bombos efektą, lygiai taip pat greitai kilęs triukšmas nuslopo. Kokios gali būti to pasekmės, ar iš tiesų teismų sistema valosi? O galbūt skandalas tėra parodomoji akcija?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo pirmasis atkurtos Lietuvos generalinis prokuroras Artūras PAULAUSKAS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, teisininkas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Rimas ANDRIKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Vasario pabaiga buvo rezonansinė: suimtas būrys teisėjų, advokatų, verslininkų. Įvykis tikrai ne eilinis. Pirmiausia norėčiau kreiptis į buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską. Kas, jūsų akimis, įvyko, ir ką galima spręsti iš viešai pateiktos informacijos, nes komentarų būta įvairių?
A.PAULAUSKAS: Būtų galima atsakyti vienu sakiniu, kad tie, kurie komentuoja, tikriausiai nieko patys nežino ir nedaug ką gali pasakyti. Galima pasvarstyti ir nesigilinant pakomentuoti jau išsakytus komentarus. Bandoma pateikti, kad įvyko kažkas neįtikėtino, kad taip niekuomet nebuvo. Aš noriu pasakyti, kad teisėjų, prokurorų, advokatų baudžiamųjų bylų mes turime beveik kiekvienais metais. Traukiame į baudžiamąją atsakomybę ir po vieną, ir po du. Taigi tų faktų yra buvę. Šioje informacijoje nustebino tai, kad vienu metu sulaikyta tiek daug teisėjų. Taip, atvejis, kada sulaikomi net 8 teisėjai iš aukštų teismų – apygardos, apeliacinio, Aukščiausiojo Teismo, – ne eilinis. Tai yra naujiena. Tačiau iškilo vienas klausimas – kas tai yra? Ar atskleista kokia nors teisėjų korupcijos sistema? Pradėta kalbėti apie kažkokius „žaliuosius koridorius“, buvo visokių pasisakymų, kalbų. Tačiau iš visos pateikiamos informacijos aiškėja, kad tai nėra sistema, o pavieniai atvejai. Yra konkrečios bylos, kurios tarpusavyje nesisieja. Klaipėdoje – vienas atvejis, Vilniuje – kitas. Vis dėlto aiškėja, kad daugiausia tai yra susiję su Vijūnėlės dvaru. Matyti, kad teisėjai daugiausia nemalonumų sulaukė per šią bylą. Ką tai rodo? Rodo, kad šioje byloje buvo bandoma daryti kažkokį poveikį. Kiek tai yra baudžiamieji veiksmai, kiek jie bus kvalifikuoti pagal tam tikrus straipsnius, mes to nežinome, nes jokios informacijos šiandien neturime. Tačiau galime pakalbėti apie nekaltumo prezumpciją. Tą klausimą kelia daug kas. Aukščiausiasis Teismas taip pat sureagavo, kad negalima kaltinti iš anksto, kad tik teismas gali pasakyti, ar jie kalti, ar ne. Mes matome, kiek politikų, kiek kitų profesijų žmonių STT išveda su antrankiais, tačiau tais atvejais Aukščiausiasis Teismas į tai nereaguodavo. Bet juk Aukščiausiasis Teismas visais atvejais turėtų pasisakyti vienodai ir teisėjai neturi turėti privilegijų. Teisėjai belikę vieninteliai pareigūnai, kurie šiandien dirba neturėdami teistumo, visi kiti – ir merai, ir ministrai gali dirbti ir turėdami teistumą. Tačiau mes privalome kalbėti, kad teisėjai neturi turėti jokių privilegijų. Visi žmonės turi būti vertinami per nekaltumo prezumpciją ir visais atvejais reikia šito reikalauti. Kas yra nekaltumo prezumpcija? Kad kiekvienas žmogus yra nekaltas, kol to neįrodo teismas. Nesvarbu, kad žmogus yra rodomas visokiomis aplinkybėmis. Jis yra nekaltas, kol neįrodyta jo kaltė.
Norėtųsi, kad teismų vadovai daugiau kalbėtų, pasisakytų apskritai apie teismų atvirumą, apie didesnį teismų prieinamumą visuomenei. Juk buvo bandoma ir tarėjų institutą sugrąžinti į teismus, įvesti prisiekusiųjų institutą. Pradžioje teismai labai priešinosi šiems dalykams, dabar, kiek žinau, nuomonė yra pasikeitusi, teismai tam lyg ir pritartų. Man norėtųsi, kad visuomenė, užuot kaltinusi, galėtų dalyvauti įgyvendinant teisingumą. Tai nėra nieko išskirtinio, visose civilizuotose šalyse yra tokie institutai. Jie veikia, manau, kad mes taip pat galėtume būti ne išimtis. Mano supratimu, iš šių įvykių kažkokias išvadas reikės daryti, kažkaip reaguoti. Bet, kaip ir visuomet, geriau šiek tiek palaukti, paanalizuoti ir susigaudyti, kas vyksta iš tiesų.
G.JAKAVONIS: Kaip tokia situacija vertintina iš žmogaus teisių pozicijos?
V.BUDNIKAS: Manau, viskas per daug sudėtingai pateikiama. Žmonės vis dėlto yra protingi, jie suvokia, kas vyksta. Mes norime, kad viskas būtų sudėtinga, tačiau į šį dalyką reikia pažiūrėti paprasčiau. Advokatai, teisėjai surakinti antrankiais. Dar gal reikėjo juos grandinėmis sukaustyti? Sakykite, kam viso to reikia? Analogiška situacija buvo, kai 260 policininkų ėmė vieną mergaitę. Atsakykite man, kam tos jėgos tada reikėjo? Trys „Aro“ vyrai būtų paėmę mergaitę, ir viskas. Vadinasi, tikslas yra ne kažką padaryti, o pademonstruoti. Žmonės tą supranta. Čia yra noras pademonstruoti valdžią ir jėgą. Visas šis veiksmas yra teisinis nihilizmas. Žiniasklaida kolonomis seka, fotografuoja teisėjus, visi kalba, smerkia juos ir t.t. Dar pasako, kad pas kažką rado 300 tūkst. eurų. O pas ką rado? Kodėl rado? Kuriama intriga. Juk taip neturėtų būti daroma, jeigu iš tikrųjų kalba eitų apie teisingumą. Jeigu kalbame ne apie teisingumą, o apie teisėtvarkos šou, tuomet viskas yra gerai. Įspūdis sudarytas. Tačiau kokius mes keliame tikslus? Šiuo atveju tikslas – pademonstruoti jėgą. Gal klystu, tačiau, manau, kad jėgos demonstravimas yra ne dėl teisingumo. Žmonės supranta, kad tai yra manipuliavimas jų nuomone, manipuliavimas nuotaikomis. Apie teisingumą kol kas sunku kalbėti. Kartais iškyla klausimas, o kuo yra ypatingas Vijūnėlės dvaras? Aš nepažįstu Druskininkų mero, gal netgi sutikčiau, kad tas dvaras būtų nugriautas. Bet kiek senamiestyje kultūros paveldo sunaikinta ir toliau naikinama? Būkime nuoseklūs. Jei jau taip labai svarbu, kad nebūtų to, kas yra Druskininkuose, mes žiūrėkime visur. Bet išimamas iš konteksto vienas dalykas ir jis yra eskaluojamas. Žmonės labai aiškiai supranta ir mato. Mato, kad čia yra visai ne teisingumo reikalas. Teisingumo prasme, reikia laikytis nuoseklumo. Šiuo atžvilgiu ir šiuo atveju taip nėra padaryta. Lietuvoje iš pradžių ryškiai viskas demonstruojama, žiniasklaida aprašo ir paskui tyla. Tuomet iškyla klausimas, ar tai buvo teisingumo reikalas, ar neteisingumo. Žmonės mato, kad tai tik šachmatų figūrų perstumdymas. Paaukojamos tam tikros figūros dėl galios centro pakeitimo ir pan. Kam reikia visuomenę bauginti tokiais veiksmais? Gal tie, kas tai daro, tarsi kažko bijo ir gindamiesi kažką demonstruoja.
Teisingai paminėta, kad visuomenė jau komentuoja ir teisia. Tačiau ką visuomenei daugiau daryti, jeigu ji pastatoma prieš faktą, bet pati negali dalyvauti teisingumo vykdyme. Kiek dešimtmečių kalbama apie tarėjų institutą, kuris yra Lenkijoje, Vokietijoje, daugelyje Europos valstybių. O Lietuvoje vis randama kokių nors priežasčių – tai pinigų trūksta, tai Konstitucijos pataisą reikia daryti, tai proceso kodeksą reikia pakeisti. Teisingumas yra didžiausia vertybė, valstybės pamatas, be kurio valstybė suyra. Bet čia yra kitas tikslas – nenorima visuomenės įsileisti į valstybės valdymą. Norima ją valdyti taip, kaip buvo valdoma iki šiolei. Tačiau taip yra ne tik teismų sistemoje. Taip yra visur. Net ir savivaldoje yra tas pats. Pažiūrėkite, kaip yra pakreipti rinkimų įstatymai. Visuomenė niekur neprileidžiama, visur jai yra uždaromi vartai, iš visų pusių apribojama. Noriu pasakyti, kad jei visuomenė būtų įleista į valdymą, gal nereikėtų ir tokių šou. Bet gal tada būtų blogai, jei nebūtų šou. Žvelgdamas iš paprastų žmonių pozicijų, vertinu tai kaip spektaklį. Taip, jeigu teisėjai korumpuoti, juos reikia suimti, juos reikia bausti. Tačiau ar tai reikia daryti tokiu būdu, su tokia reklama? Labai abejoju.
G.JAKAVONIS: Mes turime Seimo narį, dirbusį Aukščiausiojo Teismo teisėju. Įdomu, ką jis galvoja klausydamas pokalbio dalyvių samprotavimų? Ar atsiradus teismo tarėjų institutui teismų sistemoje būtų mažiau korupcijos?
R.ANDRIKIS: Diskusijos pradžia buvo labai gera, kolegos daug ką itin tiksliai pastebėjo. Turiu ir aš keletą pastabų. Tokio Dievo, kuris pasakytų, kas čia vyksta, nėra. Informacijos apie įvykius taip pat nėra. Atsiribojant nuo tam tikrų faktų, galima konstatuoti, kad Lietuva yra įpratusi būti pirmaujančia pagal suėmimų skaičių, pagal kalinių skaičių, pagal savižudybes ir visas kitas neigiamybes. Manau, ir šiuo atveju kažkam reikia pademonstruoti didelį skaičių. Įdomu, kad tie žmonės, sprendžiant iš visos informacijos, yra sulaikyti ne darantys nusikaltimą, kad reikėtų juos čia pat, šiandien, šią sekundę suimti ir izoliuoti. Galimai žvalgybinės procedūros buvo vykdomos ilgą laiką, bet kadangi teisėjus saugo teisėjų imunitetas, jų sulaikymo laikas buvo parinktas taip, kad nereikėtų kreiptis į Seimą. Tam, kad teisėjas būtų patrauktas atsakomybėn, reikalingas atitinkamas Seimo pritarimas, leidžiantis suimti arba kitaip apriboti laisvę. Tarp sesijų tai daroma prezidentės dekretu. Aš pritariu nuomonei, kuri jau paskleista viešojoje erdvėje: jeigu Seime būtų svarstoma dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn šitiek teisėjų vienu metu, per vieną dieną visa tai nebūtų padaryta, tai ir skaičiai būtų mažesni. Ar tai, kas įvyko, naudinga ir kam naudinga, tegul komentuoja politologai. Tačiau tas dirbtinumo elementas matomas pagal tai, kad buvo palaukta tarpsesijinio laikotarpio.
Dėl dvejopų standartų… Be abejo, nėra nė vienos pasaulio valstybės, kurioje būtų išgyvendinta korupcija. Aš niekuomet nelaikiau Lietuvos labai pasiturinčia valstybe. Žingsniai teisinės valstybės link yra viena, o vadintis teisine valstybe yra visai kas kita. Manau, ten, kur galas su galu nesueina materialine prasme, korupcijos problema buvo ir bus dažnesnė nei kurioje nors kitoje demokratinėje valstybėje.
Kas yra teismas? Teismas vykdo teisingumą. Jis negali vykdyti teisingumo, jeigu jo niekas nereikalauja. Jis sprendžia ginčus – civilinius, administracinius, valstybės baudžiamąjį persekiojimą vykdo, – tai yra taip pat ginčas tarp valstybės ir piliečio. Jūs man pasakykite, jeigu kas nors statosi draustinyje, ten, kur tikrai negalima, jeigu vietoj penkių aukštų ne per naktį ir ne per dvi pastato šešiolika aukštų, jeigu tai vyksta metai iš metų – negi niekas to nemato. O kodėl nemato? Įtariu, kad dėl korupcinio ir piktnaudžiavimo elemento. Kaip tuomet teismas spręs? Juk jis tikrai nėra tokia geležinė uola, atsiras tokių, kurie bandys paveikti, o žmonės ne visi ir atsilaiko. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį tokių atvejų galima suskaičiuoti ne ant vienos rankos pirštų.
Dėl visuomenės dalyvavimo. Mes su ponu Artūru galime prisiminti laikotarpį, kai teismuose dalyvaudavo tarėjai. Tam reikalinga atskira diskusija. Būta ir anekdotiškų atvejų, ir labai rimtų. Jeigu ilgai miegoję staiga dabar, per pavasario sesiją, teiksime įstatymo pataisas dėl teismų tarėjų, čia bus pats tragiškiausias sprendimas.
G.JAKAVONIS: Kas beatsitiktų Lietuvoje, aš girdžiu iš Seimo – reikia griežtinti bausmes. Rezultatas toks, kad turime daugiausia kalėjimuose uždarytų, nuteistųjų...
R.ANDRIKIS: Aš tiesiog su šiurpu girdžiu aukščiausius valstybės pareigūnus kalbant, kad baimę reikia skiepyti priimant įstatymus. Atseit atgrasys. Buvo Lietuvoje laikotarpis, kai žodis „atgrasyti“ buvo vartojamas taip tankiai, kaip dabar. Kriminologijos mokslas, egzistuojantis šimtmečiais, yra nustatęs, kad įstatymai atgraso tik vieną trečdalį žmonių. Tai kas išeina? Kad mes agituojame priimti įstatymą dėl vieno trečdalio žmonių? Ar jūs čia kur matote logiką?
G.JAKAVONIS: Šiuo atveju buvo suimti teisėjai, kuriems iki pensijos buvo likę vos keli mėnesiai. Kaip paaiškinti, kad jie, kaip skelbta, susigundė, nors jų algos yra gana didelės, todėl ir jų pensijos būtų didelės, tačiau dabar visa tai jie praranda…
A.PAULAUSKAS: Aš nesu kriminologas, galbūt kriminologas paaiškintų profesionaliau. Bet kai pradedama kalbėti, kad dabar įvyko apsivalymas, kad suduotas smūgis korupcijai, kad ji jau išgyvendinta… Mano 20 metų patirtis teisėsaugoje rodo, kad užauga nauja karta, kuri daro tokius pačius nusikaltimus, kaip ir ankstesnė. Dirbdamas tardytoju ar prokuroru matydavau, kaip tie nusikaltėliai, įtariamieji, teisiamieji jaunėja kiekvienais metais. Aš galvoju, kad gal tie dalykai yra žmogaus prigimtyje, gal yra aplinkybės, kurios žmogui yra ne visiškai pavaldžios. Bet tikėtis, kad čia yra apsivalymas ir daugiau tokių atvejų neturėsim, tokių iliuzijų neturiu. Viename interviu, kai buvo bandoma susieti, jog čia sovietinių laikų teisėjai, kurie neva yra išugdyti tos santvarkos, kad jie yra neperėję šiandienos sukurtų filtrų, pasakiau – belieka tik palaukti ir ateis laikas jaunesniems. Nenustebsiu, jei turėsime ir kitų teisėjų bylų. Manau, turime kurti įvairias sąlygas, kad tokių dalykų nebūtų, bet, matyt, kažkur giliai žmoguje sėdi nenuspėjamas velniukas, kuris ima ir iššoka.
Mano nuomone, šiandien teisėjai turi didžiausias socialines garantijas, kokias gali turėti valstybės pareigūnai. Atlyginimai tikrai yra nemaži. Tu turi garantiją dirbti ilgai, formaliai – iki 65 metų. Kad būtum atleistas, yra tik konstituciniai pagrindai, kitokių pagrindų nėra. Pensijinis ir visi kiti aprūpinimai yra išskirtiniai. Pažįstu teisėjų, kurie buvo suimti ir kuriems iki pensijos buvo likęs tik pusmetis. Ar šitie teisėjai prarado ar neprarado savo garantijas, šito nežinau. Tikriausiai mes tai išgirsime po galutinio bylos nagrinėjimo. Manau, tai būtų didžiulis smūgis jiems, jei taip įvyktų. Noriu pasakyti, kad nei atlyginimai, nei socialinės garantijos neatgraso nuo tų veiksmų ir, matyt, tas žmogaus egoizmas yra labai giliai įaugęs.
V.BUDNIKAS: Noriu pasakyti keletą pastebėjimų dėl tarėjų instituto. Negi mes esame kvailesni už lenkus, vokiečius, prancūzus arba švedus, kurie turi tą institutą. Ar esame kokie aborigenai ir negalime šito padaryti. Negalime išsirinkti savo seniūno, nes įstatymas neleidžia. O kuo mes blogesni ar esame atsilikę?
Dėl teisėjų atlyginimų… Daug kalbama apie valstybės prioritetus, juk juos sudėlioja visuomenė. Sakykime, mokytojas. Jeigu jis toks svarbus ir, kaip čia visi giedojo gražias giesmes, kad reikia grąžinti mokytojo prestižą ir pan., – pažiūrėkime į jo atlyginimą ir mes matysime, kokia yra mokytojo vieta visuomenėje. Pažiūrėkime į teisėjų, dirbančių pirmos instancijos teismuose, atlyginimus, tai nėra jie tokie ir dideli. O kokio šilumos energijos tiekėjo komercijos viršininkas kelis kartus daugiau gauna nei teisėjas. Štai jums ir prioritetai. Kas svarbiausia yra visuomenei, tą ji ir deklaruoja ne antraštėmis, o savo konkrečiais veiksmais. Iš jų matosi, kokioje vietoje yra teisėjas, mokytojas, kultūros darbuotojas ir koks nors verslininkas.
Mano nuomone, pagrindinis dalykas, kad mes gyvename melo visuomenėje. Melo visuomenė negali būti laiminga ir tokioje visuomenėje nebus klestinti valstybė. O melas pasireiškia visur, kiekviename žingsnyje. Kalbėkime taip: BVP auga ir auga, o visuomenė kaip skursta, taip ir skursta. Trečdalis gyveno skurde ir vis tebegyvena, socialinė atskirtis didėja ir didėja. Tai kur tas BVP? Aišku, žodis „vagia“ gal skamba negražiai, bet tą BVP kažkas pasiima gražiai, mikliai ir įstatymo nustatytu būdu. Taigi deklaruojame viena, o yra visai kita. Dėl skurdo, iš nevilties žmonės bėga iš Lietuvos, provincija tuštėja, o mes rodome sėkmės laidas apie emigracijoje gyvenančius lietuvius. Tai mums reikia, kad lietuviai sugrįžtų ar ne?
Visi sutinkame, kad trečdalis šeimų gyvena skurde, logiškai žiūrint, trečdalis šeimų negali tinkamai prižiūrėti vaikų, o įstatymus priimame, kad už netinkamą priežiūrą būtų galima atimti vaikus. Žmonės mato dviveidiškumą ir ne dvejopus standartus, o paprasčiausią melą. LRT kalba apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą visą laiką negatyviai, neigiamai, pasišaipoma, tarsi jis būtų koks kvailelis. Jis garantuoja mūsų saugumą, bet iš jo tyčiojamasi. Taip daroma ir kituose televizijos kanaluose. Tad kyla klausimas, kodėl taip daroma. Mums informacija pateikiama taip, tarsi būtumėm kokie nesusipratėliai, nevykėliai, kad mums nedera turėti savo nuomonės, kad mums nuomonę kažkas suformuos, pateiks, kad negalime galvoti kitaip. Esminis dalykas – ta melo visuomenė turėtų keistis, turėtų atsirasti mūsų valstybės ir visuomenės vizija, tačiau vizijai pirmiausia turėtų būti padėti moraliniai pamatai. Aš tikrai jaučiu pagarbą žmogui, kuris pasakė, kad moralė – šio pasaulio dimensija. Reikia pagal šį šūkį gyventi ir viskas bus suprantamiau. Tačiau tiesa ir teisingumas nėra šio pasaulio dimensija. Jeigu mūsų visuomenėje neatsiras pagarba Konstitucijai, į kurią, reikalui esant, nusišluostysim kojas, jeigu neatsiras pagarba moralinėms vertybėms, nieko gero ir nebus. Juk mes čia raškome vaisius. Tuos teisėjus suėmė, tai yra vaisiai, nes viskas, kas aplinkui vyksta, yra sėklos, kurias pasėjame ir kurios dygsta ne vieną dieną. Dedu viltis, kad kai mūsų šviesuomenei atsivers akys, ji dės visas pastangas, kad pakreiptų įvykius kita linkme.
R.ANDRIKIS: Teisingai Artūras priminė, kad iš principo visi yra nuodėmingi. Vytautas jau pasakė, kad pas mus labai daug melo. Bet manau, kad trūksta ir viešumo. Viešumas yra puikus vaistas, kuris gali daug geriau gydyti nei gąsdinimas. Tad reikia apsispręsti – ar mums reikia daugiau viešumo, ar baimę varančių įstatymų? Aš stebiu, kad viešumo vis mažiau, kad atsiranda visokių paslapčių. Perskaičiau, kad įvaikinimo bylose nieko nėra viešo. Paimkime įvaikinamos mergaitės atvejį, ten net sprendimas yra neviešas. Apie bylą niekas negali rašyti, jokios pavardės paminėti. Jūs pasakykite, ar ten STT išvada yra? Tai yra akivaizdžiausias korupcinis įstatymas. Ten, kur nėra viešumo, yra korupciniai dirvonai. Pakalbėkime apie tarėjus. Prieš porą metų JAV į vieną tarėjo vietą pretendavo 1 tūkst. kandidatų.
G.JAKAVONIS: Ten gal algos labai geros…
R.ANDRIKIS: Klausimas, ar išvis jiems algas moka už posėdį. Suprantu, kad iš tūkstančio lengviau galima surasti daugiau ar mažiau priimtiną nei iš dviejų ar trijų. O juk pas mus yra trys lietuviai – penkios partijos, politinė veikla teismuose yra uždrausta, teisėjas turi būti ne partinis. Tarėjai… Kokios įmonės gerą darbuotoją išleis iš darbo, kas išleis puikų specialistą į bylą, kuri truks pusantrų metų? Man sunku įsivaizduoti. Klausimas – kas bus tie tarėjai? Tokių dalykų neišsprendus, man liežuvis nesiverstų skatinti tarėjų instituto įvedimo.
G.JAKAVONIS: Nejaugi nėra išeities, kaip išsikapstyti iš tokios padėties?
A.PAULAUSKAS: Aš sutinku su Vytautu, turime iškelti moralinius dalykus. Tačiau jeigu apie tai tik kalbėsime, o elgsimės kitaip, visų skaudulių neišgyvendinsime. Kažkokia baimė yra mus sukausčiusi. Kai sakau, kad Lietuva jau 30 metų yra nepriklausoma, mes jau tikrai turėtumėm nieko nebijoti, turėtumėm atvirai kalbėti, tačiau esame visiškai kitokioje atmosferoje.
V.BUDNIKAS: Aš netikiu politikais ir kad suėmus šiuos teisėjus, valstybėje atsiras daugiau teisingumo. Jeigu norime, kad visuomenė būtų teisingesnė ir harmoningesnė, turime ją įtraukti, bet jeigu nenorime to daryti, visuomet surasime tūkstančius priežasčių. Didžiausią kaltę suversčiau ne Seimui, ne kokiems politikams, o mūsų inteligentijai. Pasakysiu kodėl. Visuomenė žiūri su viltimi į nepriklausomus asmenis. Apie politikus galvojama, kad jie gali būti kuo nors suinteresuoti, bet nėra suinteresuoti mokantys vaikus autoritetai, profesoriai, kurių klausosi studentai. Yra moraliniai autoritetai, kurių žodis gali lemti vienokį ar kitokį visuomenės elgesį ir atitinkamą reakciją, tą patį nepakantumą. Bet pažiūrėkime, kaip elgiasi mūsų inteligentija. Pastebėjau tokį keistą fenomeną: jeigu patalpini kokią žinutę apie mokslininką, kuris eina į politiką, iš tų pačių inteligentų išgirsti piktų, kandžių, net, sakyčiau, žemo lygio replikų, kad štai jis nori būti „prie lovio“ ir pan. Žiūrima taip, jei labiau išprusęs žmogus eis valdyti valstybės, čia yra blogis ir suprantama kaip ėjimas „prie lovio“. Paskui stebimasi, kad pas mus politikoje visi yra savanaudžiai. Tai kodėl jie patys taip elgiasi? Maža to, jie patys nieko nedaro, niekur neina, bet smerkia kitą, kuris eina. Tie moraliniai imperatyvai, kurie turėtų kilti iš mūsų inteligentijos, deja, yra tokie. Galbūt nusifilosofuosiu, bet stebint visą vyksmą, susidaro įspūdis, kad visuomenės sekuliarėjimas kerta per mūsų valstybės pamatus.
A.PAULAUSKAS: Bažnyčia irgi dabar yra sudaužyta, aiškinasi dėl visų savo nuodėmių.
V.BUDNIKAS: Bet bažnyčia bent jau aiškinasi.
R.ANDRIKIS: Virš Konstitucijos yra tik dangus su visomis Konstitucijos dvasiomis.
A.PAULAUSKAS: Iš tikrųjų, jau nėra mechanizmo, kaip visa tai sukontroliuoti ir pakeisti, nes ir visos krikščioniškosios vertybės yra apverstos.
