Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 1 d. paskelbė išteisinamąjį nuosprendį Kęstučiui Pūkui baudžiamojoje byloje dėl seksualinio priekabiavimo. K. Pūkas buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo vulgariais ir panašiais veiksmais, pasiūlymais ir užuominomis, priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomų keturių moterų.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 152 straipsnis įtrauktas į skyrių, apibrėžiantį nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Pagrindinė vertybė, kurią siekiama apsaugoti šia norma, yra asmens seksualinio apsisprendimo laisvė. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnyje seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip žmogaus orumo pažeidimas.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje detaliai ir nuodugniai nustatė bei įvertino K. Pūko elgesį Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų vertybių kontekste, pripažino K. Pūko veiksmus seksualiniu priekabiavimu kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.
Ar be konstitucinės atsakomybės K. Pūko veiksmai užtraukia dar ir kitokią atsakomybę (pvz., baudžiamąją ar administracinę), priklauso nuo to, ar teisinėje sistemoje pripažįstama, kad tais pačiais neteisėtais veiksmais gali būti pažeidžiamos ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos, bet ir kitais teisės aktais ginamos teisinės vertybės.
Teismas aiškino, kad tiesioginis, pagrindinis objektas, kuris visada pažeidžiamas, atliekant seksualinio priekabiavimo veiksmus, taip, kaip jie suprantami pagal BK, yra būtent asmens seksualinio apsisprendimo laisvė. Todėl kaltininkas, seksualiai priekabiaudamas, pirmiausia kėsintųsi ne į asmens garbę ir orumą, o į jo seksualinio apsisprendimo laisvę.
K. Pūkas buvo kaltinamas tuo, kad atliko vulgarius ar panašius veiksmus, pateikė vulgarius ar panašius pasiūlymus ir išsakė vulgarias ar panašias užuominas. Nepaisant to, kad kaltinamasis nepripažino atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus, teismas padarė išvadą, jog neabejotinai įrodyta, kad K. Pūkas visų nekentėjusiųjų atžvilgiu yra išsakęs vulgarius žodžius, nepriimtinas seksualinio pobūdžio ir nukentėjusiąsias įžeidžiančias, menkinančias užuominas, kalbėjęs nukentėjusioms nepriimtinomis intymaus pobūdžio, su darbu niekaip nesusijusiomis, temomis.
Teismas sprendė, kad susiklostęs faktinis nukentėjusiųjų santykis su į darbą priimti turinčiu teisę asmeniu nelaikytinas juridinio priklausomumo santykiu. Taigi, šioje byloje neįrodytas BK 152 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties elementas – priklausomumas pagal tarnybą.
Nukentėjusiųjų parodymai leido teismui spręsti, kad K. Pūkas siekė susirasti tokią darbuotoją, kuri už Seimo nario atlyginimą rūpintųsi ir privačiu kaltinamojo gyvenimu, pirktų jam reikalingus daiktus, maistą, tvarkytų jo būstą.
Neatmestina, kad ateityje jų santykiai būtų galėję peraugti į konkretaus seksualinio bendravimo siekį, tačiau tai yra tik prielaida. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo įstatymo nuostatomis, nepripažino, kas K. Pūkas savo veiksmais būtų siekęs seksualinio bendravimo su nukentėjusiomis. Teismui nekilo abejonių, kad kaltinamasis K. Pūkas jam kaltinamajame akte nurodytais veiksmais pažemino nukentėjusiųjų garbę ir orumą, tačiau nukentėjusiųjų seksualinio apsisprendimo laisvė nebuvo pažeista.
Teismas padarė išvadą, kad kaltinamojo K. Pūko veiksmuose nėra nustatyti būtini nusikalstamos veikos požymiai – seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo siekimas ir nukentėjusiųjų kitoks priklausomumas. Teismas sprendė, kad, nesant bent vienam nusikaltimo sudėties elementui, nėra ir nusikaltimo sudėties, todėl K. Pūkas pagal jam pareikštus kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo išteisintinas.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.
