Teresė Kezienė. APIE TIESĄ IR PRABUDIMĄ

Būna įdomių atsitiktinumų. Vienas man nutiko prieš dvejus, gal trejus metus. Lukiškių aikštėje grupelė žmonių giedojo Lietuvos himną.

Nors skubėjau, pagarba himnui privertė mane sustoti. Nutilus paskutiniam akordui, apgaubė sunkiai nusakoma tyla, lyg visi būtų pasinėrę į maldą, o gal kažko laukimą.

Ir tada pasigirdo eiliuoti žodžiai. Atrodė, tartum motina kalbėtų. Skausmas begalinis ir kartu jėga, stiprybė. Ir vėl negalėjau žengti žingsnio, norėjau išgirsti visą tekstą, paskutinį žodį.

Prisipažinsiu, buvo gražu ir netikėta. Laikas ėjo mėnesiais, o smalsumas neatlėgo, skatino pasidomėti teksto autorium.

Pasirodo, Nacionalinio susivienijimo partija, laikydamasi kuklumo, kaip vieno savo principų, savo veiklą pagerbia ne partijos himnu. Pasirinko kitą formą. Aktorius po Lietuvos valstybės himno visuomet skaito Odę, kurią sukūrė jų bendražygė Gražina Junevičienė.

Artėjant sausio tryliktosios dienos minėjimui, pasiteiravau Odės autorės ponios Gražinos:

Jūs poetė?

Turbūt visi lietuviai lyrikai. Paklausykime, kaip senyvas vyras pasakoja apie mišką, upę, plukdančią vandenis. Lyg būtų poetas. Bet savęs juo nelaiko. Ir aš nesu poetė, tik labai gerbiu poeziją, knygą, meną. Prieš mano valią prasiveržė emocijos. Kartais juk taip būna: debesėlis skystas, iš jo nieko nesitiki, o ima kristi dideli lašai. Šįkart tai buvo mano ašaros. Man pačiai netikėtos.

Kai einu Gedimino prospektu, visada stabteliu prie kuklaus paminklo, įsiterpusio tarp Konservatorijos ir buvusių KGB rūmų. Atvežti, atnešti akmenys akmenėliai iš Lietuvos laukų, sulipdyti cementu į vienį. Kiekvieną sykį bandau suprasti, ką jie man kalba. Ką sako akmeniu pavirtę didžiavyriai. Juk jie pasiaukojo, kad mes turėtume laisvę ir savo valstybę.

Virš tų akmenų iš jų kančių išaugo kryžius. Kryžiui nusilenkiam, bet ar suprantame šio paminklo prasmę? Kodėl tiek mažai žmonių su gėlėm susirenka prie šio paminklo, vadinamo Sukilėlių kalneliu?

Jie aukojo gyvybę, kad mes išliktume. Mes gyvename taikius metus, bet neišpildėme nei jų idėjų, nei savo planų, kuriuos turėjome atkurdami Lietuvos Nepriklausomybę.

Vienas italų žurnalistas, lankęs Lietuvą 1918 metais, po dešimties metų negalėjo atsistebėti, kaip į gėrio pusę pasikeitė mūsų kraštas. Sakė pasaulyje nematęs tokio stebuklo.

Tą stebuklą lietuviai tuo metu padarė savo rankomis. Kaunas tapo tikra sostine, stebinančia moderniška architektūra. Rašto mokė 300 atidarytų mokyklų. O dabar uždarinėjamos mokyklos. Daromos skubotos reformos, bet vargu ar apgalvotos ir pagrįstos. Labai gaila, mes nežinome tikrosios savo tautos istorijos. Gal todėl ir daromos klaidos.

Sunkios mintys iš patamsių traukė kitas. Mūsų gerbiami, net garbinami valdžios vyrai ir moterys jau 35 metus dirba savo valstybei. Sako sunkiai dirbą. O ką mes manome, ką kalbame?

Netikime. Abejojame, kam jie dirba – savo tautai ar savo kišenei? O neduok, Dieve, jei tarnauja priešui… Gal pasirodžiusios bylos privers susimąstyti apie dorą, sąžiningą darbą…

Norėdama nuraminti mintis, susigrąžinti pasiklydusią viltį ir tikėjimą mūsų išrinktaisiais ir mus vedančiais į ateitį, ėmiau savo mintis rimuoti. Eidama gatve užrašiau pirmą posmelį, o žodžiai vis biro. Parėjusi namo ir juos užrašiau.

Ir išspausdinote?

Ne. Niekam nerodžiau. Kol vieną dieną panorau pati perskaityti savo draugams. Atrodo, jiems patiko.

Turite galvoje ne mokslo, ne kavos puodelio draugus, o partijos vienminčius?

Taip. Visada yra pasirinkimas. Aš labai branginu mūsų partijoje esantį reiklumą. Labai vertinu mūsų pirmininko prof. Vytauto Radžvilo meilę Tėvynei. Meilėje irgi galima pasiklysti, bet jis mokslininkas. Klausiausi jo paskaitų, pranešimų, kalbų, stebino, kaip gretina faktus, analizuoja, seka priežastis ir pasekmes, tik tada bando daryti išvadas, prognozuoti, spėti ateitį. Jo patarimai ir perspėjimai labai svarbūs. Dabar geriau suprantu, kodėl politikai stengiasi jį vis stumti į šalį. Jis kitoks. Jis nenuperkamas.

Mes daug išmokome iš profesoriaus. Ir vis mokomės. Ko?

Pirmiausia – turėti drąsos pasakyti tiesą. Todėl ir patikėjau savo draugams pasverti, ko vertos tos mano eiliuotos mintys. O jie Odę iškėlė „ant scenos“. Ji tapo Nacionalinio Susivienijimo savotiška kelrode žvaigžde.

Kaip iš pradžių niekam nerodžiau savo kūrinio, taip dabar pati pasislėpiau. Mano balsas perdaug lyriškas ir švelnus. Netinka scenai. Todėl tą pareigą skaityti perdavėme bendražygiui Gaudentui Aukštikalniui.

Vadinasi, jūsų Odė Tėvynei, daug kartų skaityta, deklamuota, šiandien pirmą kartą pasirodys spaudoje. Ką šia proga norėtumėte palinkėti laikraščio skaitytojams?

Neužmiršti spausdinto žodžio, skaityti. Ir mąstyti. Patiems rašyti apie savo gyvenimą, problemas. Išmokime džiaugtis mums duota diena ir, žinoma, vėl dainuoti lietuviškas dainas, kad skambėtų visa Lietuva, kaip skambėjo anais, mūsų tėvų laikais.