Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.
O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.
Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.
Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?
Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.
Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.
Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.
Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.
Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?
Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:
„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“
Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.
Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.
Bet ne Dievas.
Versta iš Crisismagazine.com
