Taip įžūliai teko pavadinti tekstą DELFI portale, kuriuo reaguoju į asmenvardžių nevalstybine kalba įteisinimo pasekmes. Agituojant už teisę rašyti`asmenvardžius nevalstybine lietuvių kalba buvo postringaujama ir apie tai, kad Lietuvai tiesiog būtina atlyginti politinę ir net garbės „skolą” Lenkijai, kuriai priklausančių nuo amžių lietuviškų žemių senbuviams esą leidžiama oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes ir vardus lietuviškos abėcėlės rašmenimis. Raginta išlaikyti „paritetą” asmenvardžių rašybos srityje – Lietuvos lenkakalbiams piliečiams suteikti tokias pačias teises, kokias Lenkijoje esą turi lietuviai.
Štai kaip šis „paritetas” atrodo praktiškai:
Lenkijos Punsko valsčiaus oficialioje svetainėje viršaičio lietuvio Vytauto Liškausko vardas ir pavardė rašomi Witold Liszkowski, jo pavaduotojo Jono Vaičiulio – Jan Wojczulis, vyr. finansininkės Danutės Šimčikienės – Danuta Szymczyk.
Pas mus vyksta priešingai. Piliečio ir ypač aukšto valstybės pareigūno apsisprendimas rašyti pase nevalstybine kalba yra ne tik pasekmė iliuzijos, kad asmenvardis yra privati nuosavybė. Tai ir ištikimybės ir prisiskyrimo vienai ar kitai politinei bendrijai simbolis.
Teksto nuoroda ČIA
Vytautas Radžvilas
