Pagal Ženevoje patvirtintą naują konvenciją visos ES šalys turės užtikrinti apsaugą nuo smurto ir priekabiavimo darbovietėje. Visoms visuomenės grupėms turi būti užtikrintos lygios galimybės iir nediskriminavimas, ypač atkreipiant dėmesį į „pažeidžiamų žmonių grupes“.
Lietuvoje jau veikia Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai. Tikėkimės, kad mūsų Seimas nuolankiai patvirtins ir naują konvenciją, o tada neišvengiamai atsiras problema, kaip nustatyti, ar šypsena buvo natūrali ir nepretenzinga, ar vyriškos lyties asmuo ne per ilgai žiūrėjo į moteriškos lyties galūnes arba LGBT lyties atstovo nugarą.
Čia juokai baigiasi. Konvencijos vykdymą stebėtų specialiai parengti darbuotojai, plėstųsi priežiūros tinklas, būtų rengiami mokymai teisėjams, darbo inspektoriams, prokurorams, kitiems pareigūnams.
Kadangi priekabiautojo kaltę įrodyti visada sunku, manytina, labai padidės stebėjimo kamerų paklausa. Tiesa, prie jų jau įpratome parduotuvėje, gatvėje, bibliotekoje, ligoninėje bei kitur ir net nebekreipiame dėmesio, kad būtino įspėjamojo užrašėlio („Viskas jūsų saugumui“) dažnai nebėra. Sakoma, padoriam žmogui nėra ko bijoti. Pro rakto skylutę jus stebėjusi kaimynė taip ir atsako.
Tačiau, jei apie demokratijos lygį valstybėje galima spręsti iš kalinių skaičiaus, tenkančio, tarkim, šimtui tūkstančių gyventojų, tą patį galima spręsti ir pagal santykinį stebėjimo kamerų skaičių.
Ateinančiais metais Kinijoje bus įjungta 632 milijonai stebėjimo kamerų. Sindziano-Uigurų provincijoje jų tankumas jau dabar yra keliskart didesnis nei likusioje Kinijos dalyje. Kodėl?
Uigurai. Truputis istorijos
Uigurai, tai senieji Rytų Turkestano gyventojai kalba, kultūra artimesni Centrinei Azijai nei Kinijai. Jų gyvenamąją teritoriją Kinija pirmąkart okupavo XVIII amžiuje, XX amžiuje uigurai dukart kūrė nepriklausomą valstybę (1934, 1944) ir abu kartus buvo grąžinami į Kinijos sudėtį.
1955 m. teritorija buvo pavadinta Syndzian-Uigurų (Xinjiang-Uyghur) autonominiu rajonu. Kinijos šiaurės vakaruose ribojasi su Kazachija, Tadžikija, Kirgizija. Rajonas su 24 milijonais gyventojų yra maždaug triskart didesnis už Prancūziją.
2013 m. Amnesty International pripažino, kad Kinija riboja taikią kultūrinę uigurų (jie musulmonai) saviraišką, vadindama juos separatistais ir kaltindama neteisėta religine propaganda. Valstybė skatina kiniečių persikėlimą į šį rajoną ir dabar jų yra kiek daugiau nei uigurų.
Trečia pagal kiekį tautinė bendrija – kazachai, mažesnių tautelių – per pusantros dešimties. Uigurai tapo mažuma, jie laikomi silpniau išsvysčiusia gyventojų dalimi, ne visada prileidžiami prie aukštesnės kvalifikacijos darbų. Tačiau jie ir toliau atkakliai siekia nepriklausomybės, o kiniečių represijos pasiekė tokį lygį, kad uigūrai ėmėsi blogai organizuojamų, primityvių, bet reguliarių teroro aktų. Jau kuris laikas jie masiškai jungiasi į tarptautines teroristų grupes, skelbdami, kad jiems rūpi ne džichadas, o karinė patirtis. Sindzianas tapo policiniu kraštu, kur kiekvienas uigurų gyvenimo aspektas yra sekamas ir milijonas (ar daugiau) uigurų uždaryti koncentracijos stovyklose, kalėjimuose arba „dingo“.
Šiandien Kinijoje uigūrams „suteiktas“ teroristų statusas. Vyriausybė regione rengia karinius mokymus, padaugėjo kariškių, nuo 2016 metų visi be išimčių Sindziano-Uigurų autonomijos gyventojai savo pasus privalo atiduoti saugoti policijai. Jie gali keliauti po Kiniją, tačiau vykdami į užsienį turi atlikti tam tikras procedūras, tarp kurių: palikti kraujo ir DNR, plaukų pavyzdžius, pirštų atspaudus, balso įrašą, 3-D formato nuotraukas.
Budrus žvilgsnis. Kaip veikia sistema
2019 m. Human Rights Watch pranešime teigiama, kad visą informaciją apie uigurus ir kitus regiono gyventojus analizuoja dirbtinis intelektas vadinamas IJOP. Neurotinklą, vykdydama naują skaitmeninę doktriną C4ISR, sukūrė Kinijos Liaudies išsivadavimo armija, ir dabar jis yra nacionalinės programos „Budrus žvilgsnis“ dalis.
Dirbtinis intelektas turi veido atpažinimo sistemą, todėl uigurai atpažįstami visoje Kinijoje. Tibetiečiai, kazachai ir kitos mažumos taip pat priskiriamos nepatikimiems gyventojams, valdžia to visai nesivaržo.
Amerikietis žurnalistas P. Mozūras teigia, kad neurotinklas analizuoja žmonių judėjimą ir sprendžia, kaip reikia reaguoti. Pavyzdžiui, jei vieno uiguro gyvenamojoje vietoje užfiksuojamas šešetas, sistema nedelsiant ten pasiųs policiją.
Olandas V. Geversas Sindziane aptiko atvirą kompanijos SenseNets Technology informaciją apie 2,5 milijono žmonių stebėjimą ir 6,7 mln. adresų. Toje bazėje aptikti visų stebimųjų paso duomenys, jų GPS koordinatės ir susirašinėjimas visuose tinkluose. Informacija, kurią algoritmas laiko pavojinga, automatiškai nukreipiama policijos skyriams.
Antroji neurotinklo akis vadinasi „Trimačio portreto ir suvestinių duomenų vartai“. Tai kontrolės postai, prie kurių stovi uigurų ir kazachų eilės (kinai ir užsieniečiai pro juos eina laisvai). Kad galėtum įeiti į bet kurią viešąją erdvę – ligoninę, banką, parką, prekybos centrą, arba išeiti už savojo kvartalo ribų, reikia pabendrauti su specialia mašina, pajungta į IJOP. Ji peršviečia žmones ir daiktus, fotografuoja ir skenuoja asmens liudijimą. Mačiusieji „vartų interfeisą“ pasakoja, kad policija mato vardą, pavardę, asmens numerį, profesiją, šeimyninę padėtį, teistumą, atvedimus į policiją, buvimą perauklėjimo stovykloje, patikimumo laipsnį, ar buvo gautas užsienio pasas, išvykimą į užsienį, kada, kur, kiek ilgai ir kokiu tikslu. Sistema vertina praeinančiojo įtartinumą 100 balų sistema. Uigurai ir kazachai automatiškai gauna 10 punktų, vyresni nei 15 ir jaunesni nei 55 metai – dar 10, tikintieji – dar 10.
Teigiami balai leidžia lengviau apsigyventi viešbutyje, gauti nuolaidą komunalinėms paslaugoms, banko kreditą mažesniu procentu. Su žemais balais sunkiau išsinuomoti butą, susirasti darbą. Dar žemesni balai riboja judėjimo laisvę, įėjimą į geresnę parduotuvę, vaikų priėmimą į geresnę mokyklą ir net registraciją pažinčių tinklalapyje.
Balų galima susirinkti tapus kraujo donoru, dalyvaujant labdaros projekte arba parašant odę kompartijai. Praėjusiais metais kontroliniai punktai buvo aprūpinti naujais „vartais“, kuriuose be kita ko skanuojami pirštų atspaudai, akių rainelė, tikrinami mobilieji telefonai ir pan. Anksčiau policininkui tekdavo pačiam kapstytis telefone dabar automatiškai nuskaitomi MAC adresai ir IMEI numeriai, nustatomi privalomi ir draudžiami (Viber, Whats App, Telegram, VPN ir pan.) priedai. Visa tai siunčiama į IJOP.
Žmonės laukia eilėje. Jeigu kažkas ne taip, mašina signalizuoja, ir „vartai“ policininkui praneša, ką reikia daryti – apklausti, sulaikyti tyrimui ar tuoj pat suimti.
Kiekvienoje degalinėje įsipilti degalų galima tik pateikus vairuotojo ir automobilio dokumentus.
Praėjusiųjų metų pradžioje visi Sindziano musulmonai buvo įpareigoti per dešimt dienų įsivesti telefonuose priedą Jingwang – trečią IJOP akį. Ji skenuoja ir neurotinklui perduoda viską, ką jie skaito, rašo, sako, visus kontaktus ir judėjimą. Be Jingwang draudžiama naudotis telefonu, jį išjungti arba naudotis svetimu.
Policinkai privalo pažymėti visa, kas atrodo neįprastai. IJOP turi 36 įtartinų punktų sąrašą. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus namuose daug knygų, suvartojama daugiau elektros nei norma, gyvena neregistruotas ir be policijos leidimo, dažnai išeina į kiemo pusę ir pan., tai įtartina. Jei valstietis, paprastai perkantis 5 kg trašų, nusipirko 15 kg, IJOP siunčia signalą, ir policija važiuoja aiškintis.
IJOP naudojamos pagalbinės sistemos. Viena skenuoja tinklų komunikacijas, ieškodama įtartinos temos (tarkim, religinės) arba vengimą vartoti kinų kalbą. Kita automatiškai verčia žodinius pranešimus iš uigurų į kinų kalbą. Trečia atpažįsta uigurų tekstą arba islamo simboliką.
Neurotinklas visą informaciją, gautą iš telefono, stebėjimo kamerų, kontrolinių postų, policijos ataskaitų ir kitų resursų, suveda į viena. Ten pat atsiduria biometriniai bei medicinos duomenys, žinios apie priklausomumą nuo narkotikų, vairavimo taisyklių pažeidimus, mokslo ir darbo užrašus, šeimos ryšius, skundus valdžiai, finansų istoriją ir gausybė viso kito.
Kasdien aštuntą ryto IJOP policininkams į telefonus siunčiami pranešimai apie draudžiamą arba pavojingą aktyvumą jų rajone su rekomendacijomis, ką daryti – siųsti į kalėjimą, apriboti namų areštu, uždrausti pasitraukti iš registracijos rajono arba rodytis viešoje vietoje. Nekaltumo prezumpcija socialiai pavojingoms grupėms netaikoma. Beje, liudininkai teigia, kad visų policininkų akys paraudusios nuo pervargimo. Nesusitvarkantys su pareigomis siunčiami į koncentracijos stovyklą.
Suprantama, kodėl Kinijos visuomenės saugumo ministras jau prieš trejetą metų galėjo viešai pasigirti, kad naujos duomenų apdorojimo technologijos leis suprasti bet kurio žmogaus ir jo aplinkos veiksmų logiką. Šioje sferoje Kinija yra pasaulio lyderė – jos nevaržo nei įstatymai, nei moraliniai apribojimai. Planuojama, kad visų gyventojų veidą atpažįstančios sistemos bus suvestos į vieną bazę iki 2020 metų.
Ištraukos. Apie Orvelišką dabartį
Ženevoje JTO Rasinės diskriminacijos panaikinimo komisijos narė H. M. Dugal Sindziano teritoriją pavadino „primenančia gigantišką koncentracijos stovyklą“, spėdama, kad „transformacijos centruose“ kalinamas milijonas. Ten pat dalyvavęs Pasaulinio uigurų kongreso generalinis sekretorius D. Aisa pareiškė, kad jo manymu realus skaičius gali siekti tris milijonus, o tai beveik trečdalis uigurų tautos.
Kiek laiko kalinama? Liudininkas atsako: mažiausiai trejus metus, bet paprastai 10 – 15 – 20. Stovyklose – nuo pusmečio iki dviejų, ten nėra oficialių terminų.
Toliau pateikiamos ištraukos iš buvusių kalinių pasakojimų. Didžioji dalis pasakotojų – kazachai (rečiau užsienio žurnalistai, jie ten nelabai mėgstami), sugrįžę į Kazachstaną ir liudiję visuomeninei organizacijai „Atažiurt“ Alma Atoje. Pabėgėlių uigurų santykinai mažiau, jie gyvena savo tėvynėje, o kazachų Sindziane daugiau nei milijonas. Nemažai jų atvyko į Kazachiją gyventi, dirbti, kai dar siena buvo atvira. Paprastai jie provokuojami grįžti aplankyti tėvų, skubiai spręsti „nebaigtus tvarkyti“ nuosavybės, mokesčių, telefono sąskaitų apmokėjimo ir panašius biurokratinius reikalus. Tėvai, Sindziane likusios šeimos, dažniausiai tampa valdžios įkaitais, jauku. Didžioji dalis iš Sindziano nebegrįžta, dingsta, nes suimami vos peržengę sieną…
Štai ištraukos iš pasakojimų:
*…gatves patruliuoja policijos furgonai su sirenomis, visur spygliuota viela – prie mokyklų, vaikų darželių, ligoninių, degalinių. Miestas kas trys šimtai metrų pertvertas kontrolės postais. Tai betoninė būdelė, viela, būrys policijos, kariškių, ir visur ilgiausios uigurų eilės. Jiems tikrina viską: pažymėjimus, rankines, telefonus. Įeinant į turgavietę reikia praeiti metalo detektorių ir du kontrolės postus.
*2017 m. paskambino policija iš Kinijos. Paprašė atvykti, nes kažkas blogai su telefonu. Nežinojau, kas ten prasidėjo. Suabejojau, paskambinau mamai. Ji sako: nereikia, nevažiuok, tiesiog nusipirk naują telefoną. Kitą dieną skambina virpančiu balsu tėvas: greičiau atvažiuok, turi skolų, reikia išsiaiškinti. Kirtusi sieną buvau suimta. Ištardė ir nuvežė į kalėjimą.
*Jis turėjo nedidelį knygynėlį Kašgare. Jame buvo daug knygų uigurų kalba, kurios vieną akimirką tapo uždraustomis. Jį suėmė, skyrė septynetą metų, o sūnų pasiuntė į lagerį. Kitoje parduotuvėje šeimininkė išplėšė iš mano rankų knygą uigurų kalba, bakstelėjo pirštu į žodį „Chadžim“ ir sušnibždėjo: „Dabar už vieną žodį sodina dešimčiai metų…“
*Sindziane kalėjimų ir stovyklų šimtai, kiekvienoje sava specifika. Kažkur prasikaltusius sodina į narvą, kažkur leidžiama tik sėdėti, kažkur prikausto prie grindų nepatogia poza, kažkur skandina vonioje su vandeniu, arba pririša prie sienos taip, kad stovėti įmanoma tik ant pirštų galų arba tiesiog pakabina – nesuskaičiuojama daugybė variantų. Tačiau tai sistema, veikianti pagal bendrą planą. Stovyklose dauguma žmonių valstiečiai, kalti tik tuo, jog nemoka kinietiškai. Tai bendras režimas. Antra grupė – įtariamieji, tie, kurių telefone nebuvo priedo, be leidimo išėjusieji iš savo kvartalo ir pan. jų režimas vidutinio griežtumo. Trečia grupė griežčiausio režimo – tikintieji, jie įkalinami ilgam laikui, iki 30 metų.
*Pernai pavasarį turguje buvo sulaikytas devyniolikmetis futbolininkas, anksčiau žaidęs už Kinijos jaunimą. Jį apkaltino, kad vykdamas į tarpvalstybines varžybas lankėsi užsienio šalyse.
*Mūsų stovykloje buvo 10 tūkstančių žmonių. Keturios zonos. Kaip tikintis buvau griežčiausioje, -dešimčiai metų. Kameros gal po 10 metrų, kiekvienoje 18 žmonių, vienai lovai po du, kiekviename kampe stebėjimo aparatūra. Miegi dvi valandas, paskui dvi valandos „budėjimo“, sėdint ant kėdės. Dieną mes sėdėdavom ant plastmasinės kėdės po 12 – 14 valandų. Pajudėti galima tik leidus prižiūrėtojui. Į tualetą vesdavo kartu, nusišlapinti – viena minutė, dideliam reikalui – trys. Jei nespėji, aplieja šaltu vandeniu arba muša elektros šoku. Nuo sumušimų ir kankinimų daug žmonių mirė, dokumentuose nurodant kokią nors „ligą“.
*Jei esi užsienietis, tavęs tai neliečia, visur gali vaikščioti laisvai, bet visur jauti baimę ir apatiją. Žinai kas vyksta, negali apie tai negalvoti. Žmonės nusuka žvilgsnį ir nekalbės su tavimi, nes jei su uiguru paplepėsi kiek ilgiau, vakare pas jį atvyks policija.
*Žmonės nebekalba, nežinai, kas tave gali įskųsti. Tėvai bijo savo vaikų, nes mokykloje klausiama: „Ar tavo tėvai meldžiasi?” Atsakius „taip“, gimdytojai dingsta.
*Mus suėmė prie sienos. Vaikus paėmė į vaikų namus, mane nuvežė į ligoninę ir nustatė, kad turėsiu ketvirtą kūdikį. Liepė man darytis abortą, nes pažeidžiau Kinijos įstatymą – ketvirtas vaikas nelegalus. Nenorėjau. Jie pasakė: tavo brolis turi keturis vaikus, jis vienintelis maitintojas, jei nedarysi, jį pasiųsim į lagerį, o vaikus į vaikų namus. Paklusau. Kitą dieną brolį išvežė kartu su 60 kaimiečių.
*Suimtųjų vaikų neleidžiama perduoti giminaičiams, jie atiduodami į vaikų namams, kurie visada perpildyti.
Perauklėjimo principai
Kinietiškos perauklėjimo specifikos svarbiausias bruožas – nesiekiama būtinai nužudyti. Perauklėjama ir paleidžiama, jei išgyvenama. Dažnam sugrįžusiajam ilgą laiką būna sutrikusi sveikata ir atmintis.
*Mes paeiliui išeidavom prieš klasę ir šaukdavom: “Aš galvojau neteisingai! Aš nesupratau, kokia pavojinga yra religija! Aš nesupratau, kad kazachai atsilikusi tauta! Aš nesupratau, kad komunistų partija mus išvadavo! Aš pažeidinėjau Kinijos įstatymus! Dabar aš suprantu! Aš dėkingas komunistų partijai!“ Paskui reikėdavo kritikuoti vienam kitą.
„Aš kalta, kad nesuvokiau religijos pavojų! Aš kalta, kad meldžiausi! Aš kalta, kad vaikams daviau musulmoniškus vardus! Aš dėkinga komunistų partijai, kad ji mane moko!“
Prieš valgį mes šaukdavom: „Ačiū partijai! Ačiū tėvynei! Ačiū Si Dzinpinui!“
*Lageryje mums durdavo injekcijas nuolat. Už bet kokį pažeidimą – injekcija. Jei kas išjungdavo dieną naktį kameroje degančią šviesą, būdavo mušamas ir gaudavo injekciją. Maiste taip pat būdavo daug vaistų, skonis buvo labai chemiškas. Sveikata vis blogėjo. Mokėmės mandarinų (kiniečių) kalbos ir istorijos. Kas mėnesį atvažiuodavo egzaminatoriai. Prižiūrėtojai mus perspėdavo: neverkti, nedaryti to ir ano, darykite gerą įspūdį.
* Kasdien iš pat ryto mokėmės kiniečių kalbos ir istorijos, žiūrėjome senus filmus, kaip komunistai sukūrė šią šalį. Mus maitino triskart per dieną stipraus vaistų skonio maistu, valgymui – penkios minutės. Mes visada būdavom alkani, į kamerą neštis maistą buvo draudžiama. Prieš siunčiant į stovyklą seselė leido man injekcijas į kiekvieną ranką, sakė, kad tai tiesiog skiepai.
* Kasnakt apie vidurnaktį prižiūrėtojai ateidavo į kameras, išsirinkdavo gražiausias 16-25 metų merginas, išsivesdavo jas visai nakčiai pas save ir prievartaudavo grupėmis. Aš nuo to nenukentėjau, bet žinau merginų, kurias prievartaudavo kasnakt.
* Impotentais iš lagerių grįžta beveik visi. Moterys taip pat netenka aistros. Galimas daiktas, kad injekcijos atlikdavo cheminės kastracijos vaidmenį. Kita vertus, man tyliai pasakojo, kad vieną dieną visai kamerai buvo padarytos injekcijos, po kurių prasidėjo erekcija. „Po to mus privertė nusirengti, nuvedė į nuogų moterų kamerą, kur prasidėjo orgija. Viskas buvo filmuojama“.
*Po trijų mėnesių neišlaikiau ir įsibėgėjęs trenkiausi galva į sieną, norėjau nusižudyti. Netekau sąmonės. Kai atsipeikėjau, pasakė: „Padarysi taip dar kartą, sėdėsi septynetą metų“.
*Ženklas „fančžū“ reiškia „Eiti į liaudį“, „Sujungti tautos širdis“. Tai plati programa, pagal kurią valstybės tarnautojai – kiniečiai privalo vykti į uigurų kaimus ir nuo poros mėnesių iki pusmečio praleisti vietos gyventojų namuose taip atnešant jiems civilizacijos žiburį.
Programoje dirba daugiau kaip milijonas žmonių. Jie atvyksta į uigurų namus ir ten gyvena, aiškindami kompartijos programą. „Vyresnieji broliai“ privalo stebėti šeimų -„auklėtinių“- gyvenimą ir kasdien kruopščiai pildyti nustatytos formos ataskaitas kompiuteryje: Ar „jaunesnieji broliai“ kalba gimtaja kalba, ar kinietiškai? Ar jie meldžiasi? Ar valgo tautinius patiekalus? Ar geria alkoholį? Rūko?
Kadangi malonios šypsenos gali būti veidmainiškos, kontrolierius gauna papildomų pamokymų: „Pasiūlykite šeimos nariui cigaretę. Arba alaus. Su priešingos lyties šeimos nariu pasisveikinkite paduodami ranką ir įsidėmėkite, jeigu jis sudrebės“. Siekiant tiesos, tikrintojui visų pirma reikia apklausti vaikus. Iš gautos informacijos bus sprendžiama, kuriems šeimininkams galima likti kaime su vaikais, kuriems derėtų apsilankyti perauklėjimo kursuose.
***
Namai, šeima buvo paskutinė uigurų ir kazachų priebėga, kurioje jie galėjo jaustis saugūs. Dabar ją ją kieurai mato programa IJOP.
Tegyvuoja Didysis Brolis, tegyvuoja Kinija
Kazachijos žiniskalaida apie Sindzianą tyli. Vos atistatydinęs prezidentas Nursultanas Nazarbajevas gavo aukščiausią Kinijos apdovanojimą „Draugystės ordiną“. „Atažiurt“ visuomeninė grupė iki sienos uždarymo išgelbėjusi 60 šeimų, dabar visokeriopai slopinama valdžios institucijų ir labiau žinoma užsienio žurnalistams nei namuose. Jos neformalus vadovas buvo pagrobtas ir kelias dienas bendravo su Kazachijos spectarnybomis. Po kurio laiko pasirodė video įrašas, kuriame jis atsiribojo nuo savo veiklos, kovos bendražygių, įsipareigojo nebesigilinti į kazachų problemas Kinijoje, kvietė nemitinguoti prieš kiniečius ir atsisakė advokato. Vėliau paaiškino, kad buvo priverstas taip kalbėti, pasirašyti tuščius popieriaus lapus, sudaryti susitarimą dėl savo kaltės… arba sėsti 10 metų.
Kaimynės prisijungimu prie kovos su terorizmu pasidžiaugė Kinijos žiniasklaida, jos pastangomis didžioji valstybės gyventojų dalis apie Sindzianą instinktyviai nieko blogo nežino, o užsieniečių galima atvirai paklausti: „Nejau manote, kad ten kalinama pusanto milijono žmonių?“ Be abejo, Kinija šitam regionui laisvės neduos ir gins savo vientisumą visomis priemonėmis. Ne tik dėl to, kad jame daug naftos ir dujų, o neseniai rasta ličio.
Reikėtų klausti, kodėl regioną supa tyla. Islamo valstybės – Pakistanas, Iranas, Saudo Arabija, kovoja net su pranašo Mohameto karikatūromis, bet negirdi uigurų dejonių. Pekiną smerkia tik Donaldas Trampas ir Redžepas Erdoganas. O štai Rusijos URM visiškai palaiko Kinijos kovą su terorizmu ir teroristais.
Bent viena iš galimų tos tylos priežasčių yra Kinijos pradėtas projektas, apimantis (pirmiausia per Sindzianą ir Kazachiją) beveik visą rytų Afriką ir Euraziją su transporto ir prekybos struktūra – geležinkeliais, keliais, uostais, molais ir t.t. – per visą kontinentą, kad prekės be kliūčių pasiektų ne tik pagrindinius partnerius (Rusiją, Turkiją, Pakistaną), bet ir apie pusšimtį kitų šalių. Apie 1,3 trilijonų dolerių kainuosiantis projektas dar vadinamas Kinijos Maršalo planu.
23 šalys nekelia balso, nes Kinijai prasiskolinusios (o Kinija mielai skolina), turi didelių problemų skolas atiduoti ir, suprantama, yra totaliai priklausomos. Tarp jų kaimynės Mongolija, Kirgizija Tadžikija. Pastaroji jau atidavė kąsnį teritorijos Pamyre, Graikija buvo priversta pigiai parduoti Kinijai Pirėjo uostą (beje, dar pernai galimas Lietuvos bendradarbiavimas su Kinija Klaipėdos uoste buvo garsiai pavadintas nacionalinio saugumo aukojimu; detalės nežinomos).
Taigi, kai kuriose šalyse, kur demokratijos pamatai silpnoki, Kinijos patirtis gali praversti. Stebėjimo technologija jau eksportuojama. Prieš keletą metų valstybinė kompanija (CEIEC), aptarnaujanti stebėjimo infrastruktūrą, pradėjo darbą Ekvadore. Dabar kompanijos skyriai veikia Kuboje, Brazilijoje, Bolivijoje, Peru, Egipte, Alžyre, Angoloje, Ugandoje ir kitur. CEIEC tinklalapyje nurodoma tik viena atstovybė Europoje. Ji yra Maskvoje.
Šaltiniai:
https://www.hrw.org/report/2018/09/09/eradicating-ideological-viruses/chinas-campaign-repression-against-xinjiangs
https://les.media/articles/863622-zavodnoy-mandarin?fbclid=IwAR3q0ghezZevdkM9F1uHVwrcKNNGou8_SrjbOpz8l7DfGKJeIOBChJ2VtBg
https://www.hrw.org/report/2019/05/01/chinas-algorithms-repression/reverse-engineering-xinjiang-police-mass-surveillance
https://jamestown.org/program/xinjiangs-re-education-and-securitization-campaign-evidence-from-domestic-security-budgets/
https://www.apnews.com/903a97b7c62a47b98553b6f422827dd7
https://www.theguardian.com/cities/ng-interactive/2018/jul/30/what-china-belt-road-initiative-silk-road-explainer
https://www.nytimes.com/2019/04/14/technology/china-surveillance-artificial-intelligence-racial-profiling.html
https://www.atviraklaipeda.lt/2018/09/05/paaukotas-nacionalinis-saugumas-vardan-kinijos-investiciju/
https://meduza.io/feature/2018/09/18/kontslager-na-10-millionov-chelovek
