Lietuvai tik atkūrus Nepriklausomybę Vilniuje duris atvėrė Šolomo Aleichemo gimnazija – pirmoji ir iki šiol vienintelė valstybinė žydų mokykla Lietuvoje. Netrukus į šią prestižine greitai tapusią mokyklą ėmė prašytis ir kitų tautybių vaikai. Galbūt jos patrauklumo priežastis – vis dar puoselėjamos tradicinės vertybės, kurias baigiame pamiršti.
Pokalbis su nepaprastu Mokytoju gimnazijos vadovu Miša Jakobu:
– Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime. Kitą žmogų reikia gerbti. Bet mes negerbiame žmogaus Lietuvoje. Vien tai, kokios pensijos mokamos tiems, kurie atidavė valstybei 40, 50 savo gyvenimo metų. Šiandien jam liepiama išgyventi už kelis šimtus eurų.
Valstybė mėto pinigus į pelkes, nes nemoka šeimininkauti, nes politikai – „bezdariai”. Jų kalbos daugumai jau nusibodusios, nes jie meluoja. Ką reiškia jų pažadai?
Neseniai nusižudė medikas. Poryt gal nusižudys mokytojas. Ką tada sakys?
O man jie drįsta sakyti, kad tu, direktoriau, per ilgai sėdi šioje vietoje, pasitrauk. Patraukite, pasodinkite į mano vietą kitą. O žinote, ką sako vaikai? Mes iš čia išeisime, nes kito tokio direktoriaus nebus.
Kas yra šiandien mokykla? Į ką pavirto mokykla? Į daržinę, kur kiekviename kampe keikiasi, spjaudosi, kur vaikai nežino, kaip reikia elgtis mokyklos tualete, kur vaikams nesuvokiama, kad atsisėdus valgyti reikia išjungti mobilųjį telefoną.
Į mane žiūri kaip į beprotį tiek vaikai, tiek tėvai, kai aš, mokyklos direktorius, einu į valgyklą budėti ir mokau vaikus kultūringai elgtis prie stalo, ramiai pavalgyti pietus. Vaikų to niekas nemoko namie, todėl jie ir žiūri į mane kaip į beprotį. Net mano kolegos nereikalauja išjungti mobiliųjų. Kodėl? Nes jie bijo vaikų.
Šiuolaikiniai vaikai smarkiai pasikeitė, palyginti su tais, kurie čia atėjo prieš 30 metų. Žinote, ką neseniai man pasakė vienas pyplys, kurio paklausiau, kodėl jis klykia koridoriuje?
Pasiuntė. Ne į akis – draugas papasakojo. Kai išsikviečiau mamą, jos reakcija taip pat buvo netikėta: direktoriau, ko jūs pykstate – jis gi tyliai pasakė.
Jūs neįsivaizduojate, kas vyksta. Mokytojai neteko jokių svertų. Juos „nuleido” ne tik už grindjuosčių, o į rūsį su vandeniu. Juos gali apšmeižti, paskųsti, primeluoti, ir visi gins ne mokytoją – visi gins „vargšą vaiką”.
Kai aš įrodinėjau, kad Vilniaus žydų gimnazijoje pagrindinė kalba yra lietuvių, kad tai yra vieta, kur rusakalbiai vaikai išmoks kalbėti ir rašyti lietuviškai, ir tai bus jiems labai naudinga ateityje, žinote kaip mane pavadino? Fašistu.
Mamos, išgirdusios koridoriuje, kad griežtai kalbu su vaikais aiškindamas, jog namuose, kieme, gatvėje jie gali kalbėti kokia nori kalba, tačiau mokykloje turi kalbėti lietuviškai, nes mūsų lietuvių kalba – viena gražiausių, viena melodingiausių pasaulio kalbų ir gyvenant Lietuvoje negražu jos nemokėti.
Ką aš blogo padariau, pareikalavęs iš vaikų mokykloje kalbėti lietuviškai? Buvau už tai užsipultas, ir neužstojo nei mokyklos bendruomenė, nei viršininkai. Buvau apipiltas purvu, o nusivalyti ne taip ir lengva.
Aida Valinskienė
Daugiau skaitykite ČIA
Direktorius kalba tai, ką žino kiekvienas sveiko proto nepraradęs ir į visas vadinamas švietimo reformas kritiškai žvelgiantis žmogus. Daug metų stebėjome, kur veda ta nesibaigiančių idiotizmų politika. Nieko nestebino, kad savo vergišką uolumą demonstravo infantiliški politikai. Keisčiausia, kad su tuo taip lengvai susitaikė mokyklų vadovai ir subrendę mokytojai. Jie turėjo skelbti streikus visai ne dėl atlyginimų, bet išreikšti kategorišką protestą prieš tariamas reformas. Bet jie… kapituliavo. Reikia padėkoti DIREKTORIUI M. Jakobui už pranešimą, kad dar yra galimas grįžimas iš mechaninių klapčiukų mokyklos į morališkai ir pilietiškai subrendusių mokytojų mokyklą. Nenorėčiau tikėti, kad jis Lietuvoje vienas. Bet kad jis drąsiausias ir sąžiningiausias – tai nenuginčijama.
Puikus ir taip reikalingas straipsnis. Dėkui. Gerb. Direktoriaus M. Jakobo mintys prilygsta kalnų upelių tyram vandeniui: norisi gerti be paliovos, nes jose išmintis, jose TIESA, pagalba tėvams ir vaikams, kuriems beveik nebeįmanoma susivokti kaip gyventi ir kuo tikėti, nes mokyklose ir visuomenėje nebėra asmenybių, nebėra ugdytojų. nebėra tų, kurie pasakytų, kad karalius nuogas, nebėra tų, kuriems labai skaudėtų dėl jaunimo ateities. Kur jie pasidėjo? Didelė ar maža valdžia sąmoningai tokius uja ir tildo įvairiausiais būdais- menkystos asmenybių bijo, nes šie nebijo bakstelti pirštu ir parodyti, kur smirdi, nes jie yra kovotojai ne dėl savo kėdutės, bet dėl savo kalbos, dėl Tėvynės, dėl žmoniškumo. Žydų mokykla yra palaiminta turėdama tokį išmintingą vadovą, tik gaila, kad, matyt, ir ten bendražygių mažai- vidutinybių tvaikas plaikstosi po visą Lietuvą kaip aitrūs dūmai virš Alytaus. Sako, kad 98 procentai planetos žmonių yra nemąstanti minia, ir tik du procentai yra tie, ant kurių laikosi žmogiškumas ir planetos išlikimas. Garbė, kad Jūs, Direktoriau, priklausote tiems dviem procentams. Laikykitės, neškite tą fakelą, juk vieną dieną atsiras susivokusių ir dorų, ir tegu nepalūžta, tegu nenuilsta Jūsų siela.
Girdėjau Gerb. Direktorių kalbant per radiją. Kalba buvo tokia taisyklinga, net pagalvojau, kad profesorius AldomasPupkis taip nekalba. Ir jidiš, ir ivrito kalbos laikomos žydų kalbomis. Ar abiejų mokoma žydų gimnazijoje. Solom Aleichemo kalba neturėtų išnykti. SĖKMĖS!
Ši gimnazija ir jos vadovas labai geras pavyzdys kaip galima dirbti su tautinių mažumų ir netautinių mažumų vaikais („netautinės mažumos” ne tos, apie kurias galite pagalvoti, o tautų, turinčių savo valstybės netoliese atstovai). Daugiau tokių.
Puikus straipsnis. Pagarba žydų mokyklos Direktoriui Mišai Jakobui, kuris gerbia kiekvieną vaiką, gyvenantį Lietuvoje ir moko mokinius kalbėti lietuviškai aiškindamas, kad išmokti kalbėti ir rašyti lietuviškai svarbu, nes tai bus jiems labai naudinga ateityje, Būtų puiku, kad visose mokyklose būtų tokie direktoriai ir Švietimo Ministerija skirtų didesnį dėmesį Lietuvių kalbai tiek mokyklose ir ypač universitetuose.
Puikus straipsnis, puiki žydų mokykla, išmintingas direktorius. O į ką pavirto lietuviškos mokyklos? Kodėl jų direktoriai kitokie? Kuo rūpinasi Švietimo ministras?