Seimas po pateikimo pritarė projektui, kuris leistų nelietuviškas raides pagrindiniame paso puslapyje ir viršutinėje asmens tapatybės kortelės pusėje. Apie tai pokalbis su istoriku Tomu Baranausku.
***
– Seimas linkęs į lietuvių kalbą įtraukti svetimas raides. Ką rodo istorija – kas paprastai laukia Tautų, kurios į savo kultūrą įsileidžia svetimų kultūrų elementus? Kokios to pasekmės?
– Kultūra iš principo yra perimamas dalykas, tačiau čia yra konkretesnis atvejis. Rašto sistemą mes irgi perėmėme, tačiau seniai, visos rašybos taisyklės jau nusistovėjusios. Sistema jau yra lietuviška. Daug visokių reformų būna, bet nežinau atvejų istorijoje, kai neokupuotoje, neužimtoje šalyje savu noru būtų keičiama nusistovėjusi, veikianti rašto sistema. XIX amžiuje Lietuva buvo spaudžiama priimti kitą rašto sistemą – kirilicą, tačiau tada priklausėme carinei Rusijai.
Užsienietiški vardai visada adaptuojami pagal tos Tautos taisykles. Pavyzdžiui, vadinamųjų autentiškų formų pavardžių niekas nesistengia rašyti taip, kaip turėtų būti pagal Tautos, iš kurios ta pavardė atėjusi, taisykles. Jei angliškai kažkas norės užrašyti lietuvišką pavardę, aišku, bus stengiamasi parašyti panašiai, tačiau tikrai nebus jokių Ž, Č ar Ą.
– Seimo narys Kęstutis Masiulis domėjosi, kuriose dar šalyse yra įteisintos svetimos raidės, ir sužinojo, kad tik kai kuriose Skandinavijos valstybėse, daugiau niekur. Tai kodėl mes turime tai daryti?
– Politikai nesupranta, kad tai būtų nepatogu net pačiam žmogui. Tarkime, Skandinavijoje lietuviui leis pavardę rašyti su raide Ž. Bet reikia, kad tie patys skandinavai tada tą pavardę mokėtų ir perskaityti. Galime pavardes rašyti nors ir hieroglifais, jei to bus reikalaujama, bet kas tada jas perskaitys? Net ir su lotyniškomis raidėmis. Mes galime jas parašyti, bet tada kiltų painiava. Turbūt mažai kas žino, kad lenkų SZ lietuviškai yra Š, o vengrų – S. Juk žmonės nežinos kiekvienos Tautos rašybos taisyklių, visų niuansų.
– Tas pats K.Masiulis sako, kad, įteisinus nelietuviškas raides, Valdemaras Tomaševskis su savo kompanija nebeturės terpės reklamai kaip lenkų teisių gynėjas. Ar neatsitiks taip, kad vieną kartą nusileidus paskui bus reikalaujama dvikalbystės įteisinimo tankiai tautinių mažumų gyvenamose teritorijose, dvikalbių gatvių lentelių ir t.t.?
– Reklamos erdvė niekada nesusitrauks, nes reikalavimų bus naujų ir naujų. Čia net fantazuoti nereikia. Bus reikalaujama vietovardžių rašybos lenkiškomis raidėmis, dvikalbystės, netgi autonomijos. Reikalavimai nesibaigs. Nes paskui bus galima sakyti: reikalavome, todėl balsuokite už mus. Dėl nelietuviškų raidžių niekas nieko ir nebūtų reikalavę, jei Andrius Kubilius 2008-aisiais nebūtų neapdairiai, viršydamas įgaliojimus, pažadėjęs klausimą W naudai išspręsti kuo greičiau. Tačiau rašyba nėra ginčų objektas. Tai yra taisyklės, kurias žmonės išmoksta mokykloje. Niekas savo asmeninių raidžių neišsigalvoja.
– Jei Seimas įteisintų lotyniškas raides, ar tai nebūtų diskriminacija, tarkime, Lietuvos rusų atžvilgiu, nes kirilica nebūtų įteisinta?
– Be abejo, tai būtų diskriminacija, ir net ne tik rusų, bet visų Lietuvoje gyvenančių Tautų, kurios naudoja ne lotyniškus rašmenis: rusų, graikų, bulgarų, arabų ir t.t. Todėl turėtume įteisinti visų pasaulio Tautų, kurių atstovų gyvena Lietuvoje, rašmenis. Tačiau lietuvių kalba yra valstybinė ir Lietuvoje turi būti rašoma ja. Vardai ir pavardės taip pat yra kalbos dalis, todėl irgi turi būti rašomos lietuviškai. Kaip sakiau, jau vien dėl to, kad mes galėtume jas perskaityti, nes negalime juk mokėti visų pasaulio kalbų ir neprivalome, nes rašyba ir jos taisyklės yra Lietuvos vidaus reikalas.
Nemanau, kad toks sprendimas daromas dėl santykių su Lenkija pagerinimo, kaip tvirtina politikai. Santykius reikia gerinti kitais būdais. Dabar Lenkija patiria didžiulį ES spaudimą, nes ne vienu atveju elgiasi ne pagal ES reikalavimus. Štai šitoje vietoje reikia parodyti palaikymą Lenkijai ir santykiai pagerės. Tačiau Lietuvos pseudopareigūnai pažadėjo lenkiškas raides, o dabar Lietuva spaudžiama jų pažadą ištesėti. Tokių dalykų nežadant niekam jų ir neprireiktų, nes kiekviena Tauta rašo taip, kaip rašo, ir niekas joms negali nurodinėti.
– Panašu, kad mes Lenkijai raidžių klausimu pataikaujame be reikalo, nes Lenkijos lenkams jis nėra aktualus: kai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis viešėjo kaimyninėje šalyje, klausimų apie tai nesulaukė ne tik iš Lenkijos vadovų, bet ir iš žurnalistų.
– Ne tik Lenkijos lenkams, bet ir paprastiems Lietuvos lenkams tai nėra svarbu. Jie turi nusistovėjusias pavardes ir nemanau, kad imtų masiškai jas keisti. Pirmiausia dėl nepatogumų. Juo labiau kad tai yra jau įprasta pavardės forma. Čia yra tik Lietuvos lenkų politikų politikavimas. Jiems reikia konfliktų, kad būtų matomi ir galėtų rodyti, kad kažką veikia. Kai baigsis šis konfliktas, bus siekiama kito. Tačiau taip tik kiršinamos tautos, o išspręsti šį konfliktą yra sudėtinga, nes tai yra Konstitucijos klausimas. Konstitucija sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė, o Lietuvos asmens dokumentai išduodami valstybine kalba.
– Kai buvo renkami parašai už kalbos išsaugojimą, procese dalyvavo ir „valstiečiai“, o dabar kone pusė jų yra už tai, kad nelietuviškas raides būtina įteisinti ir paso pagrindiniame puslapyje…
– Teisingai pastebėjote. „Valstiečiai“ į rinkimus ėjo su iniciatyva, kad nebūtų pažeidžiama lietuviška abėcėlė, kad nelietuviškos raidės būtų tik papildomų įrašų puslapiuose. Rinko parašus, skelbė tą idėją ir su ja laimėjo rinkimus. O keisti poziciją po rinkimų yra visiškas akibrokštas ir blogas precedentas. Jei taip galima elgtis, rinkimų kampanijos netenka bet kokios prasmės. Beje, „valstiečiai“ ne tik šiuo klausimu elgiasi priešingai, nei kalbėjo prieš rinkimus. Taip jie elgiasi ir žemės pardavimo saugiklių klausimu, aukštojo mokslo klausimu – kad aukštosios mokyklos nebus uždarinėjamos, ir t.t.
