Protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys – iš savo.
Galima be galo apgaudinėti save, kad gyvename teisinėje valstybėje, o mūsų „teisėsaugos“ institucijos saugo teisę ir teisingumą, todėl abejoti jų veiksmais – tiesiog nepadoru, ir taip gali elgtis nebent tik kokie nors marginalai. Policijos pareigūnai teisūs vien dėl to, kad jie – policijos pareigūnai…
„Man pagrindo nereikia. Aš esu policijos pareigūnė. Jūs esate viešoj vietoje, mosuojate Lietuvos trispalve,“ – taip į mokytojos Astros Genovaitės Astrauskaitės klausimą, kodėl turėtų prisistatinėti, atsakė policijos pareigūnė Karina Antipova prieš ją areštuodama.
Lietuvos policijai atstovaujančią „pareigūnę” visų pirma suerzino Lietuvos vėliava. Antra – ji pasijuto visagalė ir neprivalanti ką nors aiškinti piliečiams, prie kurių be jokio pagrindo kabinėjosi. Maža to, jau ne atskiro pareigūno, o Lietuvos policijos vardu paskelbtame pareiškime vėliau buvo paaiškinta, kad esą čia viskas gerai ir teisėta.
Pareigūnai, nekenčiantys valstybės, kuriai neva tarnauja, jos simbolikos, nėra jokia naujiena. Mes jau turėjome tokių 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse – tai garsusis Vilniaus OMON’as, kuriam atviros išdavystės ir perėjimo į okupantų pusę išvakarėse buvo patikėta nei daug nei mažai – Aukščiausiosios Tarybos pastato apsauga… Ir jie netgi vykdė šią funkciją, kai AT rūmus šturmavo jedinstvininkų minia. Tokie dalykai nenutinka atsitiktinai, todėl keista, kad niekam taip ir neiškilo klausimas, kokie asmenys (su vardais ir pavardėmis) buvo atsakingi už tokios užduoties paskyrimą būtent OMON’ui. Tikėtina, kad jie ar jų verti „įpėdiniai“ iki šiol tebedirba Lietuvos policijoje.
Kad Vilniaus OMON’o afera – tai ne praeityje likęs istorijos epizodas, liudija 2014 m. Ukrainos įvykiai. Ne paslaptis, kad tais metais kilęs nepaskelbtas Rusijos – Ukrainos karas atskleidė itin nemalonų faktą – visos Ukrainos jėgos struktūros – kariuomenė ir milicija – buvo kiaurai infiltruotos Rusijos agentų, kurie išmušus lemtingai valandai, visai kaip Vilniaus OMON’as 1991-aisiais, atvirai perėjo į okupanto pusę. Infiltracija buvo tokia gili, kad Rusijai buvo nemažas netikėtumas, kad ukrainiečiams apskritai pavyko suorganizuoti veiksmingą kariuomenę ir pasipriešinti invazijai. Iš esmės Ukrainą išgelbėjo tik greitai susiorganizavę savanoriški batalionai.
Tai, ką patyrėme savo kailiu, ir kuo ypač akivaizdžiai galėjome įsitikinti stebėdami Ukrainą, regis, visai nejaudina smulkiose intrigose paskendusios Lietuvos valdžios. Nes Vilniaus gatvėse pamačius pareigūnus, kurie nebesutvardo pykčio ir ima siautėti vien pamatę Lietuvos Respublikos vėliavą, turėtų suskambėti pavojaus varpai. Tik aklas gali neatpažinti čia šio ne kartą matyto scenarijaus.
Galbūt gali pasirodyti, kad paminėtas konfliktas tarp policijos pareigūnės Antipovos ir mokytojos Astrauskaitės sietinas tik su jau metus vykstančiu atminties karu dėl neva „prieštaringai“ vertinamų Lietuvos istorijos veikėjų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos. Kai kas šiame konflite užima vienokią, kai kas – kitokią pozicią, o kiti gal mano, kad jiems tai – per sudėtinga ir neįdomu. Nors šio konflikto šaknys, manau, yra ten pat, kur ir Lietuvai priešiškų pareigūnų atsiradimo Lietuvos tarnyboje „paslaptis“, jį šiuo atveju palikime nuošalyje, nes jis tik nukreips dėmesį nuo to, kas akivaizdžiausia.
O akivaizdu štai kas. Jeigu policijos pareigūnai būtų tiesiog įsijautę į istorinės atminties kovas ar gavę atitinkamas instrukcijas iš aukštas pareigas užimančių šių kovų dalyvių, kaip „pamokyti“ tuos „škirpininkus“, jie galėjo rasti šimtą daugiau ar mažiau padoriai atrodančių priežasčių ir priekabių, leidžiančių ką nors iš jų suimti. Ir, protingai veikiant, nė viena iš šių priekabių nebūtų susijusi su „mojavimu Lietuvos trispalve“ naujai įvardytoje „Trispalvės alėjoje“, kas jau savaime yra simboliška ir ironiška.
Puolusi prie ją labiausiai suerzinusio objekto – Lietuvos Trispalvės – ir ją įvardijusi kaip pirminę nepasitenkinimo priežastį, policijos pareigūnė Karina Antipova tiesiog išsidavė, kas ji yra. Ji – ne akla „zadanijų“ vykdytoja, o puikiai žinanti, ką daro, ideologiškai parengta ir motyvuota. Be tokios motyvacijos neįmanomas toks spontaniškas neigiamų emocijų protrūkis, matant Lietuvos vėliava mojuojančią mokytoją.
Tai nėra eilinė policijos savivalės istorija. Tai – indikatorius. Ženklas, atskleidžiantis, kas dirba Lietuvos policijoje. Ir tai – ne ženklas apie pavienę Lietuvai priešišką pareigūnę, bet ir apie tuos aukštas pareigas užimančius asmenis, kurie ją priėmė į darbą, pasiuntė į Trispalvės – Kazio Škirpos alėją ir dabar aršiai dangsto ją po ne visai sėkmingai susiklosčiusios operacijos, kalbėdami Lietuvos policijos vardu.
Ar ir toliau ramiai ir tingiai lauksime tos valandos, kol, kaip ir 1991-aisiais Lietuvoje ir 2014-aisiais Ukrainoje, vėl nukris kaukės, ir aiškiai pasimatys, kas yra kas?
Gerb. p. Liudvikai,
viliuosi, kad Jūs esate vienas iš to ketverto. Jūs ne tik rašote, bet ir vedate minias pirmyn.
Padėka ir pagarba Tomui Baranauskui už puikų straipsnį, atskleidžiantį tiesą, nes Jūs ją matote.. Dieve, ką veikia valdžios vyrai, jeigu leidžia tokius pareigūnės, kuri neverta taip vadintis, veiksmus???
Miela Zose, puikiais straipsniais, kurie turi labai ribotą skaitovų kontingentą labai daug ko nenuveiksit, kad ir kokie puikūs straipsniai būtų! Va, štai tokie, kaip tas ketvertas, kuris atėjo prie K. Škirpos alėjos su trispalve parodė, kad jie veiksmo žmonės ir su padugnių sprendimais nesusitaikys! Gal Jus ateikit prie VRM pareikalauti psekrev ministrės atsistatydinimo? O gal atsivesit su savimi dar kokių porą tūkstančių nesusitaikančių su Lietuvos sovietėjimu?
Nors ko norėti, jei lietuvaičiai mokomi, kad Lietuva tai LTSR teritorija, o lietuvių kabą galima kaip nori kraipyti, griauti Lietuvos tūkstmetinius papročius, niekinti Lietuvos didvyrius!
Žemai lenkiamės mokytojos Astros Genovaitės Astrauskaitės veiksmui prie K.Škirpos alėjos, o tokias Karinas Antipovas mėžti iš Lietuvos policijos!
Pagarba autoriui. Rašykite, atskleiskite tiesą, nes Jūs ją matote. Jūsų labai graži, taisyklinga kalba, ir tai rodo Jūsų puikų išsilavinimą. Pagarba istorijos mokytojai gerb. Astrauskaitei. Jos ugdytiniai kitokie nei abejingųjų pedagogų. Jūs labai nukentėjote, bet tie, kurie Jus kankino nėra Lietuva, jie nėra mūsų Tėvynė. O ta K. Antipova šiandien turėtų rankoje gniaužyti iš darbo atleidimo lapelį ir sriūbauti iš sielvarto, ir atgailauti, nes ji įskaudino VISĄ LIETUVĄ, o policijos komisarai, tie, kurie liepė Antipovai stoti prieš Lietuvos vėliavą, atgailauti televizijos ekranuose, muštis į krūtinę ir sakyti : „Mea culpa, mea maxima culpa”, raudoti ir prisižadėti daugiau niekada to nedaryti. Tikrai, kodėl tyli opozija? Juk ji labai rėksminga. Tiesa, tik tada, kai jai to labai reikia, bet ne Tėvynei. Oi, oi, tauta prisimins per rinkimus šį atvejį, juk nesame buki, kokiais mus laiko. Ar Prezidentas irgi nutylėjo? Jeigu taip, tai vaje, vaje…Apie valdančiuosius sunku, ką ir pasakyti. O juk viską pradėjo vilniečių mylimas Šimašius- didysis Lietuvos istorikas. Prieš ką jis lankstosi?
Rašinėti jau nebepakanka, reikia veikti! Rašinėliai jau nepadeda storžievei valdžiai atsitokėti ir apsivalyti nuo visokių 5-sios kolonos Antipovų! Ką autorius siūlo? O gal jis tik paurgzti sugeba?
Manau jog šie skandalingi faktai kelia susirūpinimą daugeliui Lietuvos žmonių. Man labai keista – kodėl tyli, tarsi vandens į burną paėmę, aukščiausi mūsū valdžios pareigūnai, ar juos tenkina tokie Lietuvos policijos veiksmai?
Manau, kad policininkė pasielgė ne kaip pareigūnė, bet taip lyg ji būtų piktnaudžiaujanti savo padėtimi penktos kolonos atstovė, kuriai buvo liepta bet kokia kaina šitaip pasielgti. Jei mano samprotavimai- teisingi, tai tokiems žmonėms ne vieta Lietuvos policijoje. Mat Lietuvai reikalingi mastantys, garbingi, mandagūs, esantys Lietuvos patriotais policininkai, o ne kokie nors begalviai paragrafų vergai.
Gal pirmiausia pradėti valyti policiją? Ir kada Šimašiaus sekantis kandidatavimas?
Štai atvykusių į Lietuvą popiežių pranašystės. 1. Šv. popiežius Jonas Paulius II – NEBIJOKITE, po ko turėjome „dainuojančią revoliuciją” 2. O neseniai, popiežius Pranciškus įtaigiai liepia prisiminti „savo šaknis”. Taip ir tai mūsų didvyrių dėka, kuriuos koloborantai nekenčia, tik jie parodė kas yra kas. Norėjo mus užmigdyti letargo miegu, bet štai, mūsų didvyriai, padėję galvas už Lietuvą, dabar mus žadina naujam brutalios jėgos pasipriešinimui.
Tai tikra tiesa apie realijas posovietinėje erdvėje, bet dabar ir Lietuvoje. Ačiū ASTRAI GENOVAITEI už pilietinį ryžtą parodant kas yra kas. Jūs jau istorijos dalis. Ar ji viena? Ar mūsų yra daugiau? Ar normalaus jaunimo dar turime? Gerb. V. Sinica, kur jūsų pasekėjai?
Saunu,kad Lietuvoje yra dar tokiu zmoniu kaip autorius Kyla tik vienas klausimas, kur didieji patriotai landsbergiai?Kokio reikia didesnio pavyzdzio ,kai policija demonstruodama savo elgesi ,nesivarzydama atvirai susitapatina su penktosios,prokremliskos kolonos veiksmais,kad doras lietuvis butu tikras , jog ta pati policija nesmogs peiliu i nugara? Ponai valdzioje,ar tai nera tiesioginis pavojaus signalas,po tokio demonstratyvaus Antipovos issisokimo,o gal tiesiogine yra giminaite su arsiu praeityje LIetuvos priesu Antipovu? Saugumieciai,patikrinkut!⅘