Tomas Čyvas. Garliavos sindromas

Kalbant apie tą istoriją su Kauno vaikais ir gėdingai apsijuokusiais valdininkėliais, ji man įdomi vienu aspektu. Mūsų sistemą, jos gynėjus, dalį apžvalgininkų, netgi laikančių save liberalais, kamuoja Garliavos sindromas. Taip taip – būtent juos.

Jie šventai tiki, kad sistema tada buvo visame kame teisi (nors neaišku – iš kur tada tiek lavonų?), o visi, kas galvojo ar galvoja kitaip, yra marazmatikai, gatvės padugnės, violetiniai marginalai, o gal ir Rusijos šnipai arba naudingi idiotai.

Tarkime, taip galvojantieji būtų netgi teisūs, nors viskas yra ir daug sudėtingiau. Bet tarkime. Šis tikras ar tariamas 100 procentų teisumas temdo akis, blogina virškinimą ir bemaž psichiškai užciklina.

Panašu į amerikiečių Vietnamo sindromą, kai jie, iki pat „Audros dykumoje“ bijojo įsivelti į kokį rimtesnį karą, net jei būtų tikras reikalas. Jei Vietnamas buvo neteisingas ir patirtas fiasko, tai taip neva bus visada.

Tas pats ir čia – jei Garliavos niekadėjai vartojo žodį „pedofilija“, tai dabar išvis apie tai galvot nevalia, nes reiškinys išsigalvotas sąmokslo teoretikų.

Jei kas pabaksnoja į sistemos neadekvatų elgesį vaiko teisių apsaugos, kuri jau liaujasi tokia būti dėl perteklinio siautėjimo, tai jis yra paternalistinė iškasena, garliavinio patvorio šiukšlė ir gal dar Rusijos šnipas.

Visiems tėvams ir apsikritai suaugusiems preziumuojama kaltė bemaž bet kokioje vaiko teisių prievaizdų pačiupinėtoje situacijoje. Abejoti sistemos tobulumu, reiškia pasisakyti už vaikų kankinimą ir žudymą.

Dar galima suprasti sistemos vyrus ir moteris, kurie iš paskutiniųjų nori, kad jų batai, ant kurių patys apsitriedė, blizgėtų.

Bet kaip suprasti visuomenės gyvenimą ir politinius procesus komentuojančių kolegų fanatišką iki kiaurumo dėmėtų valdiškų mundurų skalbimą?

Mažų mažiausiai – juokinga. Bandoma visaip pateisinti viešą melavimą, skubotą vaiko plėšimą – girdi, tėvai „nebendradarbiavo“. T.y. iš karto nepuolė ant kelių ir nepripažino nebūtų dalykų.

O dar be to labai tipiškas sisteminis veiksmas – kai pagrindinis kaltinimas nueina velniop – bandoma prisikabinti bent prie stulpo. Tai, girdi, rykštę rado ar pan. Ir kiek tokias nesąmones adoruojančių balselių kakariekuoja….?

Sovietų laikais man – vaikui ir paaugliui – visus abejojančius sistema vadino Amerikos ir Vakarų šnipais arba pakalikais.

Politvalandėlėse ir tame, kas vargiai būtų galėję vadintis žiniasklaida. Šiandien panašų vermišelį (makaronai tokie) man ant ausų mėgina kabinti nūdienos mentaliniai klipatos.

Dar vienas įdomus aspektas – raginimas, kad žmonės įskundinėtų vieni kitus bet kokia proga.

Imkime net ne tokį jautrų pavyzdį. Aš esu svečiuose pas rūkantį asmenį – netgi draugą. Jis eina traukti dūmo balkonan, ką uždraudė rūpestinga sociopatų valdžia.

Aš negaliu jo neįduoti, nes pats būsiu apkaltintas nusikaltimo slėpimu. Turiu fotkinti ir iš tualeto skambinti į policiją.

Tada aš pilietiškas pilietis ar šiaip pašlemėkas ir durnius?

Apie tai irgi pagalvokite.