kauniečiams.lt
Prieš kokius nors 25-erius metus Lietuva turėjo strateginius tikslus: įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, paskui įsivesti eurą. Dabar šalies veiklos kalendoriuje svarbiausi tikslai, apžvelgiant viešąją erdvę ir politinius ginčus, yra net ne karas Ukrainoje ir grėsmės nacionaliniam saugumui (tikros, o ne paleckiai ir celofanai). Ne. Mums svarbiausia ratifikuoti Stambulo konvenciją, sureikšmintai ir iškilmingai teisti Petrą Gražulį bei sušventinti šunų, kačių ir nutrijų teises.
Dėmesio, Attention, Achtung, Uwaga!!! Tolesnis tekstas nėra subalansuotas ypatingai jautrioms kairuoliškoms sieloms. Tad skaitote savo asmenine rizika – gelbėtojai nebudi. Širdies lašais ir/ar valerijonais, o gal ir defibriliatoriumi pasirūpinkite patys. Te paguos jus tai, kad tai tėra mano subjektyvi nuomonė, kurią reikšdamas aš – daugumoje atvejų – net nereikalauju jokių politinių ar policinių sprendimų.
Stambulo konvencija
Šito bereikšmio popiergalio užsitęsęs brukimas ir brukalo atmetimas tapo gan reikšminga tema netgi prezidento rinkimų kampanijos dalyvių diskusijose. O Kovo 8-osios – tarptautinio tulpadienio – proga, ji vėl užteršė savimi visus eterius, renginius bei socialinius tinklus.
Ignas Vėgėlė prieš Stambulo konvenciją, nes jam atrodo, kad tai įteisins daugelio lyčių socialinį konstruktorių. Dainius Žalimas be šio dokumento ratifikavimo neįsivaizduoja moterų laimės. Einantis pareigas prezidentas Gitanas Nausėda labiau rūpinasi savo politine laime, tad švilpauja į dangų, už ką D. Žalimas jį kartais prilygina Putinui. Čia pagal formulę – jei mano priešas vaikšto kakoti, tai mano draugas neturi teisės net ir to daryti. Kitaip jis tampa priešu.
Ingrida Šimonytė… Na nereikia net klausti kaip nacijos vyr. Buhalterei, kuri antrą kartą nesutramdo geismo prezidentauti, būtų malonu tapti tokios konvencijos signatare. Dar yra generolas Valdas Tutkus, kuris Kovo 8-osios proga Facebooke išplatino ugningą moterims skirtą kalbą. Šiaip apie konvenciją ten nieko, bet taikos prezidentu prisistatąs generolas moteris myli. Pažiūrėkite patys jo sienoje.
Stambulo konvencija pati savo turiniu yra retorinis šlamštas bent jau Lietuvos atveju. Aš nesu prieš nei už. Jos niekingumą ir tuštumą geriausiai manifestuoja pranešimas, kurį išplatino Seimo narė Monika Ošmianskienė.
Visas tekstas išplatintas Seimo ir BNS kanalais, tad nesunkiai jį rasite. Ten daug pletkų lygio pasakėlių iš rūsio, minint neįvardijamus tyrimus ir statistika, bet čia atskira kalba. Svarbiausia dalis – kas pasikeis, jei ratifikuosime.
„Stambulo konvencija įgalina rinkti duomenis apie visų formų smurtą, inicijuoti tyrimus, skatinti požiūrio į smurtą prieš moteris pokyčius, diegti smurtautojų elgesio keitimo programas. Taip pat daug dėmesio numatoma nukentėjusiųjų apsaugai: lengvai prieinamų pagalbos centrų steigimui; vaikų, tapusių smurto liudininkais, apsaugai ir poreikių užtikrinimui; nemokamų pagalbos telefonų, veikiančių 24/7, diegimui. Nemažiau svarbios ir efektyvios bausmės smurtautojams, taip pat ir visapusiška aukų apsauga bei jų privatumo užtikrinimas.
Stambulo konvencijos ratifikavimas yra pirmasis žingsnis sprendžiant šiuos klausimus, kitas etapas – smurto dėl negalios sąvokos atsiradimas įstatymuose užtikrinant reikiamas priemones kovai su juo, numatant priežiūros mechanizmus,“- tvirtina miestui ir pasauliui seimūnė.
Įdomu, o kas trukdo visa tai daryti ir be ratifikavimo bei kas nėra daroma? Smurtas pas mus legalus? Švietimo per visokius „gyvenimo įgūdžių“ programų pinigų taškymus mažai ar nuolatinio klykimo apie tai visuose kanaluose ir reklaminiuose stenduose bei skrajutėse? Baudžiamojo kodekso normas prieš smurtą kas nors atšaukė ar nėra tų 24/7 telefonų tikriems ir fiktyviems skundams? Gerai pagalvojus – yra viskas.
Tiesiog yra politikų ir vadinamųjų visuomenininkų, kurie vieni kitus palaiko ir tauzija tas pačias propagandines banalybes taip išmušinėdami sau dar ir dar finansavimo, nes problema vis gilėja ir gilėja. Ir vis nurodomas kitas tikslas, kai jau visi nustos smurtauti, taps minkšti ir pūkuoti. Minima konvencija, be jokios abejonės, yra tik eilinis fetišas šitai parazitų gaujai. Paskui reiks dar ko nors.
Gėjų ženatvė
Taigi, ko dar reikia? Kai prieš dvidešimt metų žilagalvis Džordštauno universiteto profesorius žydas seminare Melnragėje pasakė, kad gėjų teisių gynimas bus ilgaamžiškesnė profesija ir pajamų šaltinis nei kova prieš rasizmą – priėmiau kaip sarkazmą. Dabar matoma, kad įžvalga buvo gili ir teisinga.
Siekis paprastas – viena ar kita forma įteisinti gėjų santuokas. Įvardinta tai gali būti įvairiai. Dažniausiai tai daroma ašaringai, pompastiškai ir netgi agresyviai.
Dvi ypatos, viena ar vienas (nenoriu spėlioti, kad neįžeisčiau jautrumos jau per daug) kurių yra parlamentaro atžala, paskelbia susilaukusios vaiko. Skelbia susilaukusios, nors mokslas ir logika pasakoja, kad veikiau jau pasigamino.
Paskui viena iš ypatų vėl agituoja už tą pačią Stambulo konvenciją, ir vėlgi, kaip ir D. Žalimas, aiškina, kad visi, kas drįsta nepritarti šiam sakraliam dokumentui yra prilygintini Rusijos karo nusikaltėliams Bučoje. Čia dar pasitelkiamas ir žinomo istoriko Alfredo Bumblausko pasisakymas, kuris išrėžtas dar neaišku kokios būsenos.
Santuokos priešininkai heteroseksualai mane juokindavo argumentu – „kokia to popieriaus reikšmė“. Jie kiek suglumdavo, kai paklausdavau, ko čia bijoti to, kas nereikšminga? Bet ir dabar daugybė heteroseksualių porų laimingai nesusituokę gyvena dėl nieko nemitinguodami. Tai ko gi išties siekia gėjų ir lesbiečių poros? Visi įvardijami teisiniai klausimai puikiausiai išsprendžiami esamoje sistemoje (yra sutartys, notarai ir t. t.).
Graudinimai, kad baisu susiimti už rankų viešumoje nespaudžia ašarytės. Niekam tai realybėje beveik neįdomu, o jei kas puls – galioja baudžiamasis ir kitokie kodeksai. O svarbiausia – visi šie entuziastai yra savo rūšies ekshebicionistai. Jiems svarbu, kad apie jų nuotykius ir santykius būtų žinoma kuo daugiau. Viešai rodyti aistras, jų pobūdį ir jas deklaruoti… Ne. Kas, pagaliau, žino ar aš neturėjau kokių nors gėjiškų patirčių? O kaip sužinoti žinoti ir kam rodyti? Gerbkite privatumą savo ir kitų – klausimų nekils visai. Nekurkite prievolės kitiems žinoti ir dar žavėtis jūsų šeimyninėmis-seksualinėmis praktikomis ir problemos kaip nebūta.
Socialinė zoofilija
Vakarų civilizacijos savinaikos vienas iš požymių yra ir socialinė zoofilija. Patikslinu, kad socialinė, nors nebesuprantu ar tai negali būti giliau kažkas. Mat prieš kelis metus dėl „zoofilijos“ be paaiškinimo, kad kalbu apie tik socialinę, kai kas įsižeidė ir kreipėsi į visokias ten etikos instancijas. Nieko ten žinoma nepešė, bet paaiškinu tiems – ypatingai jautriems ir bukiems – tai panašiai tokia pati sąvoka, kaip politinė prostitucija. Nors gal esama abejojančių, kad toks reiškinys egzistuoja.
Taigi, mada tampytis augintinius į prekybos centrus, bibliotekas (įdomu kokią literatūrą ten šunys ir nutrijos skaito?) jau yra pasigauta rinkodaros specų. Kauno „Akropolis“ išplatino iškilmingą opusą apie tai, kad nuo šiol žmonių-gyvūnų šeima labai godotina. Tiesa, kol kas dar privaloma bus taisyklė susirinkti padarinius į maišelius. Pabrėžiama, kad tie augintiniai yra šeimos nariai.
Šiek tiek primena Hitlerį, kuris irgi baigė savo gyvenimą nerūkančiu ir negeriančiu vegetaru bei sakė, kad jo šuva – vokiška aviganė – protingesnė už daugelį žmonių. Na ir nėra keista – socialistai yra socialistai. Ar nacional ar internacional – pamišimo kryptis ta pati.
Tikrai esu net asmeniškai susidūręs, žalioje jaunystėje, kad pana negali ateiti pasimatyman, nes neturi su kuo palikti savo šuns. Tada dar viskas nebuvo taip progresyvu ir naujoviška, tad nesiūliau trise.
Na ir dabar nesiūlyčiau, nors dėl to galiu būti palaikytas konservatyviu mizantropu. Bet jau tebūnie, tačiau man nėra aišku ar čia posmodernaus idiotizmo reikalai, ar tiesiog arši maksiminė rinkodara, leisianti šunims ir katėms ėsti, galiausiai, tiesiog vietoje. Ir ten gi išsituštinti.
Tik kyla klausimas – kas toliau? Ar įmanoma ne tik šeimos daugialytė, bet ir daugiabiologinė praktika? Ne. Nelendu intymuosna. Gal tik pasiteirausiu – ar augintiniams, pagal turimų ypatų skaičių, turėtojams reiktų suteikti papildomus balsus renkant Seimą, Prezidentą ir merus?
***
Čia buvo ta dalis, kuri svarbi kairuoliškai (leftistinei) marazmatijai. Kitoje pakalbėsiu apie tai, kas svarbu išties, kai už vartų Putino ordos. Mat tai yra, manding svarbiau, nors ir nustumta šalin vardan aukščiau išpasakoto maivymosi.
