Prieš tris dešimtis metų Sausio 13-ąją buvau prie tada mano laisvės fakelu laikytos Lietuvos Televizijos durų. Stiklinių. Prie tų pačių, kurias išdaužė sovietinio spec. pajėgų dalinio „Alfa“ smogikai. Jos buvo neužrakintos, bet išdaužyt smagiau nei atidaryt.
Tada žiniasklaidoje nedirbau. Buvau šiaip pirmakursis studenčiokas – vaikas kare be ginklo. Kaip ir daugelis iš mūsų. Buvau, net meluodamas mamai, kad esu kitur. Buvau, nes negalėjau išduoti kitų. Nes tikėjau, kad yra galimybė išsibrauti iš karinio komunistinio konclagerio, kur dusina nuo vienos oficialios tiesos. Buvo baisu? Tikrai taip. Tave apšviečiantis prožektorius nuo šarvuočio ir spėlionė – nušaus ar ne – jau mielas prisiminimas saldžiam sapnui. Kitų detalių čia nevartysiu.
Ten viskas buvo tikra, nebuvo galimybių apsimesti. Ribinė situacija ir jaunam ir senam. Nebuvo neužmirštuolių atlapuose, kurios asocijavosi veikiau su pionieriškomis okupantiškomis apeigomis. Nebuvo Mykolo Burokevičiaus mokinės Dalios Grybauskaitės. Po to ji man interviu pasakys, kad „patriotas ne tik tas, kuris gatvėj“, o kitiems, kad kariavo „mažą vidinį karą“. Tada mes nežinojome, kad jos vidiniame kare laimės nugalėjusiųjų pusė ir instinktas būti valdžioje bei gerai gyventi. Apskritai apie ją ir jos lengvai išvartomą kailį nežinojome. Juolab nebuvo noro kovoti už galimybę klausytis jos tiradų tokiomis progomis.
Tada nenumanėme, kad ši ponia ateis į valdžią, kurios ir tesiekė visą gyvenimą, bei 10 metų stiprins specialiųjų tarnybų galias iki sovietinio KGB lygio.
Tada nenutuokėme, kad po trijų dešimtmečių reikės matyti jos ir jos pasekėjų, naujo tipo „partškolos“, kuria tapo Vilniaus universiteto TSPMI, oficialią ir neginčijamą tiesą.
Nesuvokėme, kad neva nemokame skirti berniuko nuo mergaitės ir „lyčių“ galima išgalvoti kiek tik nori. Nesitikėjome, kad už abejonę šiais kliedesiais galėsi būti teisiškai persekiojamas, kaip už „antitarybinę propagandą“ okupacijos gadynėje.
Nesitikėjome, kad po trijų dešimtmečių vertybėmis vėl bus paskelbtos niekšybės. Tokios, kaip kaip žmonių – net draugų ir artimųjų – skundimas bet kuria proga, cenzūra, „netinkamos“ literatūros perrašymas, filmų draudimai. Nenumanėme, kad kovą prieš „socialistinės realybės šmeižimą“, siekiant pateisinti burnų užčiaupimą, idealiai pakeis kova prieš „patyčias ir neapykantos kalbą“. Neišėjo įtarti, kad vaikus vėl oficiali propaganda nuteikinės prieš tėvus ir skelbs „visuomenės nuosavybe“.
Niekaip negalėjome atspėti, kad matysime pasaulį, kuriame mada taps bučiuoti kažkieno kojas vien todėl, kad jos juodos, baltos ar geltonos. Į galvą nešovė, kad Harriet Elisabeth Beecher Stowe, galės būti laikoma rasiste vien todėl, kad su meile ir empatija vartojo savo aboliucionistinėje knygoje žodžius „negras“, „negriukas“.
Neįsikirtome, kad gali nutikti taip, jog ir vėl atsiras cenzoriai, pasivadinę „faktų tikrintojais“, kurie patys tuos faktus grupuos pagal užsakymą. Nežinojome, kad Paryžių tie patys Vakarai, į kuriuos taip veržėmės, leis paversti Islamabado priedu, o Berlynas, „multi-kulti“ eksperimentų dėka virs purvina pamazgų duobe.
Ir jau niekaip, niekaip nesitikėjome, kad už panašius žodžius galėsi būti apšauktas „sovietine atgyvena“ ir „Kremliaus agentu“. Ir kad tave tokiu vadins net neva vakarietiški šnekoriai, kuriems prorusiškumo kriterijais taps požiūris į lytinius santykius, tualetų bendrumą ar atskirumą. Ir tai oficialiai eskaluos ta pati Lietuvos Televizija. Ta pati, kurią gynėme.
Ir visgi – viską mes darėme teisingai. Beprotybės visgi save galiausiai suėda pačios, kaip jos bebūtų apipavidalintos: svastikomis, pjautuvais kūjais ar vaivorykštėmis. Komunizmai, kaip jie bebūtų projektuojami, nepasistato ir nepasistatys. Bėda tik ta, kad rojaus žemėje, visuotinės lygybės projektai visada palieka klaikiai kruvinus pėdsakus. Bet nieko – ištversime.
Todėl sveikinu visus su iškilios dienos trisdešimtmečiu. Už tai, kad tada laimėjome, nors i būdami nepatyrę bei naivūs. Gal dėl to ir pavyko. Griuvus geležinėms uždangoms bent jau po pasaulį pakeliauti buvo galima, kuo labai džiaugiuosi.
P. S. Buvau nuėjęs į tą pačią vietą, kur tada buvau, ir šiandien. Ačiū Dievui, tautiniai pilietiškieji prievaizdai nenušovė ir nieko niekuo neužkrėčiau.
Ačiū Tomui Čyvui už šį straipsnį. Tik vis dažniau tenka savęs klausti, o kaip išsivaduosime nuo naujosios idotizmo pandemijos?. Kiek ilgai teks laukti, kol išsipildys tai: „Beprotybės visgi save galiausiai suėda pačios, kaip jos bebūtų apipavidalintos: svastikomis, pjautuvais kūjais ar vaivorykštėmis.” Gal jau laikas ne tik laukti, bet smogti beprotybėms taip, kad jos tik žagtelėtų ir nebeprisikeltų. Nes jos kol kas pasiglemžia vis daugiau aukų: mes „evakuojamės” iš savo namų, prarandame mąstantį jaunimą, užsisklendžiame savo butuose – dėželėse, matome tik tai, kas lėkštėje arba piniginėje. Tą naktį stovėdami prie AT rūmų, susitikę su merginomis, atvažiavusiomis iš Konarskio gatvės, vieni kitus spratome ir turėjome tikėjimą bei viltį., Dabar daugelio tikėjimas – sunaikintas. Net „lrt”, kurią savo krūtinėmis tada gynėte, Lietuvą rašo mažąja raide ir vapalioja: „lrt žinios (radijo radijo žinios?). Kodėl iš pavadinimo dingo Lietuva?
Gal pradėkime nors nuo to, kad vadinamasis „nacionalinis transliuotojas” (beje, abu žodžiai yra svetimžodžiai) pagaliau vėl vadintųsi taip: „Lietuvos radijas” ir „Lietuvos televizija”, kad bent šis radijas ir televizija negrūstų mums savo „beprotybių”, apipavidalintų purvinomis „vaivorykštėmis”
Ačiū Tomui Čyvui už puikų straipsnį!
BUTENT__ACIU Cyvui ir tamstai
1 žingsnis: Tolerancija
Kelias į pragarą visuomet grįstas gerais ketinimais. Visų pirma jums reikia priimti ir mylėti visus žmones, kurie nori gyventi jūsų bendruomenėje. Tarp jų yra šalia gyvenantis smurtaujantis ir kvailas kaimynas, nuo kurio jau pastojo trys lengvabūdės bendruomenės moterys ir gimė 15 mielų vaikučių, kuriems kabinėjimasis prie žmonių ir rūpesčių kėlimas tėra hobis. Jūs priimate juos, nes jie sunkiai dirba Kapitalo gamykloje, kur daugelis piliečių užsidirba pragyvenimui.
2 žingsnis: Lygybė
Susiskaidžiusi bendruomenė yra bloga, todėl visi vaikai privalo lankyti tą pačią mokyklą. Kadangi dauguma netgi iš sveikų ir stabilių šeimų kilusių vaikų lengvai pasiduoda kitų vaikų įtakai, kenkėjiški, emociškai nestabilūs ir kvaili mokiniai pradeda daryti įtaką sumanesniems ir tvarkingiems mokiniams. Grupių išskirti neleistina, tai suerzintų neturtingus tėvus, kurie tiki, kad jų kvaili vaikai yra tokie pat geri ir malonūs, kaip ir visų kitų. Blogas elgesys plinta.
3 žingsnis: Segregacija
Netrukus bendruomenė susiduria su aklu smurtu, bendruomenės nuosavybės naikinimu ir baime išeiti naktį į lauką. Atsakingi tėvai išgyvena sunkius laikus, prižiūrėdami, ką veikia jų vaikai, o politikai nesupranta, kas vyksta. Visos tvarkingos šeimos pradeda išsikraustyti iš rajono, kur įsikūrė blogos šeimos. Visuomenėje prasideda segregacija.
4 žingsnis: Altruizmas
Vietinis kunigas pastebi mieste mažėjančią santarvę tarp žmonių ir nusprendžia, kad dėl to kalta netolerancija ir neapykanta. Jis supranta, kad bendruomenė tapo nepakanti, ir nusprendžia sukurti daugiau gėrio padėdamas kitiems žmonėms. Netrukus politikai pradeda priiminėti į bendruomenę ypač skurdžius, žinomus narkomanus, sunkius nusikaltėlius ir imigrantus iš Meksikos bei Afrikos. Kunigas pasirodo vietiniame laikraštyje prisikėlusio Jėzaus vaidmenyje, o pasiturinčios šeimos plekšnoja viena kitai per petį, – dabar visa netolerancija ir smurtas išnyks!
5 žingsnis: Šalta meilė
Tačiau nuosmukis vyksta toliau, dabar išplisdamas į daugumą vidurinės klasės šeimų, kurios mato, kaip degraduoja aplinka, ir nusprendžia, kad nelabai ką gali padaryti. Žmonės nusivilia bendruomene ir ima daugiau rūpintis savimi. Be to, niekas neišdrįsta liepti nusikaltėliams išsinešdinti, narkomanams nusiskandinti savo kokaine, o nenormaliems imigrantams grįžti ten, iš kur atvyko. Tai juk rasizmas! Tad individualizmas ir visuomenės atomizacija didėja.
6 žingsnis: Didysis Brolis
Kadangi bendra kultūra, kadaise laikiusi žmones kartu, sugriaunama ir ginama daugiausia pagyvenusių žmonių, politikai nusprendžia, kad jie turi suteikti piliečiams daugiau policijos apsaugos. Jie turės teisę išlaužti jūsų duris, užrakinti jus kalėjime ir slapčia pasiklausyti jūsų telefono skambučių, tačiau tai daroma jūsų pačių saugumui, tuo atveju, jeigu jūs būtumėte nusikaltėlis arba pavojingas politinių lyderių altruistiniams tikslams. Tik tada.
7 žingsnis: Aš nekenčiu valstybės
Kadangi dabar didelė bendruomenės dalis nedirba, o pasižymi destrukcija ir parazituoja iš socialinio aprūpinimo sistemos, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitos sritys netenka pinigų, teikiamų paslaugų kokybė visiems suprastėja. Tvarkingi vaikai negauna jiems reikalingo išsilavinimo, pagyvenę žmonės turi laukti penkerius metus, kol sulaukia priėmimo pas gydytoją, o bendruomenės pramogomis tampa išgertuvės arba sekso orgijos bažnyčioje. Žmonės pradeda vengti mokėti mokesčius ir ima laikyti bendruomenę jų gerovės parazitu.
8 žingsnis: Nusipirk tapatybę
Kai tradicinė kultūra išnyksta ir imigrantai toliau gyvena pagal savo idealus, vertybes ir tradicijas, bendruomenės piliečiai daugiau nebejaučia, kad juos kas nors sietų – išskyrus pinigus. Visi jie dirba Kapitalo gamykloje, kurią nupirko turtingas Rusijos oligarchas. Oligarchas suvokia, kad jam gali už mažus atlyginimus vergauti nelegalūs imigrantai, tad jis paperka politikus ir įveda naują žodį: „multibendruomenė“ – visi visų kultūrų žmonės, laimingai gyvenantys kartu. Ši žinia kasdien kartojama per vietinę TV stotį. Daugelis žmonių vadina ją „pramoga“ ir žiūri atsipalaidavimui po darbo.
9 žingsnis: Juros periodo parkas
Kadangi žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų, yra žlugdomi saujelės Kapitalo gamyklos išrinktųjų, kurie uždirba didelius pinigus vien pildydami ir pasirašinėdami dokumentus, įtampa tarp darbininkų ir valdytojų didėja. Prie to prisidėjus etniniams konfliktams, siautėjantiems nusikaltėliams ir iškrypėliams, mokantiems vaikus, kaip užsiiminėti sodomija, bendruomenės piliečiai ima varžytis tarpusavyje ir įsisąmonina, kad jie turi kovoti vien tam, kad išliktų gyvi. Jiems visiems reikia pinigų ir maisto ant stalo; visa kita nebesvarbu. Šalia esančios upės tarša toliau lieka nepastebėta.
10 žingsnis: Nuvertimas
Paskutinis ir galutinis žingsnis yra lėtas, tačiau triuškinantis. Dabar visi žemo intelekto idiotai, nusikaltėliai ir iškrypėliai skaičiumi viršija bendruomenės tvarkingąją ir protingąją dalį. Finansinis elitas Kinijoje, kur, norint sumažinti gamybos išlaidas, perkelta dauguma gamyklų, supirktas politikų. Su užnuodytu vandeniu ir maistu, chaotiškomis mokyklomis, išnykusia kultūra, korumpuotais lyderiais ir veidmainišku kunigu, kuris neseniai atsivertė į ortodoksinį komunizmą, kadaise buvusi graži, rami ir pasiturinti bendruomenė tampa pragaro skyle, skirta idiotams ir parazitams.
Praėjus 50-čiai metų keliautojai iš kitos bendruomenės atranda didelį rajoną su apgriuvusiais pastatais, pripučiamomis lėlėmis, balsavimo biuleteniais ir senais paminklais, stebėdamiesi siaubingu likimu, kuris ištiko šį miestą. Tuomet jie gūžteli pečiais, grįžta namo ir įsijungia savo televizorius žiūrėti Jay Leno šou per NBC. Ir istorija prasideda iš naujo…
Tiksliau ir nepasakysi.
.
O dėl „grįžta namo ir įsijungia savo televizorius žiūrėti Jay Leno šou per NBC”, tai man atsakymas į klausimą,- kodėl vengiama viešai diskutuoti apie tikrasias senųjų civilizacijų išnykimo priežastis (tai paskatintų susimąstyti apie mūsų pačių gyvenimus, o mąstymas yra pavojinga veika).
Tomai, ačiū. Smagu.