Tomas Skorupskis. Pati šlykščiausia neapykanta yra prieš savo tautą

Trumpai aptarkime K. Škirpos lentos sudaužymą ir 1941 lietuvių sukilimą.

Rusija savo politika nori pateisinti Lietuvos okupaciją, teigdama, kad lietuviai įsijungė į SSRS savanoriškai. Putinistanas Lietuvos valstybingumą nori išmontuoti laipsniškai – pradžioje per birželio sukilimą, vėliau per partizanus, o dar vėliau – jau ir kertant per nacionalistinį Sąjūdį.

Jie veikia per asmenis ir institucijas bei naudojasi kitų klaidomis. Vieną klaidą darome mes – neturime valstybinės istorijos politikos. O čia panašiai kaip ir su apolitiškumu – jeigu pats nesidomi politika, tai tau susiformuoti nuomonę padeda televizija, radijas ir influenceriai. Lietuvos istorijos politiką formuoja kas tik netingi – rusai sako, kad nepriklausomybė neteisėta,  baltarusiai – kad jie yra tikrieji LDK, lenkai – kad Vilniaus krašte nebuvo okupacijos, o ATR yra jų vienų, kur mes geriausiu atveju buvom sudėtinė Lenkijos dalis.

Niekinti savo istoriją tapo tarsi mada ir dalis istorikų vos ne varžosi, kas ką šlykštesnio pasakys apie mūsų didžiavyrius. Meniniai filmai išdavikams, o mūsų partizanams – gana vienodos dokumentikos. Net latviai su Rygos gynėjais mus lenkia.

Galiausiai moderniosios Lietuvos istorijoje turime kelias esmines datas:

1918 Vasario 16-ają – Basanavičiaus modelio tautinę valstybę. Atakuojamas tiek pats Basanavičius, tiek ir tuometinis sprendimas nekurti bendros valstybės su Lenkija.

1941 Birželio sukilimas – atakuojama lietuvių teisė gintis, apskritai įvykis yra trinamas iš atminties, o LAF vadas – atvirai žeminamas.

1949 Vasario 16-osios deklaracija – daliai garbingiausių mūsų didvyrių siuvamos visokios etiketės, kova parodoma kaip beprasmiška, o ne herojiška.

1990 Kovo 11 – Nepriklausomybės atkūrimas. Čia jau subtiliau – neigiamas pats tautos dalyvavimas ir tai, jog Sąjūdis yra nacionalistinė revoliucija, o jos de facto tėvą – Romualdą Ozolą – mūsų valdantieji yra nustūmę į paraštes.

Birželio sukilimas šioje kovoje yra pagrindinis sėkmingų atakų objektas, nes kitus pulti yra kiek sunkiau, yra daugiau gyvų įvykių liudininkų.

Galiausiai kalbant apie pačius rusų agentus. Visuomet būdavo keistas požiūris, kad rusams dirba vaitkus, lėkštutis ar paleckis. Manau, kad tai yra priešo nuvertinimas. Ukrainoje paaiškėjo, kad rusams dirbo gerokai labiau įsitvirtinę asmenys, įskaitant ir miestų merus. Čia visai verta dėmesio pasigilinti ir į tai, kaip taip sėkmingai rusams pavyko apsupti Mariupolį ir prasiveržti iš Krymo pusės, bet apie tai – kada ateityje. Kas galėtų paneigti, kad tarp dabartinių ministrų, merų, seimo ar savivaldybės narių neturime įtakos agentų, kurie dabartiniame etape kalba kaip visi, gal net aukoja blue yellow, o atėjus dienai x atidarys miesto vartus priešams? O dabar – daro ką gali. Mažina lietuvių norą gintis. Na nes juk galiausiai valstybė gali arba skatinti žmones stoti į komendantūras, KASP, Šaulių sąjungą ir Lietuvos kariuomenę, bet kartu ir pažeminti tuos didvyrius, kas praeityje aukojo save vardan mūsų šalies? Kokią motyvaciją tai suteikia?

Taigi, pradėkim.

Laimėjus nacionalistinei Sąjūdžio revoliucijai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę visoje Lietuvoje buvo įamžinti tie, kurių garbę bandė niekinti okupantai. Partizanų gatvės, Sukilimo, Škirpos, Kovo 11-osios ir t. t. Buvo daug gyvų įvykių liudininkų, o jie buvo dar jaunesni, turėję daugiau sveikatos ir jėgų. Bet laikas bėgo. Pirmieji ženklai prasidėjo jau po 20 metų.

Grįžtam į 2010–2020 metus. Kelis kartus, pakartotinai, nacionalistams neišduodami leidimai šventinėms eisenom Kovo 11-ają ir Vasario 16-ają. Žmonių kaip tyčia į tokius uždraustus renginius susirenka gausiai, nes lietuvių tauta myli laisvę. Vienoje iš pirmųjų uždraustų eisenų žygiuoja ir nepriklausomybės signatarai, įskaitant ir patį R. Ozolą.

Vanagaitė kartu su kitais lietuviškumo nekentėjais išleidžia šmeižikišką knygą, šmeižiančią mūsų partizanus.

Silvija Foti išleidžia šmeižikišką knygą prieš Joną Noreika – Generolą Vėtrą.

Stanislovas Tomas sudaužo didvyrio Generolo Vėtros atminimo lentą. Ir pasiekia savo – vėliau Šimašius ją nuima.

Pro Patria atkuria Noreikos lentą. Bandoma priešintis, bet galiausiai pasiekiama pergalė.

Toliau seka Škirpos alėjos pervadinimas.

Lukiškių aikštėje neatsiranda nei Vytis, nei partizanų bunkeris, bet atsiranda pliažas.

Šalia istorijos keitimo vyksta ir kiti žingsniai – vis mažinamas lietuvių kalbos statusas, už teisingas, nors ir nepolitkorektiškas nuomones šalinami atstovai iš pareigų, galiausiai per kelis metus į Lietuvą, ypač į Vilnių yra atvežami 200 000 rusakalbių imigrantų (čia be ukrainiečių) skatinamosios legalios migracijos būdu, kuomet darbdaviui įdarbinus nelietuvį yra išmokami bonusai.

Praktiškai kiekvienu šiuo atveju yra pasisakęs Nacionalinis susivienijimas. Bet mes gyvename tokioje šalyje, kur niekas nekreipia dėmesio į žodžius. Na, nebent esi tinkamos tautinės mažumos buvusi sovietinė prokurorė, kuri praeityje užsiėmė represijom prieš patriotus.

Taigi, prieš 3 metus buvo pateiktas prašymas savivaldybei leisti atidengti Škirpos lentą. Prašymas buvo greičiausiai padėtas į stalčių. Kelis kartus po to, mano žiniomis, buvo prašoma atsakymo. Kapų tyla.

Vėliau Vilniuje atsirado dar keletas papildomų vietų, kurie buvo irgi nederinti su savivaldybe – 1863 m. sukilėliams, taip pat stela lenkų okupacinei kariuomenei.

Šis sukilimo ir lietuvių tautos orumo niekinimas turėjo baigtis. Būtent todėl ir buvo pagerbtas K. Škirpa. Ir taip, dėl savivaldybės kaltės negavus leidimo. Bet kartais istorijos įvykiai nutinka ir be leidimo. Pavyzdžiui, Maidanas neturėjo leidimo, o studentus mušęs Berkutas tokį leidimą turėjo ir tik vykdė įsakymą, kaip kad jie patys sakė.

Bet to nenorėjo leisti ši valdančioji klika. Reikėjo pademonstruoti jėgą. Paprastai panašūs dalykai sprendžiasi metų metus, galima buvo sulaukti ir to paties genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvados ir spręsti tuomet, tačiau taip nebus parodyta jėga. O Benkunskui, Bilotaitei ar dar kam, kurie davė tą įsakymą, būtina buvo parodyti, kad turi galią.

Todėl buvo pasirinkta birželio 23 diena.

Todėl buvo pasirinkti rusakalbiai Grindos darbininkai.

Todėl buvo panaudota fizinė jėga prieš taikius žmones, juos verčiant ant žemės, stumdant, sulaikant. Tai visų pirma buvo galios demonstravimas.

Todėl buvo sudaužyta (o ne nukelta, kaip meluoja LRT) Škirpos lenta.

Todėl visokie raskevičiai ir žalimai po to džiūgavo (beje, pilna tokių besidžiaugiančių buvo ir po to, kai berkutas sudaužė ukrainiečius studentus arba po kiekvieno mitingo išvalymo rusijoje ar baltarusijoje).

Lietuvi, nedrįsk kelti savo galvos. Vilnius – mūsų.

Šitie šlykštūs padugnės (o kaip vadinti tuos, kas davė tokius įsakymus mušti senelius) laimėjo fizinį mūšį. Parodėt galią.

Bet dvasinę pergalę manau pasiekė tie, kas išdrįso priešintis. Tas žmogus, kuris einantis pro šalį pamatė, kad barbarai bando plėšti atminimo lentą ir pasakė – jūs ją nuimsite tik kartu su manimi.  Šlovė ir pagarba jums. Ir gauti baudą už tai, kad gynei lietuvių tautos garbę ir neleidai trypti K. Škirpos atminimą – kaip medalis.

O kol kas šis epizodas yra puiki proga pamatyti kas iš tiesų yra už Lietuvą, o kas yra taip vadinama šeštoji putino kolona Lietuvoje. Ir išdavikų eilės – didelės. Dalis tų, kurie dėjosi esą patriotai, bet tiesiog didelėje TS-LKD partijoje, yra tiesiog po tylos siena. Ir savo tyla pasakėte jau pakankamai.

Ateityje (jeigu prireiks) paskelbsime informaciją apie galimą paramos rinkimą dėl teisinių išlaidų.

Privalome apginti K. Škirpos ir kitų didvyrių atminimą. Jie – herojai.

Privalome apginti šiuos žmones, išdrįsusius pasipriešinti.

Nuotrauka yra viena iš tų, kurią pamačius kiekvienam lietuviui turėtų užvirti kraujas. Milicija/Berkutas naudoja perteklinę jėgą prieš niekam netrukdžiusius žmones, tarp kurių buvo profesorių, disidentų, dėstytojų ir taip toliau. Jei jau sutikai vykdyti tokį įsakymą, tai dar ir koloradkę įsisek, pareigūne.