Jau klasika tapusioje George’o Orwello distopijoje „1984-ieji“ vaizduojama totalitarinė visuomenė, kurioje siautėja minčių policija. Maištingų minčių apimtas knygos herojus Vinstonas palinkęs prie dienoraščio, svarsto: „Taip pat nebus jokio skirtumo, ar jis rašys toliau dienoraštį, ar ne. Vis tiek jį sučiups minčių policija. Jis padarė nusikaltimą – vis tiek būtų nusikaltęs, net nepaliesdamas plunksna popieriaus, – pagrindinį nusikaltimą, apimantį visus kitus. Tai vadinamasis minties nusikaltimas, mintikaltė. Šio dalyko neįmanoma nuslėpti amžinai. Kurį laiką galima išsisukinėti, gal net metus, bet anksčiau ar vėliau būsi sučiuptas“.
Paradoksalu, kad nūdienos Lietuvoje šis kūrinys vėl įgauna aktualumą. Mintikaltė tampa realybe šalyje, kuri turėtų būti sąžinės, žodžio ir minties laisvės bastionu, nes patyrė nežmoniško režimo poveikį užgniaužiant laisvą mintį. Atrodytų kur jau kur, bet Lietuvoje, neturėtų vešėti kitaminčių persekiojimo, piliečių lojalumo patikrinimo, teisingos ir vieningos nuomonės linijos laikymosi kultūros. Deja, mūsų visuomenėje galima pastebėti vis daugiau ženklų bylojančių priešingą tikrovę. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti plačiai nuskambėjęs Andriaus Tapino „Laisvės TV“ laidos „Laikykitės ten“ eksperimentas, kai keliems žinomiems šalies menininkams apsimetus Rusijos propagandinio kanalo žurnalistais buvo skambinama prašant interviu.
Pasirodo, labai paprasta nustatyti meno žmogaus lojalumą šaliai – sutiks jis ar ne bendrauti su rusiškos žiniasklaidos priemone. Jei ne – patriotas, jei taip – idiotas. Toks metodas remiasi kaltės prezumpcija, savotiška mintikalte, kad asmuo yra kažkokiame „naudingų idiotų sąraše“, kad jis yra susijęs, nors ir pažinčių saitais su Rusija, ir ipso factum yra nelojalus, pažeidžiamas, paperkamas. Beje, o kas nutiktų jei tie menininkai būtų sutikę su pasiūlymu? Ką tai reikštų? Nuo kada lietuvis negali kalbėtis su rusų žurnalistais? Ar tai neprimena komunistinės Korėjos, kur žmonės vengia bendrauti su užsienio žiniasklaidininkais? Kitas nesenas pavyzdys – įvykiai VU TSPMI, susiję su prof. Vytauto Radžvilo asmenybe. Šis euroskeptiškomis pažiūromis garsus profesorius patiria rafinuotą spaudimą iš VU TSPMI vadovybės ribojant jo dėstomus dalykus. Argumentas – studentai nepatenkinti jo dėstymu.
Tačiau V.Radžvilas magnetinė asmenybė, ką liudija paprastas faktas – prieš porą savaičių jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengta jo su prof. A.Jokubaičiu diskusija sutraukė tiek jaunimo, kad klausytojai netilpo į auditoriją. Atrodytų, kad vertėtų tik džiaugtis mūsų jaunuomenės pilietiniu aktyvumu, tuo, kad tokios diskusijos instituto bendruomenei įdomios, ir aktualios. Tačiau VU TSPMI direktorius prof. R.Vilpišauskas laišku prof. V.Radžvilui pranešė, kad „nuo šiol institutas nebendradarbiaus organizuojant Pro Patria renginius ir neskirs tam erdvės“. Toks sprendimas argumentuojamas tuo, kad „Pro Patria sistemingai skleidžia šališką informaciją apie institutą ir jo darbuotojus“. Stebėtinas pats laiško adresatas, nes V.Radžvilas formaliai nėra susijęs su „Pro Patria“, be to, šio sambūrio branduolį sudaro VU TSPMI alumnai ir studentai. Dabar jie paskelbiami „nelojalūs“ įstaigai. O kur erdvė akademinei diskusijai? Kur pagarba kitamintiškumui, pažiūrų laisvei? Ši istorija tik paliudija vieną didžiausių mūsų visuomenės nesėkmių, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius neatsirado intelektualinės įvairovės, nuomonių pliuralizmo, idėjų ir vizijų sankirtos, o ne funkcinės galios demonstravimo. Priešingai, matome, kad visa mūsų viešoji erdvė pavirto į monokultūrinę, fasadinio patriotizmo, vieningos nuomonės sistemą: visuomenė suskaldoma, atsiranda „priešai tarp mūsų“, kuriuos reikia vilkti į dienos šviesą ir talžyti feisbukynui laikinant ir ryjant kukurūzų spragėsius. Vietoj nuomonės laisvės susikuria situacija, panaši į totalitarinės valstybės gyvenimą: egzistuoja oficiali nuomonė, kuriai turėtumėte pritarti, nes kitaip tapsite marginalu, minčių nusikaltėliu.
Jie identifikuojami paprastuoju būdu…
Daugiau skaitykite ČIA
