Spalio 13-oji tapo tikru velnio tuzinu Lietuvos politikos liberaliajam sparnui. Konservatoriai prarado vyriausybę, Laisvės partija liko už Seimo sudėties ribų, pozicijas pagerino vien Liberalų sąjūdis.
Tačiau jei sutiktume su prielaida, kad 20 tūkst. naujų balsų lyginant su praėjusiais Seimo rinkimais LS atiteko iš koalicijos partnerių sąskaitos, tuomet galime kalbėti apie Pyro pergalę.
Pasėdėję aštuonerius metus ant baudos suolelio už Algirdo Butkevičiaus vyriausybės neveiklumą, socialdemokratai vėl stos prie valdžios vairo.
Rinkėjai šįsyk ant baudos suolelio siunčia konservatorius. Bausti yra už ką. Pirmiausia už supriešintą visuomenę, nes tokio masto susiskaldymo koks buvo pasiektas per keturis valdančiųjų „darbo“ metus Lietuva seniai beregėjo.
Tikintys mokslu ir plokščiažemininkai, skiepyti ir antivakseriai, pilietiški ir vatnikai, vakarietiški ir maršistai – lietuvių sąrašą, kurį kūrė propagandiniai malūnai kiekvienas galėtume pratęsti. Tačiau gyventi tokioje nesveikoje atmosferoje pabodo daugumai šalies piliečių.
Konservatorių–liberalų valdžiai toks susipriešinimas buvo reikalingas ir naudingas. Fragmentuota visuomenė netenka pilietinės galios. Tai gerai suprato senovės romėnai, išradę divide et impera (lot. skaldyk ir valdyk) principą. Praėjo tūkstantmečiai, bet klasika nesensta – vis naujos valdančiųjų grupuotės bando įkvėpti jam gyvybės.
Konservatoriai šia taktika bandė mobilizuoti savo simpatikus, nuolatos baugindami grėsmių fantomais. Ar tai jiems pavyko? Pažvelkime į skaičius: 2020 m. už juos balsavo 292 124, o šiemet 222 975. Prarasti 69 tūkst. balsų, tiek kitai partijai būtų pakakę peržengti 5 proc. barjerą.
Tuo tarpu socialdemokratai savo elektoratą paaugino 131 tūkst. rinkėjų. Vilija Blinkevičiūtė jų negali nuvilti, bet silpnokai pasirodžius „valstiečiams“ teks lipdyti trapią daugumą, kuri svyruos per visą kadenciją. Dėl to teks daryti reveransus „Nemuno Aušrai“ arba liberalams, laviruoti tarp Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio, nuolaidžiauti save iškėlusiems ar lenkataučiams vienmandatininkams.
Galima sakyti, kad tai įprastas parlamentinis darbas, bet tikrai ne to troško šiltą kėdę Briuselyje susiruošusi palikti V. Blinkevičiūtė.
Kaip ir buvo prognozuota slaptaisiais rinkimų nugalėtojais tapo Remigijaus Žemaitaičio „aušrininkai“. Stebėtis tuo neverta, nes jų lyderis dirbo išsijuosęs, kad užimtų nepatenkintųjų atstovo nišą.
Nemenkai jam talkino ir žiniasklaida kurdama neigiamą viešumą, kuriuo R. Žemaitaitis mikliai naudojosi. Jis nuolat šmėžuodavo žinių laidose, buvo mielai kviečiamas į didžiuosius debatus (nors kiti „marginalai“ nesulaukdavo tokios garbės), buvo linksniuojamas portalų antraštėse.
R. Žemaitaitis provincijos žmonių akyse tapo politiniu XXI a. Tadu Blinda, kurio išmaniajame telefone slypi kompromatai valdžiažmogiams.
Žinoma, tikėtis stebuklų iš naujos valdžios gali tik naivuolis. Žodžiai „reforma“, „permainos“, „pokyčiai“ yra taip diskredituoti, kad žmonės nenori jų girdėti. Todėl naujoji koalicija, kurią sulipdyti nebus paprasta, stengsis ieškoti pusiausvyros, o ne turbulencijos. Nors įvairiose šalies valdymo srityse supurtymo verkiant reikėtų, tačiau neįmanoma jo laukti iš žmonių, kurie yra priklausomi nuo sistemos arba jos vaisiai.
Tad norisi tikėtis, kad liausis bent žmonių ir įvairių socialinių grupių tarpusavio priešinimas. Geopolitinių, socialinių lūžių akivaizdoje, Lietuvai kaip niekada reikia stabilumo atmosferos, o ne pilietinio karo dėl vertybių bei vienos ar kitos socialinės grupės išaukštinimo.
Gal bent šito sulauksime iš naujai išrinktųjų.
