Jis prasidėjęs, ir mes esame jo epicentre.
Jis yra pasaulinis, nes apima vis pasaulį nuo Japonijos iki JAV ir nuo Australijos iki Norvegijos.
Jame visi dalyvauja ir visi kariauja.
Kaip pasaulinis, jis lygintinas su anksčiau buvusiais pasauliniais.
Savo naujumu jis toks pat netikėtas ir kardinaliai kitoks, koks savo laiku buvo Didysis, arba Pirmasis pasaulinis, karas. Tada nuo vokiečių sunkiasvorio pabūklo, vadinamo „Didžiąja Berta”, sviedinių, kurių sprogimo garsas sudrebindavo stiklus pastatų, esančių už šimto kilometrų, krito visos didžiosios Europos tvirtovės, įskaitant ir Kauno fortus, vieną iš trijų pirmos klasės tvirtovių carinės Rusijos vakarų pasienyje („Bertos” sviedinių išraustos duobės, dabar jau ne dešimt metrų gylio, bet tik penkių, tebematomos iki šiol, praėjus daugiau kaip šimtui metų po sprogimo).
Daug šūvių ir nereikėdavo – užtekdavo 5-10, ir įgulos, dažnai palikę savo nė karto neiššautus pabūklus ir tvarkingai sukrautus sviedinius, išbėgiodavo kaip žiurkės iš skęstančio laivo – toks buvo stiprus psichologinis to ginklo poveikis. Tame kare pirmą kartą panaudoti cheminiai ginklai, skraidantys aparatai, povandeniniai laivai. Visų jų efektas eilinio žmogaus psichikai buvo milžiniškas. Kalbėta, kad toks siaubingas masinis žudymas negali ilgai tęstis, tikėta, kad tai būsiąs paskutinis karas žmonijos istorijoje.
Dabartinis karas, galima sakyti, radikaliai priešingas – jis beginklis. Jame nebus masinių kapaviečių ir nebus statomi paminklai nežinomam kariui. Bet šis, Trečiasis, karas ir panašus – būtent psichologinis. Jis užvaldė protus ir įtraukė milijonus. Šiuo, Trečiuoju, karu, kaip ir Didžiuoju, ilgai niekas negalėjo patikėti. Dar 1914 metų vasarą Europoje viskas buvo ramu, tekėjo įprastas gyvenimas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pamačiusi, kad į dvaro nuomos sutartį advokatas įtraukia „force majeure” paragrafą, juokiasi iš jo.
Kas pradėjo Trečiąjį pasaulinį karą? Kaip ir visus didžiuosius karus, pradėjo saujelė maniakų. Maniakų, kurių psichine sveikata vėliau bus suabejota, bet kartu ir karo genijų. Gerai viską apskaičiavusių, gerai, taip, kad nukariautų visą pasaulį, tam pasiruošusių.
Ir jiems fantastiškai sekasi. Jie sulaukia didžiulio palaikymo, didžiulės minios žavisi jais ir skuba bendradarbiauti. Todėl šis karas – veik pilietinis, jį siekiama paversti pilietiniu, sudaryti įspūdį, kad jis yra pilietinis, kad, pagaliau, kariautų visi su visais, mažumos su daugumomis ir daugumos su mažumomis, kolegos su kolegomis, draugai su draugais, giminės su giminėmis, šeimos nariai tarpusavyje, kad tautos save „suėstų”, o užkariautojai susirinktų trofėjus ir susiskaičiuotų belaisvius.
Visiems didiesiems užkariautojams pradžioje sekasi. Atrodo, kad niekas nebus pajėgus jų sėkmei, jų apskaičiavimui, jų „genialumui” pasipriešinti, kad jų pergalė neišvengiama ir neabejotina. Taip, šis karas kitoks, čia nesproginėja bombos ir neaidi šūviai, visa tai – nebent metaforos. Jis – virtualus, kibernetinis, tapęs įmanomas tik XXI amžiuje, t.y. po elektroninės revoliucijos. Karas vyksta virtualiose erdvėse, medijose, jis tarytum nepaliečia mūsų fiziškai, nežaloja kūnų, nenukloja mūšių laukų lavonais.
Tačiau visi gerai suvokiame, kad jis palies, iš esmės – jau palietė, kiekvieną mūsų ir fiziškai atsilieps mūsų fizinei egzistencijai ir būčiai apskritai. Šis karas, kilęs ne konkrečiai iš kurios nors šalies ar nacijos, bet, kaip, beje, ir ankstesnieji karai, sugalvotas save tikruoju „elitu” ėmusiuose laikyti sluoksniuose, vykdomas taip pat ir iš ekonominių paskatų, bet jos nėra pačios svarbiausios.
Pačios svarbiausios priežastys ir svarbiausias karo tikslas yra maskuojamas, pridengiamas daugybe smulkių, dėmesį nukreipti turinčių konfliktų. Todėl daug kas nesupranta, kas čia su kuo ir prieš ką kariauja arba, kaip daug kam atrodo, kad apskritai jokio karo nėra. Sudrumsti „vandenį” bei protus ir siekiama.
Šis karas, panašus į pilietinį, dar ypatingas ir tuo, kad jame nepaprastai daug kolaborantų. Jei per ankstesnius karus ar okupacijas tokių mes priskaičiuodavome geriausiu atveju dešimtis, tai dabar jų yra tūkstančiai ir šimtai tūkstančių. Vieni kolaboruoja atvirai, dirbdami išvien su užkariautojais ir už atlygį ar be jo, daug – iš simpatijos, susižavėjimo ar smagaus solidarumo, kuris, paprastai, lydi sėkmingus užkariautojus; didžiulė dalis kolaboruoja iš nesusigaudymo ar baimės, susitaikymo, kad „prieš vėją nepapūsi”, kad visame pasaulyje taip vyksta.
Kaip ir visų karų atveju, kuriasi pusiau slaptos pasipriešinimo grupės. Iš pradžių jos atrodo juokingai silpnos, beprasmiškos, pasmerktos. Jas pasmerkia į užkariautojų rankas patekusios ir jų įrankiu tapusios medijos, o kolaborantų vyriausybės siekia su jomis susidoroti virtualiai ir, jei prireiks, fiziškai.
Nacionalinių valstybių ar atskirų tautų intelektualai, tie, kurie nepradėjo iš karto bendradarbiauti su naująja jėga, kaip ir visuose karuose, ilgą laiką tyli, stebi, kur pakryps reikalai, bando perprasti „esmę”. Jų tylėjimas yra užkariautojams naudingas, netrukdo siekti tikslų, tad tylėjimas irgi yra kolaboravimas. Įsitraukti į pasipriešinimą yra pavojinga ir rizikinga, todėl tylima ir prisitaikoma prie vis naujų reikalavimų ir suvaržymų, galvojant, kaip taip bus įmanoma išlikti „nesusitepusi” ir išsaugoti savo egzistenciją.
Ar Trečiasis pasaulinis karas truks taip pat ilgai kaip ankstesnieji? Viskas priklausys, kaip ir tada, nuo to, kada įvyks kritinis lūžis pasaulio visuomenėse, kada sveikas protas, kuris kol kas pasireiškia tik atskiromis salelėmis, išliekančiomis drąsiųjų žanų dark dėka, nugalės ir stos į atvirą ir bekompromisinę kovą su pasaulio užkariautojais maniakais. Iš pradžių gal atskirose valstybėse, kurios tokiu būdu iš pasaulinio karo pasitrauks, vėliau galbūt daugumoje valstybių.
Kiek ilgai šis virsmo procesas truks, kiek pasimokyta iš ankstesnių karų, jei išvis iš karų mokomasi, dabar sunku pasakyti. Kol kas iš daugumos visuomenių komfortabilaus paviršutiniškumo ir neatsakingumo, iš gūdaus tylėjimo, kvailo susitaikymo, paklusnaus prisitaikymo ir, atvirkščiai, užkariaujančios pusės triukšmingos propagandos, tikrų ar tariamų pergalių paradinio ir triumfališko šventimo susidaro įspūdis, kad ilgai. Tačiau metas, kada kiekvienam reikės apsispręsti ir pasirinkti vieną pusę, artėja.
