Trinamas žmogaus ryšys su valstybe

Justina Jagofurova

Politikai ir toliau uoliai dirba dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Jie tikina, kad tai padės suvienyti visus pasaulio lietuvius ir gal net taps emigracijos stabdymo raktu. Tačiau vis dažniau kyla įtarimas, kad ir patys politikai jau nebežino, kokia iš tiesų yra pilietybės institucija.

– Ar mes šiandien teisingai suprantame, kas sudaro Lietuvos Respublikos pilietybės instituciją? – „Vakaro žinios“ paklausė vienos iš Konstitucijos kūrėjų, teisininkės, signatarės Zitos Šličytės.

– Akivaizdu, nesuprantame. Todėl, kad apie tai mažai kas žmonėms pasakoja. Šiandien piliečio teises dažnai painiojame su žmogaus teisėmis. O tai nėra tas pats. Žmogaus teisės, kurios įvardintos Konstitucijoje, tokios kaip teisė į privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą, įsitikinimus yra prigimtinės ir jos galioja visiems žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje. Konstitucijoje taip pat yra sąvoka „asmuo“, tačiau ji gali būti taikoma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Todėl Konstitucijoje įtvirtinta teisė asmenims, ginant savo teises, kreiptis į teismą. Tik nuo 32 Konstitucijos straipsnio atsiranda sąvoka „pilietis“, kuri apibrėžta Pilietybės įstatyme. O pilietybė jau yra teisinis žmogaus ryšys su konkrečia valstybe. Tas ryšys grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.

– Tačiau šiandien pilietybė dažnai suprantama tik kaip teisių rinkinys, pamirštant pareigas?

– Taip ir yra. Būtent apie pareigas dažnai pamirštama. Anksčiau dviguba pilietybė buvo vertinama labai kritiškai, nes sukelia daug pavojų. Dabar norima prigaminti piliečių, kurie turės gal net tris pilietybes. Vienais metais jie rinks Lietuvos valdžią, čia negyvendami, kitais metais dalyvaus rinkimuose Prancūzijoje, trečiais – rinks valdžią kokiai kitai šaliai. Štai čia pasireiškia baisioji globalizmo pusė. Siekiama viską sumaišyti ir ištrinti žmogaus ryšį su valstybe.

Valstybė yra ne kas kita, o pirmiausia – piliečių organizacija. Piliečiai valstybe rūpinasi, ją išlaiko, įgyvendina ir gina jos įstatymus. Visų įstatymų laikymasis yra piliečių pareiga. Valstybė moka mokesčius už dalyvavimą daugybėje tarptautinių organizacijų. Kas tuos mokesčius sumoka? Piliečiai. Kas sukurs valstybės biudžetą, jei mūsų piliečiai kurs gerovę Airijoje, Vokietijoje ar Norvegijoje? Piliečiai, susivieniję į politinę bendruomenę ir įkūrę savo valstybę, turi ją išlaikyti. Taip pat jie turi rūpintis valstybės saugumu ir viešąja tvarka. Tai nėra tik tarnyba kariuomenėje. Tai yra ir valstybinės vėliavos iškėlimas per valstybinę šventę. Nesvarbu, nori to, ar ne, tokia yra piliečio pareiga. Pilietis taip pat turi ginti Konstitucinę santvarką ir jos laikytis. Pilietis turi turėti nuolatinį ryšį su valstybe ir priešintis bet kam, kas kėsinasi į valstybės nepriklausomybę. Sąmoningu piliečiu gali būti tik gyvendamas savo valstybėje – Lietuvoje.

Turime suprasti, kad pilietybė nėra tik gražus žodis ar suvenyras. Taip, gražiai skamba pasakymas „aš esu pasaulio pilietis“. Bet pasaulio valstybės nėra. Ši frazė gali būti tik gražus pasakymas sukurtame eilėraštyje. Bet tai nėra teisinis santykis.

– Politikai jau ruošia Referendumo įstatymo pakeitimus, kad tik referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyktų. Bet jei Tautai tai taip svarbu, būtų sąžininga surinkti 300 tūkst. parašų ir inicijuoti referendumą taip, kaip tai nurodo įstatymas.

– Visiškai pritariu tokiai idėjai. Tegul surenka 300 tūkst. parašų ir tik tada organizuoja referendumą. Piliečiai, kuriems nereikia mokėti mokesčių, ginti Konstitucijos, saugoti valstybingumo ir valstybės teritorijos, nėra piliečiai. Tačiau globalizmo manija griauna valstybes. Bet pas mus jau seniai viršesni ES įstatymai, siekiama turėti po kelias pilietybes. Ištrinami valstybės požymiai, o tai reiškia, kad valstybės nebelieka. Jeigu Tauta atsisako valstybės… Man gal ir nedaug liko gyventi, bet argi mes tikrai norime taip gyventi?