Edvardas Čiuldė
Jeigu dar negirdėjote, skubu pranešti, kad „kompetentingos“ institucijos užblokavo Tiesos.lt internetinį dienraštį. Nieko detaliau nežinau apie šitokio sprendimo aplinkybes, tarkime, jie rado ar išrado kokį nors formalų pretekstą, tačiau, kaip anksčiau mėgdavo sakyti Vytautas Landsbergis senjoras, net ir arkliui turėtų būti aišku, kad tokią įvykių seką lėmė apsišaukėlių Tėvynės sąjungos konservatorių ranka arba – kas galėtų paneigti, jog taip įspirti, atmesdama kanopą atgalios, moka tik vyriausioji konservatorių arklė.
Ne be reikalo tikriausiai prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad artėja laikas, kai reikės iškopti Augėjo arklides, taigi politinio tvarto arkliai ir arklės pradeda nerimastingai blaškytis, baimindamiesi, kad galimai jau greitai praras savo nelabai kvepiantį egzistencinį pagrindą po kojomis, neteks būtinos jų gerabūviui prigimtinės terpės. Ne retorinis klausimas – ar galėtų tokie „konservatoriai“ išgyventi be mėšlo? O tai, kad taip desperatiškai ir negrabiai, nesusivaldę, jie užpuolė Nacionalinio susivienijimo informacinės sklaidos dienraštį, prikišamai parodo, kad pirmieji kaip velnias kryžiaus labiausiai ir bijo NS sėkmingo pasirodymo rinkimuose. Tikriausiai – ne be pagrindo!
Jungiantis prie Tiesos.lt portalo, pasirodo pranešimas, kad šį labai svarbų idėjų įvairovės sklaidai Lietuvoje informacinį kanalą blokuoja Lietuvos radijo ir televizijos komisija, kaip matome, toli gražu ne kažkoks „konservatorių“ ar jų bendraminčių organas, taigi – ar šių eilučių autorius nesuklaidino skaitytojų, laidydamas užuominų nuodingas strėlytes?
Tačiau mano intuicija, jeigu norite, vidinis demonas byloja, kad ši Komisija yra lygiai tiek pat politiškai neutrali, kiek ir užsiangažavusi politinio tvarto naudai žmonių grupė, ką tik parašiusi laišką, raginantį blokuoti idėjų įvairovės sklaidą Lietuvoje, LR prezidentui.
Štai čia jau turime pagrindą sunerimti ne juokais visi dėl to, kaip greitai gali atsikartoti sovietinių laikų tvarkos ir papročiai, kaip staigiai gali užtemti dangus, besitvenkiant totalitarizmo debesims, prie to prisideda dar ir baisus nesmagumas, matant, kaip vienos politinės jėgos mobilizuotas politinės prostitucijos kriošenų legionas laimi tik tiek, kad iki padebesių pakylėja tokį Žemaitaitį, bando mums per jėgą įpiršti įsivaizdavimą, kad prieštaringos reputacijos politikas yra mūsų dienų Pasternakas.
Kita vertas, kaip atrodo bent man, čia paminėti 2 portalo uždarymo ir epistoliarinio žanro įvykiai nėra tokie skirtingi kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jų bendrą prigimtį ir vienarūšiškumą išduoda tas pats braižas, kitaip tariant tas pats kvapelis, t. y. žmogui sunkiai pakeliama tvarto smarvė, niekad nekoptos arklidės tvaikas. Visais laikai rinkimuose politinė kova paaštrėja, kaip įsivaizduoju, ji gali tapti net labai nuožmi, tačiau šių rinkimų specifinė ypatybė yra ta, kad ji leido atsidengti politinės smarvės napoleonams, padeda išryškinti falšą iki galo.
Aušrinė Armonaitė neseniai vėl pakartojo iki skutų išdėvėtą tezę, kad gyvename šiandien taip gerai, kaip niekados anksčiau. Kas be ko, žiūrint iš politinio tvarto taško, toks posakis gali pasirodyti daugiau ar mažiau teisingas. Be to, sveikas protas mums sako, kad niekados nėra taip blogai, kaip galėtų būti. Dar daugiau, – krikščioniškoji doktrina skelbia, kad apskritai blogis neturi substancinio svorio, o yra tik gėrio trūkumas.
Žinia, krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės.
Čia tik neigiama blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga, nes blogis gi parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.
Tačiau…
