Trampas ir elito pakeitimo paradoksas

Juan Ángel Soto

D. Trampas siekia suformuoti naują elitą, kuris apimtų intelektualines, moralines ir verslo lyderystės sritis, kad būtų atstatytas Jungtinių Valstijų stiprumas ir vienybė.

Trumpas sugrįžo. Natūralu, kad jo pergalė, susijusi su ekonominės, migracijos ir užsienio politikos ypatumais, pritraukia autoritetingų ekspertų ir profesionalių komentatorių dėmesį. Tuo tarpu jo ištikimiausi kritikai, skambindami septyniais Apokalipsės trimitais, įtikina gerokai mažiau žmonių nei 2016-aisiais, kai po jo pergalės skelbė respublikos pabaigą. Vis dėlto mažiau dėmesio skiriama filosofiniams pagrindams figūros, kuri šiandien nebėra laikoma politine anomalija, bet greičiau norma ar modeliu, galinčiu tapti Vakarų politikos gairėmis ateinantiems dešimtmečiams. Todėl būtina giliau išnagrinėti politinio judėjimo, kurį įkūnija D. Trumpas, savitumus.

Po pralaimėjimo 2020 m., taip pat ir per šią rinkimų kampaniją, daugelis – tiek šalininkai, tiek oponentai – D. Trampą laikė politiniu keistuoliu. Tačiau dabar niekas nebegali taip teigti. D. Trumpo atgimimas įtvirtino nacionalpopulistinį judėjimą kaip jėgą, kuri formuos Jungtines Valstijas pagal savo paveikslą. Ši įtaka bus ypač ryški iki 2026 m., kai vyks tarpiniai rinkimai, nes Atstovų Rūmai, Senatas ir Aukščiausiasis Teismas dabar aiškiai nusidažė raudona spalva.

Lapkričio 5 d. šalį užklupusį respublikinį uraganą galima sieti su daugybe veiksnių, kurių svarba skiriasi. Vienas pagrindinių elementų yra populistinė retorika. Vis dėlto D. Trumpo judėjimo MAGA ir „Pirmiausia – Amerika“ fenomenas yra kur kas gilesnis, nei galima spręsti iš jo retorikos. Iš tiesų, šis populizmas nėra unikalus vien D. Trampui – vis daugiau partijų, net ir Harris šioje prezidento rinkimų kampanijoje, siekia jį įvairaus masto pritaikyti vis daugiau šalių. Šio populistinio politikos stiliaus plitimas kyla ne be priežasties – jis tiesiog yra veiksmingas. Norint suvokti, kodėl taip yra, reikėtų išsamios analizės, apimančios ne tik politinę pasiūlą – partijas, bet ir politinę paklausą, kurią atspindi mes, rinkėjai.

Kitas veiksnys, prisidėjęs prie D. Trampo pergalės, yra jo politiniai pasiūlymai, kurie pagrindžia populistinį politinį stilių. Tai politika, kuri kitomis aplinkybėmis dažnai būtų laikoma paprastu „sveiku protu“. Pavyzdžiui, jo retorika apie būtinybę sugrąžinti gamybos ir pramonės darbo vietas į Amerikos teritoriją atsiliepia protekcionistiniam ir nacionaliniu požiūriu įsišaknijusiam instinktui, kuris iš esmės nėra nei kairysis, nei dešinysis.

Jo siekis apsaugoti sienas, mažinti mokesčius, supaprastinti reguliavimą ar mažinti trilijonų skolų prislėgtos valstybės dydį sulaukia palaikymo iš piliečių, kurie jaučia, kad Vašingtonas yra atitrūkęs nuo tikrųjų paprastų žmonių rūpesčių.

Be to, pritarimas tam, kad tėvai turėtų didesnį vaidmenį sprendžiant klausimus, susijusius su jų vaikų švietimu, religija ar lytine tapatybe, atspindi plačią visuomenės paramą. Tai akivaizdžiai rodo paprastą tiesą – daugeliui rinkėjų svarbūs politikos sprendimai nebūtinai siejami su priklausymu konkrečiai partijai, bet su poreikiu atliepti žmonių kasdieninius rūpesčius ir vertybes.

Tačiau bene ryškiausias D. Trampo sugrįžimo veiksnys yra elito vaidmuo ir jo nuosmukis. Kaip ir 2016 m., D. Trampo vadovaujamas politinis judėjimas pabrėžia tradicinių kategorijų, tokių kaip „demokratas“ ir „respublikonas“ ar „kairieji“ ir „dešinieji“, neryškumą. Tai iliustruoja D. Trumpo aljansas su tokiais buvusiais žymiais demokratais kaip Robertas Kennedy jaunesnysis ir Tulsi Gabbard. Šios kategorijos praranda prasmę dėl privilegijuotos klasės, kuri gyvena atsiskyrusi nuo visuomenės, įsigalėjimo.

Šis elitas, kuris anksčiau veikė simbioziškai su visuomene, dabar vis labiau primena parazitinę struktūrą. Jis gyvena iš žmonių, o ne kartu su jais, klesti nacionalinių interesų sąskaita ir dažnai veikia ne žmonių labui, bet prieš juos. Kalbant apie elitą, turime omenyje valdančiąją klasę, kuri dominuoja politinėse, ekonominėse ir švietimo institucijose.

Šio elito unikalumas slypi tame, kad jis išdavė savo prigimtinį vaidmenį visuomenėje. Jie prarado savo auctoritas (moralinę valdžią ir autoritetą), o dabar Trampas siekia suardyti jų potestas (institucinę ir vykdomąją valdžią). Tai kova ne tik dėl politinės valdžios, bet ir dėl visuomenės valdymo principų ir santykių tarp valdžios ir žmonių pertvarkymo.

Šis reiškinys matomas tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose, kur politinė kairė jau seniai atsisakė darbininkų klasės palaikymo. Šią išdavystę neseniai pabrėžė demokratų senatorius Bernie Sandersas, kritikuodamas Harriso kampaniją ir dabartinę savo partijos būklę. Daugelį dešimtmečių kairieji perkėlė marksistinę dialektiką iš kapitalisto ir darbininko santykio į kitas socialines grupes, kurias instrumentalizavo, paversdami jas kolektyvais. Tapatybės politikos, tapusios politiniu prekės ženklu, pasipiktinimą keliantis pobūdis yra šio poslinkio „supuvęs vaisius“.

Problema nėra vien tik kairiųjų atsiribojimas nuo darbininkų klasės – šia spraga sumaniai naudojasi „naujieji dešinieji“. Tikroji problema slypi elito elgesyje, kuris išduoda pačią sistemą, kuri juos iškėlė. Šis elito atsiribojimas ir išdavystė nėra naujas reiškinys. Jį dokumentais pagrindė Christopheris Laschas savo įtakingame veikale The Revolt of the Elites and the Betrayal of Democracy (1995 m.). Laschas atskleidė, kaip valdančioji klasė atsiribojo nuo žmonių, kuriems turėtų atstovauti, ir kaip šis atotrūkis kelia grėsmę demokratijos pagrindams.

Dabartinė padėtis rodo, kad šis elito ir žmonių konfliktas tampa pagrindine politinio peizažo dalimi tiek JAV, tiek Europoje, pabrėžiant vis labiau plintantį pasipriešinimą elito dominavimui.

Christopheris Laschas savo pomirtiniame veikale iš tiesų pasirodė pranašiškas, teigdamas, kad „elitas atsisakė savo pilietinių pareigų ir taip pavertė demokratiją paprastu fasadu“, taip iš esmės pakirsdamas demokratijos sampratą. Jis atkreipė dėmesį į elito panieką darbininkų klasei, „tarsi jų nuomonė ir vertybės būtų tik kliūtis pažangai“. Šis požiūris ne tik gilino visuomenės atskirtį, bet ir atspindėjo elito atsiribojimą nuo savo šaknų ir pareigos savo bendruomenėms.

Laschas pabrėžė, kad šiuolaikinis elitas jaučiasi priklausąs globaliai, o ne nacionalinei bendruomenei, taip prarasdamas atsakomybės jausmą prieš visuomenę ir vietos bendruomenes, kurios jį išugdė. Šis atotrūkis, pasak Lascho, prisidėjo prie ne tik ekonominės, bet ir teisinės bei laisvių nelygybės augimo – problemos, kurią tapatybės politika esą turėtų spręsti, tačiau iš tikrųjų tik dar labiau gilina.

Laschas įspėjo, kad jei ši tendencija tęsis, demokratija paprasčiausiai neišgyvens. Jo perspėjimas šiandien ypač aktualus, nes visuomenėje didėja nepasitikėjimas elitu ir stiprėja jausmas, kad valdančiosios klasės sprendimai vis dažniau tarnauja jų pačių, o ne visuomenės interesams. Tai kelia rimtų iššūkių demokratijos institucijoms, kurios privalo atliepti žmonių poreikius ir atkurti visuomenės pasitikėjimą.

Pranašiškas buvo ir prancūzų filosofas bei rašytojas Julienas Benda, 1927 m. išleidęs knygą „Intelektualų išdavystė“ (La Trahison des Clercs). Benda teigė, kad intelektualai arba „dvasininkai“ turėtų būti visuomenės moralinis kompasas, skleidžiantis objektyvumo, racionalumo ir sveiko proto vertybes. Tačiau jis pabrėžė, kad jo laikais daugelis jų „moraliai išdavė visuomenę, pasiduodami politinių aistrų ir tautinio susiskaldymo kurstymui“.

Šiandien Bendos kritika yra ypač aktuali švietimo srityje. Tiek JAV, tiek Europoje tie, kurie turėtų būti racionalumo ir tiesos švyturiai, neretai paklūsta partiniams ir ekonominiams interesams. Ši tendencija pastebima ne tik akademinėje erdvėje, bet ir platesnėse visuomenės institucijose, tokiose kaip žiniasklaida ar teismai.

Teismai, kurie turėtų būti nešališki teisingumo vykdytojai, tampa politinių kovų arenomis. Tai akivaizdu stebint teisines kovas prieš D. Trampą – procesus, kurie, po jo pergalės, iš dalies buvo atidėti į šalį. Šis selektyvus teisės taikymas kelia abejonių dėl institucijų objektyvumo ir stiprina visuomenės įtarimus, kad elitas, įskaitant intelektualus, žiniasklaidą ir teismines institucijas, pirmiausia tarnauja savo interesams, o ne visuomenei.

Benda perspėjo, kad kai intelektualai nustoja būti moralės ir racionalumo švyturiais, jie ne tik išduoda savo paskirtį, bet ir prisideda prie visuomenės susiskaldymo ir institucinio pasitikėjimo griūties. Šis perspėjimas šiandien skamba itin aktualiai, kai viešasis diskursas vis dažniau grimzta į ideologines kovas, atitrūkusias nuo objektyvumo ir bendrojo gėrio siekio.

D. Trampo pergalė, kuri gali žymėti seniai pribrendusio korumpuoto elito valymo pradžią, kartu atskleidžia gilesnę Amerikos demokratijos krizę – tokią, kuri tam tikra forma pastebima ir Europoje. Nors nacionalinio populizmo judėjimai dažnai kritikuoja elitą, iš tiesų visuomenėms elito ir autoritetingų balsų reikia. Nei elitas, nei autoritetai savaime nėra blogi – priešingai, jie būtini visuomenės struktūrai ir stabilumui palaikyti. Tačiau kai jų būklė prastėja, jie tampa anarchijos, nusivylimo ir nepasitikėjimo šaltiniu.

Pandemijos valdymas ir vėlesnė vakcinų distribucija tapo ryškiais institucinio nuosmukio pavyzdžiais. Rezultatas – masinis nepasitikėjimas valstybės institucijomis ir žiniasklaida. Panaši situacija pasireiškė ir neseniai Ispanijoje, kai kilusios audros ir potvyniai bei jų tragiškų padarinių valdymas parodė valstybinio aparato neefektyvumą. Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti patys informuotis, šviestis ir spręsti svarbius klausimus. Nors asmeninė atsakomybė yra stiprios civilizacijos požymis, yra sričių, kuriose valdžios institucijų vaidmuo išlieka būtinas. Visuomenė negali tikėtis, kad kiekvienas individas taps visų gyvenimo sričių ekspertu, o paprastiems žmonėms užkrauta nuolatinio budrumo pareiga gali tapti nepakeliama.

D. Trampas supranta šią dinamiką, todėl jis nesiūlo autoriteto panaikinimo, bet siekia jo atkūrimo. Jo tikslas – išvalyti elitą ir sugrąžinti institucijoms autoritetą, kuris būtų ne tik legitimus, bet ir pelnytas. Tai reiškia, kad jo vadovaujamas judėjimas nėra orientuotas į struktūros griovimą, o į jos atstatymą taip, kad institucijos vėl galėtų tarnauti žmonėms, atitikti jų lūkesčius ir įgyti pasitikėjimą.

D. Trampo tikslas nėra išnaikinti elitą, bet pašalinti tuos, kurie, Christopherio Lascho žodžiais tariant, „sukilo prieš respublikos vertybes“. Jo siekis – suformuoti naują elitą, kuris, priešingai nei dabartinis, prisiimtų atsakingo vadovo vaidmenį. Tiek Laschas, tiek Julienas Benda šį vaidmenį laikė esminiu visuomenės stabilumui užtikrinti. Todėl dabartinė politinė kova Amerikoje nėra apie elito sunaikinimą, bet apie jo pakeitimą – nustatant, kas yra vertas auctoritas polis, teisės ir atsakomybės vadovauti.

Trumpas, kaip ir Laschas bei Benda, o šiandien ir tokie veikėjai kaip J. D. Vance’as, siekia sukurti naują intelektualinį, moralinį ir verslo elitą, kuris vadovautų stiprioms, savo vertybėmis besididžiuojančioms Jungtinėms Valstijoms. Šis elitas būtų ne tik įsipareigojęs spręsti dabartinius iššūkius, bet ir su pasitikėjimu žvelgtų į ateitį.

Dėl šios priežasties daugelis žmonių, nusivylusių esamo elito nuosmukiu ir institucijų atotrūkiu nuo visuomenės, susibūrė už D. Trampą. Tarp jų – tokie įtakingi veikėjai kaip Elonas Muskas, kurio parama simbolizuoja pokyčius net tarp technologijų ir verslo pasaulio lyderių. Be to, net ir anksčiau establišmento dogmoms pritarę žmonės, tokie kaip Jeffas Bezosas ir Markas Zuckerbergas, dabar demonstruoja simpatiją išrinktajam prezidentui. Tai ženklas, kad net galingiausi pasaulio verslininkai pradeda permąstyti savo pozicijas ir siekti naujos krypties.

2016 metais tokia parama būtų buvusi sunkiai įsivaizduojama. Tačiau šiandien ji atspindi didėjantį pasipriešinimą esamoms pasaulietinėms dogmoms ir bendrą troškimą atkurti autoritetą bei pasitikėjimą, kuris ilgainiui galėtų atgaivinti ne tik Jungtines Valstijas, bet ir globalią politinę sistemą.

Trumpo fenomenas taip pat yra įspėjimas tiek elitui, tiek populistams. Jei elitas nesugebės atnaujinti savo etinių įsipareigojimų ir pripažinti bei apsaugoti visų piliečių poreikių ir siekių, poliarizacija ir nepasitenkinimas visuomenėje tik stiprės. Tai reikštų ne tik tolesnį visuomenės susiskaldymą, bet ir demokratijos institucijų tolesnį silpnėjimą.

Tačiau perspėjimas galioja ir D. Trampui bei kitiems, kurie, kaip ir jis, naudojasi populistinio diskurso veiksmingumu. Nors populizmas yra galingas įrankis atkreipti dėmesį į rinkėjų nusivylimą, jis taip pat kelia socialinio susiskaldymo grėsmę. Populistinis diskursas nėra smurtinis pats savaime – nepaisant dažnai pasitaikančių kaltinimų apie „smurtinį kalbėjimą“ – tačiau jo poveikis realiam gyvenimui yra labai tikras. Tai stiprina atotrūkį tarp visuomenės grupių ir skatina sektantišką mąstymą, kuris apsunkina bendrojo nacionalinio projekto kūrimą.

Amerikos politika šiame kontekste yra unikali anomalija. JAV partinis susiskaldymas dažnai prilygsta sektantiškumui, kuriame politinės pažiūros tampa ne tik nuomone, bet ir tapatybės dalimi. Šis lygis apsunkina pilietinį dialogą ir procesą, kurio tikslas – apibrėžti bendrąjį gėrį. Vakaruose šis bendrasis gėris yra vis labiau būtinas kaip atsvara poliarizacijai, tačiau partizaniniai konfliktai apsunkina jo pasiekimą.

Juan A. Soto yra bendrovės „Fortius Consulting“ įkūrėjas ir generalinis direktorius bei Navaros universiteto dėstytojas.  

europeanconservative.com