Audrius Bačiulis | Veidaknygė
Naujasis laikraščio „The New York Times“ pranešimas, kad Rusija tyliai signalizuoja apie pasirengimą įšaldyti karą Ukrainoje, yra ir įtartinas, ir viliojantis.
Tačiau, jei V. Putinas nusiteikęs rimtai, Ukraina neturėtų praleisti progos nutraukti kraujo liejimą. Susigrąžinta teritorija nėra vienintelis pergalės šiame kare matas.
Skaudi tikrovės patikra rodo, kad 600 mylių ilgio Ukrainos ir Rusijos frontas perkeltine ir tiesiogine prasme yra įšaldytas, išsunkia Ukrainos išteklius ir gyvybes be didelių perspektyvų, kad artimiausiu metu kas nors pasikeis. Per pastarąjį pusmetį ilgai lauktas ukrainiečių kontrpuolimas pareikalavo didžiulių aukų ir materialinių išteklių, bet vos pastūmėjo fronto liniją. Vyriausiasis Ukrainos kariuomenės vadas pareiškė, kad kova atsidūrė „aklavietėje“ – dar neseniai ši sąvoka buvo laikoma tabu – ir tik mažai tikėtinas vienos ar kitos pusės technologinis proveržis gali ją nutraukti. Baigiantis metams Jungtinių Valstijų ir Europos įstatymų leidėjai atskirai sustabdė Ukrainai būtinos pagalbos paketus, ir nežinia, kaip jie bus priimti naujaisiais metais.
Konfliktas vis dar gali pasukti netikėta linkme, kaip ir anksčiau. Tačiau šiuo metu galima tikėtis ilgo išsekimo karo, kuris padarys dar daugiau žalos Ukrainai, pareikalaus dar daugiau aukų ir paskleis nestabilumą Europoje. Atsižvelgiant į tai, kaip viskas klostosi, „Ukraina artimiausioje ateityje taps pavojingiausia geopolitinio lūžio linija Europoje“, – teigia Michaelas Kimmage’as, naujos karo istorijos „Susidūrimai“ autorius. Jis prognozuoja nesibaigiantį konfliktą, kuris gilina Rusijos susvetimėjimą su Vakarais, įtvirtina putinizmą ir vilkina Ukrainos integraciją į Europą.
Bent jau tokia yra niūri prognozė, jei pergalė kare ir toliau bus apibrėžiama teritorine prasme, konkrečiai, siekiant išstumti Rusiją iš visų Ukrainos žemių, kurias ji okupavo 2014 m. ir per pastaruosius 22 mėnesius, įskaitant Krymą ir storą pietryčių Ukrainos pleištą, iš viso apie penktadalį suverenios Ukrainos teritorijos.
Tačiau teritorijos susigrąžinimas yra klaidingas būdas įsivaizduoti geriausią rezultatą. Tikroji Ukrainos pergalė – pakilti iš karo pragaro kaip stipri, nepriklausoma, klestinti ir saugi valstybė, tvirtai įsitvirtinusi Vakaruose. Tai būtų būtent tai, ko V. Putinas labiausiai bijojo iš kaimyninės valstybės, turinčios gilius istorinius ryšius su Rusija.
Suprantama, kad bet kokios kalbos apie paliaubas yra sunkios Volodymyrui Zelenskiui, bebaimiam Ukrainos prezidentui, kuris atkakliai stengėsi kurti moralę stiprinantį nuolatinių mūšio lauko laimėjimų paveikslą. Jam būtų labai skausminga ir politiškai sudėtinga nutraukti kovas nenubaudus Rusijos ir palikus jai kontroliuoti tiek daug Ukrainos žemių.
Po neseniai įvykusio vizito Vašingtone V. Zelenskis turėtų neturėti iliuzijų, kad Amerikos pinigų srautas yra plačiai atvertas.
Paliaubas nebūtų lengva pasiekti ar kontroliuoti. Tačiau kalbos ir straipsniai apie įvairius galimus modelius tyliai sklando vyriausybiniuose ir analitinių centrų sluoksniuose. Naujausio iš jų autoriai Samuelis Čarapas (Samuel Charap) iš RAND korporacijos ir Džeremis Šapiro (Jeremy Shapiro) iš Europos užsienio santykių tarybos teigė, kad ir kokia miglota būtų taikos perspektyva, karas „tikriausiai baigsis kokiomis nors derybomis“.
Jie siūlė, kad pirmajame derybų etape daugiausia dėmesio būtų skiriama susitarimui nutraukti karo veiksmus, karinių pajėgų išvedimui ir trečiosios šalies stebėjimo misijos įsteigimui. Kita užduotis būtų parengti saugumo susitarimą, kuris suteiktų Ukrainai reikiamas garantijas ir kartu atsižvelgtų į Rusijos nepritarimą visateisei NATO narei prie jos vakarinės sienos. Taip pat būtų sprendžiama daug kitų klausimų – Rusijos karo nusikaltimai, žalos atlyginimas, sankcijos. Ir bet kokios paliaubos toli gražu nebūtų galutinis susitarimas.
Tačiau vienintelis būdas išsiaiškinti, ar V. Putinas rimtai nusiteikęs dėl paliaubų ir ar jos gali būti sudarytos, yra pabandyti jas sudaryti.
Sustabdžius Rusiją gerokai toliau nuo jos tikslų ir atsigręžus į Ukrainos atstatymą ir modernizavimą, būtų išreikšta ilgalaikė pagarba ukrainiečiams, kurie paaukojo didžiausią auką, kad išsaugotų savo tautos egzistenciją. Ir jokios laikinos paliaubos visam laikui neužkirstų kelio Ukrainai susigrąžinti visas savo žemes.
Serge’as Schmemannas pradėjo dirbti laikraštyje „The Times“ 1980 m. ir dirbo biuro vadovu Maskvoje, Bonoje, Jeruzalėje ir Jungtinėse Tautose. Nuo 2003 m. iki 2013 m. jis buvo „The International Herald Tribune“ redakcinio puslapio redaktorius Paryžiuje.
Šaltinis: nytimes.com
Patrauklesnis karo laimėjimo siekis būtų ukrainiečiams pasiekti Maskvą, pakarti dabartinius Maskvos vadovus ir pasiimti turtus atstatymui Ukrainos ir už žmonių žūtis.