Ramunė Tolvaišytė
Poeto žodis žadina viltį gyventi, kurti, mylėti. Net sunkiausiu karo metu
Taip jau kartais mūsų žurnalistiniame gyvenime susiklosto, kad savo būsimo rašinio herojų sutinki visai atsitiktinai, nieko prieš tai apie jį negirdėjęs. Šįkart likimas tokį žmogų mums padovanojo Lvove. Su kolege fotokorespondente Rita Pilipavičiūte mėgindamos įsigyti vakarui bilietų į garsųjį Operos teatrą, kažko ( ko – jau nebepamenu tiksliai) pasiteiravome šio teatro fojė sutikto jauno vyriškio. Žodis po žodžio – ir užsimezgė pokalbis, užsitęsęs gerą pusvalandį. Pasirodė, jog šis žmogus – geras Lietuvos bičiulis, poetas, vertėjas, filatelistas, knygų autorius Volodymyras Tymčukas. Prieš kelis metus jis (beje, iš profesijos kariškis, papulkininkis, dėstantis Lvove esančioje Etmono Petro Sagaidačno Sausumos pajėgų karo akademijoje) lankėsi Lietuvoje, skaitė savo eiles, prozą ir daug bendravo su mūsų šalies gyventojais, labai sunerimusiais dėl padėties Ukrainoje.
Žodžiu, bendrų temų tąsyk atsirado tiek, kad susitarėme būtinai ištaikyti laisvesnę valandėlę ir plačiau pabendrauti, jau nesižvalgydami į negailestingai tiksinčias laikrodžio rodykles. Tiesa, prieš atsisveikindamas, Volodymyras užsiminė, jog Lvovo centrinio pašto rūmuose veikia jo filatelijos paroda „Ukraina ir Lietuva: istorijos ir vertybių kryžkelėse“, tad jeigu mums ši tematika esanti įdomi, kviečiantis ją apžiūrėti…
Kaipgi nebus įdomi! Kariškiui atsisveikinus ir nuskubėjus į choro repeticiją ( mat yra garsios E. Vachniako chorinės kapelos narys), tuoj patraukėme ieškoti išganingojo pašto pastato…
Tai, kas brangu abiems tautoms
Ir štai dabar, jau sugrįžusi iš komandiruotės į namus, vis atsiverčiu parsivežtą šios parodos katalogą. Atvirai pasakius, tąsyk jos eksponatai didžiai nustebino: kokį didžiulį darbą nuveikė parodos autorius, atskleisdamas tai, kas per amžius vienijo ukrainiečius ir lietuvius! Dabar, iš lėto vartydama šį leidinį, galiu atidžiai įsižiūrėti į kiekvieną šios parodos eksponatą, liudijantį istorinę mūsų tautų bendrystę. Ji, ši bendrystė, visada buvo labai svarbi – tiek abiem šalims siekiant savo valstybingumo, tiek jį įtvirtinant, tiek puoselėjant bendražmogiškąsias vertybes. Volodymyras Tymčukas savo eksponatais parodė, jog abi tautos šiandien puikiai žino, ką reikia ginti, kokios vertybės šiandien turi vyrauti Europos žemyne ir kokį dvasinį bei materialinį turtą mums paliko mūsų protėviai. Tai – dar vienas bandymas objektyviai nušviesti lietuvių ir ukrainiečių istorijos momentus, remiantis tais kertiniais faktais, kurie ilgą laiką būdavo arba atmetami, arba nuslepiami. Kaip pamini savo pratarmėje Volodymyras, istorija rašoma skirtingai. Subjektyvus požiūris visuomenėje dažnai tampa įprastu – ypač kai jį suformuoja ir žmonėms įperša tuo metu valdžioje atsidūrusios jėgos. Lietuvių ir ukrainiečių tautos kurį laiką būdavo pavergiamos „kaimynėlio“, bandžiusio istoriją paversti savo veiksmų pagrindimo įrankiu. Taigi visa, kas skatina objektyvų praeities nušvietimą – brangintina ir verta pagarbos.
Filatelinės parodos eksponatai surikiuoti chronologine tvarka – pradedant nuo abiejų valstybių susiformavimo ištakų, atiduodant duoklę svarbiausiems praeities vingiams ir baigiant nūdiena. Galima tik įsivaizduoti, koks gilus turi būti istorijos pažinimas, kad sugebėtum atrinkti tai, kas esmingiausia per šimtmečius būta abiejų šalių gyvenime.
O pradedama paroda nuo filatelinių rinkinių, atspindinčių būdingiausius abiejų tautų gyvenamųjų teritorijų bruožus, jų florą, fauną, klimatą. Štai LDK Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo įsaku uždrausti naikinti stumbrai, atsispindintys pašto ženkluose, o štai iš amžių glūdumos prisikėlę abiejų tautų liaudies kultūros ir meno dirbiniai. Eksponuodamas juos, parodos rengėjas remiasi mūsų garsiosios kultūrologės Marijos Gimbutienės iškelta europiečių kilmės „kurganine hipoteze“. „Kurganinės kultūros“ elementai atsispindi parodoje eksponuojamuose ukrainietiškuose pašto ženkluose (pvz. akmeninės bobos – kurganuose rastos antropomorfinės skulptūros). Kaip lietuvių tautos istorinės kultūros atributas čia pateikiama ritualinė pagonių lazda bei liaudies muzikos instrumentai.
Nemažai eksponatų pasakoja apie krikščionybės įvedimą Ukrainoje ir Lietuvoje, apie bendros abiejų tautų valstybės – LDK – formavimąsi, iškiliausius šios valstybės valdovus, svarbiausius to laikmečio istorinius mūšius už šalies laisvę. Parodos autorius neužmiršo atspindėti abiejų tautų buities, žymiausių menininkų, architektūrinių paminklų. Atskirame skyriuje pagerbtas atminimas tų veikėjų, kurie vienodai brangūs ir mums, ir ukrainiečiams – T. Kosciuškos, T. Ševčenkos. Na, o svarbiausia parodos linija, žinoma, laikytina tiek lietuvių, tiek ukrainiečių kova už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę.
Ką ir bekalbėti, paroda – labai gražus šio jauno kariškio, tikro savo Tėvynės patrioto, sumanymas. Dėmesį itin patraukė ekspozicijoje išdėstyti iš Lietuvos Volodymyrui atkeliavę atvirlaiškiai, aiškiai parodantys, kokie neabejingi Ukrainos likimui mano tautiečiai. Štai palaikymo žodžiai, iš mūsų šalies atskrieję dar tada, kai į Lietuvą buvo susirinkę Europos Sąjungos valstybių vadovai ir buvo puoselėta viltis, kad Ukrainą su ES susies kur kas tvirtesni ryšiai. Nors ukrainiečių viltims dėl susiklosčiusių aplinkybių ir nebuvo lemta išsipildyti, visi mes viliamės, jog šios šalies ateitis vis tiek bus susieta su Europos demokratinėmis nuostatomis…
„Patys svarbiausi dalykai – šalies laisvė ir žmogiškosios vertybės“, –
šią mintį Volodymyras išsakė ne kartą, vėl mums susitikus ir prabilus apie Ukrainos nūdieną. Šalis tiesiog draskoma į gabalus tų, kurie taip neseniai save vadino ukrainiečių broliais. Neįmanoma buvo neužduoti pašnekovui kelių svarbių klausimų. Pirmiausia, pagrindinio: kaip jis, profesionalus kariškis, vertina dabartinę politinę situaciją ir jos baigtį?
– Taip, mano šaliai dabar itin sunkus metas. Vyksta karas, žūsta žmonės. Kokia propaganda besidangstytų, Rusijos tikslai visiems aiškūs, tad mums itin svarbus viso pasaulio demokratinių jėgų palaikymas. Be galo vertiname tą pagalbą, kurią mums teikia ES valstybės, o ypač – Lietuva. Juk nuo pačios karinių veiksmų pradžios Jūsų šalis pasisiūlė priimti gydyti mūšiuose suluošintus Ukrainos kariškius. Sužeistiesiems daromos sudėtingiausios operacijos, jie gydomi reabilitacijoje. Esu skaitęs ne vieno ukrainiečio kariškio mintis, kaip to dėka jis grįžo į gyvenimą… Lietuvius mes regėjome sudėtingiausių Maidano politinių įvykių metu, dalijantis žiniomis ir patarimais. O dėl kovinių veiksmų pabaigos tegaliu pasakyti viena: nors ir labai trokštame taikos, nesirengiame atiduoti savo žemės tiems, kuriems savos vis dar per maža… Savo Tėvynę giname ir ginsime tiek ilgai, kiek to reikės. Nors pagrindinė našta užgulusi Rytų Ukrainoje kovojančios Ukrainos reguliariosios armijos pajėgas, didelę pagalbą joms teikia ir savanorių daliniai. Dabar, kai toks sunkus metas, neretas vyras junta pareigą ginti tėvynę ir imasi ginklo. Į savanorių pajėgas įsitraukę ir vietiniai okupuotų žemių gyventojai, ir žmonės iš kitų Ukrainos vietovių. Savanorių pajėgos yra įtrauktos į Ukrainos kariuomenės struktūrą.
Ukraina gina tas vertybes, kuriomis gyvena Europa. Dievas mato: mes nenorime kariauti. Mes norime tik apginti savo žemę, savo namus, savo šeimas. Einame kovoti ne tam, kad naikintume, o tam, kad turėtume galimybę SAVOJE, niekieno neokupuotoje žemėje statyti, kurti, mylėti.
– Esate kariškis, atliekate savo misiją – ugdote jaunąją šalies gynėjų kartą, tačiau, be viso to, Ukrainos gyventojai jus dar puikiai pažįsta ir kaip literatą. Kaip suderinate tokius, atrodytų, diametraliai priešingus dalykus – karo meną ir literatūrą?
– Gal ir keistai nuskambės, tačiau poezija reikalinga ir karo žmonėms. Menas – galinga jėga, galinti sušvelninti ir sutaurinti, atrodytų, labiausiai surambėjusią širdį. Tą puikiai žinojo XIX amžiaus kariškiai, rašydavę eiles.
Pagal išsilavinimą esu technikas, užtat pagal sielos šauksmą – humanitaras, neveltui ir mano mokslinis daktaro laipsnis yra iš filosofijos srities. Literatūros pasaulyje aš jau gera dešimtis metų. Kuriu ne tik eiles, bet ir prozą, verčiu iš kitų kalbų. Literatūrinių vertimų debiutu tapo mano knyga „Vesennije kolovoroty“, į knygą „Slovodijem“ sudėjau noveles, na, o į neseniai pasirodžiusią poezijos knygą „Vogniti! Vižiti! Peremogti!” tilpo „militaristinė“ poezija…
Dabar ši Volodymyro Tymčuko padovanota poezijos rinktinė guli ant mano rašomojo stalo Vilniuje. Žinomas ukrainiečių politikos ir kultūros veikėjas Olegas Jaskivas recenzijoje apie šį kūrinį yra pažymėjęs: „Kaip ir amerikiečių bei europiečių karinė poezija, ukrainiečių poezija taip pat turi stiprių autorių, apdainavusių kareivių ir jų vadų heroizmą (Bažanas, Malaniukas, Olžičas, Susiura, Teliga). Volodymyras Tymčukas prisijungia prie šio šauniojo būrio savo garbinga ir stipria poezija“.
Į šią rinktinę, be eilėraščių, įėjo Volodymyro sukurta poema „Donecko aerouostas“, „Huculų sukilimas“, keli prozos kūriniai, taip pat vertimai iš Volto Vitmeno, Džordžo Orvelo, Aizeko Rozenbergo, Viljamo Godžsono, Alfredo Tenisono ir kitų pasaulinio lygio poetų militaristinės klasikos.
Lietuvių poezijos vertimai – irgi jaunojo kūrėjo planuose
Pasak V.Tymčuko, pirmoji jo pažintis su šiuolaikine lietuvių poezija prasidėjo nuo Aldonos Mankutės – Kursevičienės knygos „Paliesti vaivorykštę margą“. Šios autorės eiles jis po truputį verčia į ukrainiečių kalbą, mat beveik kiekvienoje jo knygoje pateikiama ir vertimų iš kitų šalių poetų kūrybos.
„Atradau ir Jurgą Ivanauskaitę, – šypsosi Volodymyras. – Gavau dovanų jos knygą, ir nuo to laiko labai susidomėjau šia nepaprasto talento menininke. Tikiuosi ateityje supažindinti su jos kūryba literatūrinio žurnalo „Visata“ skaitytojus. Šis literatūrinis leidinys turi senas tradicijas ir ten pateikiama nemažai kitų šalių literatų kūrybos. Dabar verčiu Česlovą Milošą, Vasilijų Bykovą, Josifą Brodskį; esu sumanęs išleisti įvairių tautų poezijos rinktinę apie Kalėdas…“
Ir dar vieną įdomų dalyką sužinojau iš savo pašnekovo. Jis dabar lanko estų kalbos kursus, organizuotus Lvovo universitete. Mat Talino universitetas čia paskelbė estų kalbos mokymo programą ir be jokio atlygio moko visus norinčiuosius šios kalbos pramokti. „Labai praverčia šie kursai, – sako Volodymyras. – Versdamas estų poetus, noriu jų kalbos savitumą, skambesį, ritmą. – Kaip gera būtų, kad estų pavyzdžiu pasektų ir lietuviai“…
