Unikalus istorinis objektas – Macikų lageris

Kostas Jankus

Ilgą laiką nieko nežinojom apie šią Mirties stovyklą, veikusią netoli Šilutės, Macikų kaime. Tik mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę, paaiškėjo, kad toje vietoje 1941 – 1944 metais buvo įkurtas karo belaisvių lageris, o vėliau – GULAG-o skyrius. Apie tai pirmąsyk prabilo tuo metu ėjusi itin populiari LTV laida „Veidrodis“, atskleisdama kraupius faktus. Pasirodo, vieno pavasarinio polaidžio metu per šią vietovę tekanti Šyšos upė nuplovė dalį kranto, atidengdama čia užkastų karo belaisvių palaikus. Vieni griaučiai buvo suveržti metalo grandine, o ant jų kaklo kabėjo belgų lakūno atpažinimo ženklas.

Tikras tautų katilas

Karo belaisvių lageryje buvo įkurdinti prieš nacizmą Antrajame pasauliniame kare kovoję įvairių šalių piliečiai: anglai, amerikiečiai, belgai, prancūzai, lenkai, taip pat Sovietų Sąjungos gyventojai.

…Lydimi Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojo Manto Užgalio, prieiname prie storasienio betoninio statinio masyviomis durimis. Jas atrakinus, išvystame niūrias ankštas kameras, kuriose kankinosi – pačia tikriausia šio žodžio prasme – daugybė nelaimėlių, dėl susiklosčiusių aplinkybių netekusių laisvės. Ypač baisi padėtis buvo čia kalintų sovietinių karo belaisvių: jiems niekas netaikė 1929 metais Ženevos konvencijoje patvirtintų nuostatų, reglamentavusių elgesio su karo belaisviais taisykles.

Nuo fizinio išsekimo ir ligų daugybė į Macikų lagerį patekusių karių mirė jau 1942 – 1943 metais. Ne vienas iš čia bandė pabėgti, bet buvo sugautas ir sušaudytas. Mirties bausmė laukdavo ir tų, kurie vienu ar kitu būdu pažeisdavo lagerio režimą. Kartais per dieną su gyvybe atsisveikindavo po keliasdešimt kalinių, kurių kūnai būdavo suverčiami į bendras duobes po 20 – 25 žmones. Tokios masinės kapavietės supo patį Macikų kaimą, būta ir daugybės individualių užkasimų tiesiai už lagerio, priešais vieną iš sargybos bokštų.

Netrukus ėmė stigti vietos palaikams užkasti, taigi lavonus imta versti į Armalėnų kaimo ūkininko Koblenco žemėje iškastas duobes. Kiekvienoje tokioje duobėje tilpo maždaug po dvi dešimtis žmonių: dviem aukštais po dešimt palaikų. Lavonai būdavo užberiami chlorkalkėmis. Yra išlikę to meto liudininkės Hildos Petraitytės prisiminimai, bylojantys, jog į pačių karo belaisvių iškasamas duobes daugiausia suversdavo sovietinius karo belaisvius, mirusius nuo dėmėtosios šiltinės.

Kitas karo belaisvių lageris ir specialioji karo belaisvių ligoninė toje pačioje vietoje buvo įkurti jau 1945 metais, sovietams antrą kartą okupavus mūsų šalį. Veikė šios įstaigos iki 1948-ųjų, myriop pasmerkdamos daugybę karo belaisvių, vokiečių ir jų sąjungininkų, neištvėrusių nepakeliamai sunkaus darbo ir alinančio alkio.

Nuo distrofijos ir ligų Anapilin iškeliavusių kalinių kūnai buvo užkasami kapinėse, įkurtose šalia Šyšos upės, už pustrečio šimto metrų nuo lagerio teritorijos ribų Šiaurės vakarų link. 1946-aisiais šios kapinės buvo apjuostos spygliuota tvora ir suskirstytos į tris kvadratus po 25 kapus. Kiekvieną kapą ženklino įsmeigta lentelė su mirusiojo registracijos numeriu ir kapinių kvadrato numeracija.

Neįtikai sovietų valdžiai – į lagerį

Be karo belaisvių stovyklos Macikuose 1945 – 1955 metais veikė ir didžiausias Lietuvoje GULAG-o padalinys. Jis itin išsiplėtė 1948-aisiais, kai karo belaisvių stovykla tapo panaikinta. Vienu tarpu čia buvo uždaryta iki trijų tūkstančių žmonių, iš kurių dalis, t.y. politiniai kaliniai, buvo įkurdinti atskiruose skyriuose.
Tarp GULAG-e įkalintųjų būta ir ligonių, ir invalidų, ir moterų su mažais vaikais. Nuo nešvaros, badavimo ir nepakeliamai sunkaus priverstinio darbo žmonės Macikų lageryje krito kaip musės. Per septynerius metus į šalia lagerio atsiradusias kapines iškeliavo 372 suaugusiųjų ir 72 vaikų kūnai. Vėliau sovietinė valdžia bandė panaikinti tokių savo veiksmų pėdsakus: buvusių kapinių vietoje mėginta atlikti melioracijos darbus. Laimei, šis sumanymas nebuvo įgyvendintas, nors vienoje kapinių dalyje ir išdygo gyvenamieji namai…

Onos Nosevičienės nuotr.

Dabar buvusiame lageryje įrengtas muziejus. Beje, išliko tik vienas lagerio pastatas, o kiek jų apskritai yra buvę, neaišku iki šiol. Pagal turimas topografines fotografijas, rodančias, kaip teritorija atrodė atėjus naciams, šio statinio nebuvo, vadinasi, jis iškilo sovietmečiu.

Muziejaus ekspozicija gana kukli: ji atskleidžia įvairius karo belaisvių lagerių ir GULAG-o padalinio istorijos tarpsnius. Pristatomas visos karo belaisvių stovyklos planas, lankytojus pasitinka Lenino, Hitlerio ir Stalino portretai. Muziejaus fonduose yra sukaupta išsamios informacijos apie čia kalėjusius mūsų šalies gyventojus, saugomos jų fotografijos, laiškai, kiti dokumentai. Išlikusiose Macikų lagerio kapinių nuotraukose matyti lentelės, žyminčios kapų numerius.

Čia nukankintų žmonių atminimui pagerbti yra pastatytas paminklas, kurio atidengimo iškilmės vyko 1996 metų birželio 14-ąją. Žuvusius amerikiečius čia mena granitinė plokštė, prancūzus ir belgus – aukštas medinis kryžius. Savo piliečiams atminti kapinaitėse atminimo ženklus yra pastačiusi Lenkijos ambasada ir Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga. O ant Macikų lageriui priklausiusio autentiško karcerio sienos 2007 metais buvo iškabinta informacinė lenta.

Bet, žinoma, reikės dar stipriai padirbėti, kad Macikų lagerio teritorija taptų plačiai žinoma ir ją masiškai lankytų turistai. Juk šis lageris – unikalus istorinis objektas, svarbus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Tai – vienintelė vieta Lietuvoje ir viena iš retų vietų Rytų ir Vidurio Europoje, kurioje persipina abiejų tautų totalitarinių režimų žmonių kalinimo ir žudymo struktūros. 2019 metais Lietuvos vyriausybė patvirtino planą, kaip bus tvarkoma lagerio teritorija.

Sutvarkyti šį istorinį kompleksą planuojama keliais etapais. Pirmiausia reikės ekshumuoti ir palaidoti 2011 metais Armalėnų kaime rastus 700 lagerio aukų palaikus. Vėliau ketinama sukurti vientisą 4,7 hektaro ploto teritoriją muziejinei ir memorialinei veiklai vystyti: atnaujinti išlikusį karcerį, rekonstruoti pirtį, įrengti informacinius stendus ir kt. Visi darbai turės būti baigti 2024 metais.

Onos Nosevičienės nuotr.

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF