Justina Gafurova
Šeštadienį „Vakaro žinios“ rašė apie tai, kad Seimo valdyba sulaukė prašymo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių viešai buvo paskelbta, esą Lietuvos šviesuoliai aktorius Donatas Banionis ir kompozitorius Saulius Sondeckis buvo KGB agentų sąraše. Lietuvos vardą garsinusių menininkų garbę vėliau apgynė Liustracijos komisija, tačiau šmeižto šešėlis liko tvyroti ore. Susisiekėme su valdybos nare, pirmąja Seimo pirmininko pavaduotoja Rima BAŠKIENE ir pasiteiravome, ar galima tikėtis, kad už šmeižtą kažkas atsakys.
– Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila reikalauja Seimo valdyboje kelti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės atleidimo klausimą. Ar jis jau buvo svarstytas Valdyboje?
– Tokią informaciją esame gavę. Priėmėme šį dokumentą daugiau kaip nuomonę ir dar šio klausimo nesame svarstę. Vien rašto atleisti pareigūną neužtenka. Taip lengvai tokie klausimai, žinoma, nesprendžiami, reikės išanalizuoti situaciją, išgirsti visų pusių argumentus.
– Lietuvoje už šmeižtą numatyta teisinė atsakomybė. Ar šiuo atveju, kai valstybinė institucija apšmeižė jau mirusius žinomus žmones, bus pareikalauta atsakomybės?
– Be abejonės, atsakomybė turi būti. Dabar, vasaros laikotarpiu, kol nevyksta komitetų posėdžiai, sprendimo nėra, tačiau rudenį turime grįžti prie šio klausimo ir sulaukti paaiškinimų. Atsakomybės klausimas yra labai svarbus prieš visą visuomenę. Kiekvienas iš mūsų labai jautriai sureagavome į šią paviešintą informaciją. Aš pati esu iš Šiaulių krašto ir galiu pasakyti, kad žmonių reakcija buvo labai jautri. Žmonės buvo ne tik nustebę, bet ir įskaudinti. S.Sondeckis buvo nepaprastai šviesus žmogus, paskelbtas Šiaulių krašto garbės piliečiu. Todėl manau, kad Seimas turi atsakingai pažvelgti į šią situaciją.
– Prie LGGRTC viešai skelbiamos informacijos apie KGB agentus, yra prierašas, kad šią informaciją reikėtų vertinti kritiškai, nes esą nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Neatrodo solidu valstybinei institucijai skelbti nepatikrintą informaciją?
– Jūs visiškai teisi. Lietuvoje tai jau ne pirmas atvejis, kai viešai paskelbus tam tikrą informaciją, žmogus pasmerkiamas. Paskui nuplauti tą dėmę būna labai sunku. Dabar kalbame apie mirusius žmones, dėl kurių garbės toliau turės kovoti jų artimieji. Tai bloga praktika, neigiamai veikianti visą visuomenę. Todėl mes taip pat manome, kad reikia skelbti tik patikrintą informaciją. Šiuo atveju centras taip pat galėjo skelbti tik įsitikinęs teisumu ir tik tuomet, kai galėtų pagrįsti pateikiamą informaciją dokumentais. Kai įvyksta tokie atvejai, kaip dabar, turime ginti žmogų. Nes apkaltinti labai lengva, o surasti paaiškinimus vėliau tampa daug sunkiau.
– Lieka klausimas, kiek dar tame sąraše galėjo atsirasti pavardžių žmonių, kurie lygiai taip pat buvo apšmeižti?
– Lieka ne tik šis klausimas, bet ir nerimas, kad taip gali būti. Manau, nuolatinis grįžimas į praeitį ir kapstymasis tokiuose jautriuose istoriniuose faktuose yra labai pavojingas. Tai istoriniai laikotarpiai, kurie ir šiandien nėra visiškai aiškūs. Trūksta dokumentų, galbūt ne visi turimi faktai yra tikslūs. Praėjo ilgas ir sudėtingas laiko tarpas ir kas dabar gali paneigti, kad tarp turimų dokumentų nėra klastočių? Todėl ši tema turi būti visada labai atsakingai ir jautriai vertinama, nes kiekvienas atsigręžimas į šią temą sukelia jautrią visuomenės reakciją. Šiandien mes gyvename puoselėdami savo istoriją, bet kai kaskart bandoma ją analizuoti taisant, manau, nėra labai gera praktika. Šiuo atveju didžiulė atsakomybė tenka toms institucijoms, kurios atsakingos už istorijos duomenų saugojimą ir pateikimą. Tai turi būti labai kruopščiai atliekamas darbas ir tik turint patikimą informaciją. Manau, šį kartą informacijos paskelbimas buvo skubotas. Todėl rudenį komitetai tikrai grįš prie šios temos ir atsakomybės klausimas bus keliamas. Noriu padėkoti, kad šį klausimą keliate ir analizuojate tokią jautrią temą. Ji labai svarbi kiekvienam iš mūsų.
