Jaunius POCIUS
Seimas gavo Europos Komisijos atstovybės ataskaitą „Lietuva 2019“. Su ja susipažinęs parlamentaras Povilas Urbšys konstatuoja: pagal EK esame stabilios būklės sunkūs ligoniai, kuriuos nelabai norima gydyti.
– Ataskaita – tarsi mūsų valstybės būklės apibendrinimas, tačiau man tai primena tarsi ligonio vizitavimą, – sako P.Urbšys. – Visi mes žinome, kad Europos Sąjunga serga, o kiekviena valstybė savotiškai yra atsidūrusi tarsi atskiroje palatoje, kurias lanko vyriausieji EK daktarai. Iš šios ataskaitos atrodo, kad Lietuva guli reanimacijos palatoje, o daktarai eilinį kartą konstatuoja, kad ligonio būklė nepasikeitusi ir yra stabiliai bloga.
– Metafora suprantama, tačiau kaip visa tai atrodo ataskaitoje?
– Pagal socialinę atskirtį mes esame antri nuo galo ES. Jeigu kalbame apie skurdą ir socialinės atskirties riziką, mes esame nuo galo ketvirti. Vienas šios ataskaitos paradoksas tas, kad pažymima, jog viešieji finansai tvarkomi atsakingai, tačiau tuo pačiu metu didėja socialinė nelygybė. Tame paradokse galima įžiūrėti tokią tendenciją – tarsi valdžios institucijos viešuosius finansus administruoja gerai, bet dėl to žmogui ne geriau. Negana to, ir vertinant mokesčių reformą pažymima, kad nors sprendimai padaryti, bet socialinių problemų diagramos kreivė ne kyla, o krinta žemyn. Ataskaitoje parodytos diagramos mirčių, kurių gali padėti išvengti sveikatos apsauga. Mes pagal vyrų mirtingumą esame pirmi Europoje. Taigi vizitatoriai, aplankę ligonį, konstatuoja, kad būklė ne pagerėjo, o kai kuriais parametrais pablogėjo. Bet ką girdime iš mūsų „gydytojų“, t. y. mūsų valdžios? Sako, nors padėtis stabiliai bloga, bet parametrai rodo, kad ligonis dar nėra numiręs, tuo ir reikia džiaugtis.
– Ar ne keista, kad dabar 2019-ieji, o ataskaitoje kai kuriais atvejais operuojama poros metų senumo duomenimis?
– Ankstesnėse ataskaitose EK atstovai nesivargindavo tiksliai nurodyti šaltinių, tiesiog būdavo pasirašyta „Europos komisija“. Dabar jie nurodo metus, bet toks įspūdis, kad EK biurokratai nesivargina gauti naujausius duomenis ir vizitaciją atlieka formaliai. Nepaisant to, turime pastebėti, kad jų įvardijamos tendencijos nėra guodžiančios. Apibendrindami jie konstatuoja, mes pagal šaliai teikiamų rekomedacijų įgyvendinimą atrodome prastai. Štai pagal mokestinių prievolių rekomendacijų vykdymą esama „tam tikros“ pažangos, taip pat įvertintas rekomendacijų vykdymas dėl pensijų tvarumo ir adekvatumo, o švietimo, mokymo, sveikatos priežiūros srityse – „nedidelė pažanga“. Iš esmės pagal dešimtbalę vertinimo sistemą save įvertintume vienu atveju trejetu, kitu – dvejetu.
– Kokios mintys kyla skaitant šią ataskaitą?
– Ten, kur EK atstovai nurodo sanglaudos politikos investicijų gaires 2021-2027 metams, išskiriamos tam tikros sritys, tarp jų – ir regionų netolygumo mažinimas. Bet keisčiausias tų vyriausiųjų vizitatorių elgesys dabar, kai vyksta derybos dėl būsimo 2021-2027 metų finansavimo. Ignoruodami konstatuotą būklę, EK biurokratai Briuselyje sako, kad skirs mažesnį finansavimą. Iš esmės tai mums kainuotų 2,6 mlrd. eurų. „Eurostate“ yra fiksuoti du regionai – Vilnius ir likusi Lietuva. Mes bandome jiems įrodyti, kad nors Vilniaus regiono ekonominiai rodikliai yra pagerėję, bet pagal Vilnių negalima vertinti visos Lietuvos. Pagal tai prašome skirti finansavimą, kas atitiktų realią situaciją, leistų regionų būklę pagerinti, naikinti atskirtį sprendžiant socialines problemas. Keista, kad biurokratai, nors sako suprantantys mūsų ligas, bet pinigų vaistams daugiau neduos. Tad kyla klausimas, ar tie biurokratai reikalingi tik sveikatos būklei diagnozuoti? Nes kai imama kalbėti apie sanglaudos lėšų skyrimą toms problemoms, jie sako – pinigų nėra.
– Populiariai kalbant, tai reiškia, kad patys turime surasti pinigų „iš vidinių rezervų“.
– Nors iš esmės Briuselis realiai suvokia, kad visos Lietuvos prilyginimas Vilniaus regionui iš tikrųjų iškreipia realią situaciją ir neatitinka tiesos, bet tai biurokratiškai ignoruojama.
– Tokiu atveju dabar būtų pats laikas savo derybinius sugebėjimus parodyti mūsų valstybės vadovams.
– Kai vyksta derybos dėl būsimo finansavimo, Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovauja ne kas kitas, o mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors derybos vyksta vyriausybių vadovų formatu. Kiek man teko domėtis, nebuvo jokios informacijos, kad Europos Vadovų Taryboje prezidentė bandytų atkreipti dėmesį, jog EK ignoruoja realią situaciją Lietuvoje ir dirbtinai mažina sanglaudos lėšas. Iš esmės kyla logiškas klausimas – tai koks yra mūsų valstybės atstovavimas? Gal reikia peržengti ambicijas ir susėsti prie vieno stalo tiek Vyriausybės vadovui Sauliui Skverneliui, tiek prezidentei. Mes matome, kokie dabar jų santykiai, bet dabartinėje situacijoje ypač svarbu siekiant geresnių sąlygų, kad aukščiausios valdžios veiksmai būtų koordinuojami. Jeigu EK baudžia Lenkiją ar Vengriją dėl nepaklusnumo, jos žino, už ką baudžia. O už ką baudžia mus? Juk mes santykinai nukenčiame daugiau, nei Lenkija ir Vengrija.
ES komitetininkai teisūs. Lietuva nesinaudoja pateiktomis galimybėmis savo būklę pagerinti ir, bent pasivyti ES vidurkį. Realiai BVP jau 78 proc. ES. Tai reiškia nuo galvos žmogus jau pagamina 78 proc. ES vidurkio. Tiesa eurais tai dar tik 50 proc. Bet Algos eurais tik 25proc. Kodėl?
Valdžia nustato MMA ir tai turi didelę įtaką gerinti algas. Vietoje naudotysų stengtis vytis algas jie ką tik mizernai pakėlė MMA, ir kiaulės akimis teisinasi.
Esame vienoje toje pačioje ekonomikoje su ES. Atlikime savo užduotis Lietuvai vietoje tupinėjant dėl išmaldų!!
Jaunystėje teko dirbti statybinėje organizacijoje, kuri buvo pavaldi Trestui. Jam buvo pavaldi ir krovininių automobilių transporto organizacija, todėl ir žinau apie tą anekdotinį įvykį, kurį papasakosiu. Taigi tos organizacijos vairuotojai, gavę algas, po darbo išgerinėdavo. Tačiau buvo vienas vairuotojas, kuris ne dėl to, kad buvo nusistatęs prieš alkoholi, bet todėl, kad buvo skūpus, niekada tuose renginiuose nedalyvaudavo. Sykį iš jo bendradarbiai nutarė pastyčioti. Kai išgėrimui surinko pinigus, jam pasakė, kad dar trūksta 50 kapeikų, ir gal jis galėtų prisidėti. Jis mielai sutiko. Kai prasidėjo „pokylis”, šnapso pilstytojas visiem įpylė pilnas taureles, o skūpiajam tik truputį, primindamas jo įnašo dydį. Šis suprato, kad buvo išdurtas, tačiau sulaukęs kai butelys su šnapsu bus pastatytas, pats prisipylė daugiau. Tad visuomet, kai kalba vyksta apie 2 proc. vidaus produkto įnašo dydį į NATO biudžetą, kai norima kuo daugiau gauti išmaldos iš EU biudžeto, aš visuomet prisimenų tą skūpų vairuotoją, kuris pinigų įnašams į bendrą kasą turėdavo, bet įnašų mokėti nenorėjo ir piktnaudžiaudamas kitų geranoriškumu, norėjo gerti lygiai tiek kiek ir visi. Tu vairuotojų tarpusavio ir Lietuvos santykiuose su NATO ir EU aš įžvelgiu paraleles. Skirtumas tik tame, kad Lietuva piktnaudžiauja tik todėl, kad jos mizernas bvp. O kai tai tęsiasi jau net 28-s metus, tai jau- piktybinis piktnaudžiavimas. D. Trump ne be reikalo kelia triukšmą dėl įnašų į NATO biudžetą. Manau, kad šitoks piktnaudžiavimas, kai nenumatoma kada gi tas Lietuvos bvp padidės gali būti greit nutrauktas. Tereikia EU ir NATO susiprotėti ir siurbelė Lietuva iš abiejų organizacijų gali būti išgrūsta, nes šios sąjungos sukurtos ne ūbagams ir Alfonsams šelpti.