Už kiek jie mus visus pardavė?

Danutė ŠEPETYTĖ

Tik praėjusį savaitgalį, septintą kartą paveržęs iš konkurentų pasaulio čempiono vardą „World’s Strongest Man” varžybose, Žydrūnas SAVICKAS grįžo iš už Atlanto. Didžiulė, per karantiną sumeistrauta lentyna, jau nebesutalpina visų apdovanojimų. Ir galima tik įsivaizduoti, kiek per galiūno karjerą, kurią vainikuoja bent 70 kartų pagerintas pasaulio rekordas, svetur su pagarba, nuostaba ir susižavėjimu nuskambėjo Lietuvos vardas…

Kiek pailsėjęs, pasimėgavęs saulės voniomis Floridoje ir Kosta Rikoje, stipriausias žmogus pasaulyje grįžo namo ir vėl atsidūrė fantasmagoriškoje realybėje.

– Prisistatote kaip laisvas ir stiprus žmogus. Turbūt ir viena, ir kita turi savo kainą, Kokia ji?

– Norint būti stipriam, reikia griežtos disciplinos, reikia nuolat daug ir sunkiai dirbti, treniruotis. Tačiau stiprus gali būti ne tik fizine, bet ir kitomis prasmėmis, pvz. valia, tikėjimu, pasiryžimu veikti. Šiuo metu stiprūs ir laisvi žmonės nebėra, bent jau valdžios akimis, tokie paklausūs, nors paprastai kritinėmis tiek šeimai, tiek valstybei aplinkybėmis atsiranda didesnis drąsių ir laisvų žmonių poreikis. Šiandien valstybė yra išbalansuota, o šeima, jos institutas yra menkinami, ir atrodo, kad stiprūs ir laisvi piliečiai ne tik nereikalingi, bet net keliantys pavojų.

– Pamenu, pernai po Sausio 13-osios minėjimo prie Seimo, kuriame jūs dalyvavote, buvot aršiai puolamas. Siūlyta atimti iš jūsų Biržų garbės piliečio vardą, išmesti iš savivaldybės jūsų portretą. Ar toks puolimas buvo vienatinis?

– Tai buvo neadekvati reakcija, išskirtinis proto užtemimo atvejis. Per pastaruosius trejus metus mano atžvilgiu buvo nuolatinių puldinėjimų, tačiau ne iš valdžios, bet iš vis paskleidžiančių kokią nors melagieną influencerių, valdžiai lojalių žurnalistų, kuriuos sunku vadinti žurnalistais, pusės.

– Proto užtemimas apėmęs Lietuvą?

– Šitas įspūdis sustiprėja, kai esi kažkur kitur, ne Lietuvoje, kai stebi jos įvykius iš šalies. Sunku suvokti, kad šitiek žmonių tikrų faktų akivaizdoje jų nepastebėtų, juos neigtų arba net pateisintų, traktuodami juos priešinga prasme. Anksčiau ministrai atsistatydindavo dėl menkiausio nusižengimo, dabar, atrodo, net korumpuoti veikėjai, šeimininkaujantys ministerijose kaip savo namuose, nemano atsisveikinti su šilta vietele, nes dabarties sąlygomis kaip neįgalūs yra atleidžiami nuo bet kokios atsakomybės.

Keista, kad žmonės dėl to neprotestuoja, o dar keisčiau, kad atsiranda juos palaikančių entuziastų. Neseniai matėme, kaip „korumpuota” Vilniaus eglė, kainavusi nežmoniškai daug – 243 tūkst. eurų, – buvo ginama jos palaikytojų. Žinoma, jų buvo saujelė, bet jų neturėjo būti nė vieno… Tikrai kažkas negerai su protais tam tikroje visuomenės dalyje.

– Pastebiu, po jūsų įrašais socialiniame tinkle esti labai drąsių, ryžtingų pasisakymų, net siūlymų išsodinti visą valdžią po vienutes, tačiau pastaruoju metu protesto mitingai nepasižymi gausumu. Galite tai suprasti?

– Tikrai sunku tai suprasti žiūrint į Vakarų šalis, kur mitingai sutraukia milijonus, kur žmonės protestuoja prieš nevykusius valdžios sprendimus ir kovoja už savo teises. Lietuvoje didžiausias mitingas tesurinko 15 ar 20 tūkst. žmonių, o paskui valdžia, galimai pasitelkusi tam tikras struktūras, inspiravo riaušes, ir visi tie žmonės, kurie buvo vienaip ar kitaip aktyvūs, buvo „supakuoti” ir jiems uždrausta dalyvauti bet kokiuose renginiuose. Valdžia pasidarbavo, kad izoliuotų aktyviausius, tuos, kurie jos nebijo. Nenuostabu, kad izoliavus kokį tūkstantį aktyvistų, mitingai tapo silpnesni.

– Ką tai sako apie valstybės vidaus tvarką?

– Tai rodo, kad daugėja valstybėje totalitarizmo požymių. Kai palyginu šiandieną su Tarybų Sąjungos laikais, nematau jokio skirtumo. Gal net „perestrojkos” metais, prieš pat susikuriant Sąjūdžiui, buvo net laisviau, negu dabartinėje Lietuvoje. Pokario aš, žinoma, neprisimenu, bet apie jį pasakojo tėvai, o kai po 1980-ųjų atėjęs pas senelius atsiversdavau „Tiesą” ir kitus tuometinius laikraščius, jie visi, kaip ir mūsų dienomis, buvo pilni propagandos. Mes po 30 metų grįžome į tą patį absurdą.

– Esate nusivylęs valstybės pasirinkta kryptimi?

– Manau, kad pasirinkom gerą kryptį, tiktai ne tuos žmones. Jie nuvedė mus ne ta kryptimi. Buvę komunistai ir kagėbistai įslaptino savo praeitį ir, peršokę iš socializmo, tapo kapitalistais prie valstybės vairo. Jeigu anksčiau jie važinėjo po užsienius ir apsipirkinėjo dolerinėse parduotuvėse – tokios buvo jų privilegijos, – tai dabar jie susikūrė milijoninius verslus ir apvaginėja žmones. Jiems nerūpi nei ta laisvė, nei ta Lietuva, jiems svarbiausia asmeninė gerovė ir jie siekia jos sau ir savo giminei, spjaudami į visuomenės interesus. Jie įpratę ore persiauti batus…

– Bet ar stipriausiojo iš stipriausių valioje tai pakeisti?

– Žmonės yra kaip plastilinas, iš jų gali nulipdyti ką tik nori. Tie, pas kuriuos yra pinigų, moka valdyti mases, moka jas apmulkinti. Kiek kartų rinkėjai, patikėję rinkiminiais šūkiais, balsavo už tuos, kurie net nesirengė pažadų tesėti, kompromituodami ir padorius politikus, ir kitas partijas, galbūt turinčias ir kilnesnių paskatų, negu asmeninės gerovės kūrimas. Bet nesunku pastebėti, kad žmonių nusivylimas, kuris veržiasi per kraštus, nors ir išsakomas „nuo sofos”, nors tik socialiniuose tinkluose, leidžia tikėtis šiokių tokių pokyčių ateityje. Galbūt savivaldybės rinkimuose žmonės geriau atsirinks, kas yra kas.

– Jeigu jie vėl nepaklius ant melo kabliuko. Partnerystės įstatymo Seime nukėlimas po savivaldybių rinkimų galbūt reiškia norą atimti rinkėjui galimybę atsijoti kandidatus pagal jų požiūrį į vienalyčių šeimas?

– Yra daug nerimą keliančių klausimų: visuotinės skaitmenizacijos pančiai, skaitmeninės vergovės kūrimas, atsisakymas grynųjų pinigų… Tai tik dalis klausimų, į kuriuos rinkėjui reikia aiškaus atsakymo. Jam reikia žinoti, ar partija dalyvauja skaitmeninės vergovės kūrime, ar nedalyvauja. Pandemijos valdymas parodė visuomenės reakciją į prievartą, tiksliau, švietimo, bukinimo rezultatus: visišką melą žmonės priimdavo kaip tiesą, stovėjo didžiulėse eilėse, norėdami pasiskiepyti pirmi ir net, jeigu tai tiesa, nesibodėjo to siekti per kyšius.

Žvelgiant į statistiką galima daryti išvadą, kad apie 30 proc. žmonių pasielgė kaip zombiai, 30 proc. buvo priversti skiepytis, na, ir tik trečdalis nesileido mulkinami ir gynė savo teises.

– Jūs buvote tarp pastarųjų.

– Aš džiaugiuosi, kad iš anksto, dar iki skiepų vajaus supratau, kad pandemija buvo sukurta vienu tikslu – suskiepyti kuo daugiau žmonių. Šiandien jau daug kam prašviesėjo, kad skiepai nebuvo efektyvūs, greičiau beverčiai, arba net kenksmingi.

– Manot, norėta nustatyti paklusnumo ar nuolankumo laipsnį?

– Manau, tai buvo didelė globalistų repeticija prieš tolesnius jų planus. Mes nežinome, kokie jie bus. Ar naujomis pandemijomis jie vėl testuos gyventojus, ar, kaip žada, visiškai panaikins grynuosius pinigus, įgyvendins totalią visuomenės kontrolę… Na, kol kas ne viskas jiems pavyko pagal skiepų programą, visų suskiepyti neįstengė, tačiau iš dalies jų tikslas pasiteisino, daug žmonių tikėjo „COVID -19″ skiepų nauda, tiki ir dabar.

Praėjusią vasarą Vilniuje kepinant saulei – buvo 30 laipsnių karščio – teko matyti su vaiku einančią moterį: nors arti nebuvo nė vieno žmogaus, jų veidai buvo po kaukėmis… Vis dėlto „kovido” afera daugeliui atvėrė akis, ir jie nebetiki viskuo, ką išgirsta per televiziją ar iš valdžios tribūnų.

Taip, tam tikra prasme buvo diskredituotas mokslas, buvo sakoma, pasiskiepyk, kad neužkrėstum kitų, nors iš tiesų nebuvo jokių tyrimų, ar skiepai stabdo infekcijos plitimą, ar ne. Tikri mokslininkai, iš pat pradžių abejoję skiepų veiksmingumu, buvo arba užtildyti, arba net po velėna pakišti, o tuo pasinaudoję aferistai manipuliavo žmonėmis.

– Skaičiau, jums imponuoja Floridos gubernatorius Ronas de Santis, pareiškęs, jog atmeta Davoso (Pasaulio ekonomikos forumo) vertybes, pirmenybę suteikdamas vietos, iš kurios yra kilęs, vertybėms. Galėtumėt paminėti kokį nors mūsiškį valdžios žmogų, pasižymintį tokia narsa?

– Būtų lengviau parodyti tuos, kurie stengiasi žūt būt įsirašyti į tą pasaulyje prieštaringai vertinamą Davoso kompaniją. Konservatoriai jau leipsta iš laimės, kad jų vadui Gabrieliui iš ten buvo pamota pirštu. Apskritai ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum visus, netgi savivaldybių lygmeniu, kurie būtų išsakę savo nuomonę, įkvėpti Pasaulio ekonomikos forumo kliedesių.

Visais lygiais valdžia – ir prezidentas, ir Seimo pirmininkė, premjerė, ir ministrai,- stengiasi apsimesti, kad niekas nevyksta, jie bando vaidinti naivius žmogelius, kurie nesupranta, kam aplinkui ruošiama dirva. Juo labiau – jei nesupranti procesų, į kuriuos įtraukiama ir Lietuva, atsisakyk posto, gal bus kitas, kuris supras.

– Turite galvoje pasaulio perkrovos planą, kurį valdžios aistruoliai vadina dar viena sąmokslo teorija?

– Visos pandeminės prognozės, kurios pradžioje buvo niekinamos ir laikomos sąmokslo teorijomis, pasitvirtino, tarp jų ir žmonių rūšiavimas pagal klusnumo laipsnį. Šiandien didžiųjų valstybių prezidentai tiesiai šviesiai kalba apie „naująjį pasaulį”, jau šiandien pasaulio bankai kalba apie netrukus įsigalėsiančias skaitmenines valiutas. Nereikia toli ieškoti – Lietuvoje priimtas įstatymas, ribojantis grynųjų pinigų operacijas iki 5000 eurų. Čia jau nebe sąmokslas, čia jau realybė, kelianti klausimą, už kiek mus pardavė mūsų valdžia.

– Kaip paaiškintumėt valdžios laikyseną tautiniu aspektu, kai aukščiausi pareigūnai neriasi iš kailio demonstruodami solidarumą su ginančiais tėvynę Ukrainos nacionalistais, o vietinius nacionalistus laiko vos ne fašistais?

– Prisimenat prezidento sveikinimą „Lietuvos žmonėms” pirmais pandeminiais metais? Prezidentas buvo prie eglutės su kauke. Net pandemijos šaukliai tuomet netvirtino, kad virusu galima užsikrėsti per televiziją. Tai yra pavyzdys, išduodantis valdžios laikyseną: jie visi su kaukėmis, jie visi vaidina savo vaidmenis. Prastai vaidina, perspausdami, bet tautiškumas, manau, jiems nerūpi nei Ukrainoje, nei namie.