Šių metų sausio 4 d. Seime užregistruotos naujos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos (toliau – Įstatymo projektas). Deja, jos iš esmės nekeičia abstrakčių smurto sąvokų, leidžiančių laisvai interpretuoti, koks elgesys su vaiku yra laikomas smurtiniu. Tačiau reikia pastebėti, kad į psichologinio smurto sąvoką įtrauktas naujas ir šiuo metu itin aktualus aspektas – prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymo nustatyta tvarka toks atskyrimas yra būtinas, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Be abejo, nebūtinas vaiko ir šeimos atskyrimas daro didžiulę žalą vaiko psichinei ir dvasinei būklei bei gali stipriai sutrikdyti jo raidą, todėl tokia veika pagrįstai gali būti laikoma psichologiniu smurtu, nepaisant to, kas už ją atsakingas – valstybės tarnybos, besipykstantys šeimos nariai, giminės ar kita.
Įstatymo projektas nustato šeimą ir jos privatų gyvenimą saugančias garantijas. Pavyzdžiui, kad tėvai turi būti informuojami apie tai, jog vaiko teisių apsaugos tarnyba ar kiti asmenys renka bet kokius su vaiku susijusius duomenis. Tai turėtų subalansuoti įsivyravusią praktiką, kai mokyklose, darželiuose, sveikatos priežiūros įstaigose ar kitur be tėvų žinios yra renkama įvairaus pobūdžio informacija apie vaiką ir šeimos privatų gyvenimą. Tokia praktika pažeidžia konstitucinę teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimus.
Įstatymo projektas atsisako imperatyvaus draudimo palikti vaiką iki 6 metų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Nustatoma protinga sąlyga, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas negali likti vienas aplinkoje, kurioje, atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei. Taigi tėvams paliekama teisė savo nuožiūra vertinti situacijos pavojingumą vaikui ir nebijoti, kad miegančio vaiko palikimas kelioms minutėms (pvz., kol mama išneša šiukšles) gali būti traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas, nors tai nesukėlė ir negalėjo sukelti jokios žalos vaikui.
Įstatymo projektas numato, kad pareigūnų neteisėtais veiksmais šeimai ar vaikui padaryta žala turi būti atlyginama Civilinio Kodekso nustatyta tvarka. Tėvams numatoma teisė dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių, Seimo kontrolierių ir kitas institucijas, o šių institucijų sprendimai gali būti skundžiami teismui.
Be išvardintų garantijų Įstatymo projektas siekia įgyvendinti tris svarbius tikslus:
Numatyti teisinius saugiklius, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų kraštutinė priemonė.
Tobulinti (humanizuoti) pranešimo apie vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūrą (tinkamai apibrėžiant atsakingų asmenų pareigas, jų kvalifikaciją, sureguliuojant tarnybų funkcijas, subalansuojant pareigą pranešti apie pažeidimą ir koreguojant pranešimo nagrinėjimo procedūrą).
Perorientuoti vaiko teisių apsaugos sistemą nuo ydingos grėsmės vaikui nustatymo koncepcijos į pagalbos šeimai koncepciją.
Saugiklių, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų kraštutinė priemonė, numatymas
Vykdant vaiko teisių apsaugos sistemos institucinę pertvarką buvo įvestas vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų teisinis institutas, bet įstatyme nenustatyti jo veikimo principai ir nenumatyti jo taikymo saugikliai.
Siekiant įgyvendinti pirmąjį tikslą Įstatymo projektu:
Į vaiko paėmimo procedūros reguliavimą aiškiai įvedamas proporcingumo principas (turi būti svarbus priemonės taikymo tikslas, priemonė turi būti tinkama siekiamam tikslui pasiekti, nauda turi būti didesnė negu priemonės taikymo sukeliama žala, kitomis priemonėmis to pasiekti neįmanoma). Proporcingumo principo svarbą vertinant vaikų paėmimo teisėtumą akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas ir kitos tarptautinės institucijos.
Nustatomi vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų teisinio instituto įgyvendinimo principai: šalia proporcingumo principo numatyta ir tai, kad sprendimas paimti vaiką turi būti pagrįstas ir motyvuotas, be kita to, nurodant ir aplinkybes, kodėl vaiko nebuvo įmanoma apsaugoti kitais būdais; vaiko paėmimo metu privalo dalyvauti tėvai ar vienas iš tėvų (pvz., vaiko be tėvų dalyvavimo nebūtų galima paimti iš darželio ar mokyklos); vaiko paėmimas iš saugios aplinkos negalimas; vaikas yra perduodamas kitam šeimos nariui arba giminaičiui; vaiko laikino apgyvendinimo pas globėją atveju užtikrinama vieno iš tėvų, kurio elgesys nekelia pavojaus, galimybė būti kartu su vaiku.
Suvokiant, kad vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų yra kraštutinė vaiko teisių apsaugos priemonė, nustatoma, kad vaiko paėmimas iš šeimos galimas tik esant realiam ir tiesioginiam pavojui vaiko gyvybei ir sveikatai, kai jo negalima pašalinti jokiomis kitomis priemonėmis. Todėl tais atvejais, kai vaikui pavojų kelia vieno iš tėvų smurtas, iš namų turėtų būti išvežamas smurtautojas, o ne vaikas atskiriamas nuo šeimos ir jam įprastos aplinkos.
Taigi krizė šeimoje pagal Įstatymo projektą būtų ne pagrindas paimti vaiką, bet pagrindas dirbti su šeima – teikti intervencinę pagalbą. Tik ekstrinė situacija, kai kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai, kurio neįmanoma pašalinti kitaip, būtų pagrindas (laikinai) paimti vaiką iš šeimos.
Pranešimo apie vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūrą tobulinimas (humanizavimas)
Pagal galiojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą neveikia subsidiarumo principas, kuris įvardintas įstatymo pradžioje. Per anksti ir per greitai pradeda kištis centralizuota valstybinė kontroliuojanti institucija. Tačiau prievartiniu būdu vykdoma šeimų patikra nėra prevencinė priemonė. Dėl tokios sistemos šeimos paprasčiausiai išmoksta geriau slėpti savo problemas, vengia tarnybų įsikišimo ir nesiekia savalaikės pagalbos.
Įstatymo projektu siūloma vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūrą atskirti nuo vaiko atžvilgiu padaryto nusikaltimo nagrinėjimo procedūros, tokiu būdu minimizuojant intervencinių ir baudžiamojo ar administracinio poveikio priemonių šeimai taikymą. Atsisakoma perteklinio šeimos vertinimo tais atvejais, kai vaikas yra randamas nesaugioje aplinkoje, kuri nėra jo gyvenamoji vieta (pvz., miške, gatvėje). Dabar tokiu atveju šeima vertinama pagal daugybę su situacija nesusijusių grėsmės vaikui kriterijų.
Susiaurinama skirtingų sričių specialistų (mokytojų, gydytojų ir t. t.) pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimus, numatant, kad mažareikšmiai pažeidimai būtų sprendžiami lokaliame lygmenyje. Numatyta administracinė atsakomybė už žinomai melagingus pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus. Tai turėtų sumažinti nepagrįstų pranešimų skaičių ir apriboti galimybę kaimynams, giminėms ar kitiems asmenims piktybiškai skųsti tėvus.
Įstatymo projektas numato, kad vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimas vestų į pagalbos vaikui ir šeimai teikimą, į ją įtraukiant tinkamą kvalifikaciją turinčius specialistus. Taigi keičiamas vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūros tikslas: ne ieškoti grėsmių ir užkardyti vaiko teisių pažeidimus, bet nustatyti, ar šeimai ir vaikui reikalinga pagalba.
Vaiko teisių apsaugos sistemos perorientavimas nuo ydingos grėsmės vaikui nustatymo koncepcijos į pagalbos šeimai koncepciją
Dabar svarbiausias atvejo vadybos inicijavimo pagrindas yra grėsmės vaikui lygio nustatymas (šalia kitų, kurie nėra tokie aktualūs). Pagal galiojantį reguliavimą mobilios komandos intensyvią pagalba šeimai teikia tik nustačius II grėsmės lygį, vadinasi, jau paėmus vaiką iš šeimos. Socialinio darbo prasme, tai didelis nesusipratimas ir krizės šeimoje pagilinimas.
Įstatymo projektas įveda ne grėsmės, bet šeimos ir vaiko poreikių vertinimą. Atitinkamai perstruktūruojamas atvejo vadybos procesas, kad vaikui ir šeimai būtų teikiama pagalba šeimos neišardžius. Aiškiai išskirti vaiko ir šeimos poreikių vertinimo lygiai ir už tai atsakingi asmenys. Pagal poreikių įvertinimą klasifikuojama vaikui ir šeimai teiktina pagalba, jos pobūdis, mastas ir priemonės bei pagalbos teikime dalyvaujantys specialistai.
Taigi Įstatymo projektu numatomi nuoseklūs darbo su šeima etapai, kad vaikas būtų atskiriamas nuo šeimos tik išskirtiniais atvejais, kai visos pagalbos priemonės išnaudotos ir nėra veiksmingos.
