Užsibrėžė tikslus ir įgyvendino: ukrainiečiui lietuvių kalba – daug lengvesnė nei anglų

Kauno diena | Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Pirmųjų lietuviškų žodžių išmokęs iš „Google vertėjo“, po metų, praleistų Lietuvoje, ukrainietis Igoris Kovtunas jau perskaitė apysaką „Dėdės ir dėdienės“, o šiemet išlaikė ir lietuvių kalbos egzaminą.

Proveržis – Kaune

Iš Kauno dailės gimnazijos mokytojos Marinos Nenachovos sužinojusi apie jos auklėtinį ukrainietį I. Kovtuną, pirmiausia klustelėjau, anglų ar rusų kalbomis jis bendrauja.

„Žinoma, kad lietuviškai“, – pedagogės atsakymas maloniai nustebino, o pokalbis su pačiu Igoriu – tiesiog nokautavo.

Klausiau ir negalėjau nesižavėti, kaip sklandžiai septyniolikmetis dėlioja žodžius ir koks platus tik ką vidurinę mokyklą baigusio, kiek daugiau nei dvejus metus Lietuvoje gyvenančio jaunuolio žodynas. Igoris pasakojo, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, maždaug po trijų mėnesių buvo priverstas palikti savo gimtuosius namus Charkove. Kartu su tėvais ir jaunesniais broliais laikiną prieglobstį devintokas rado Alytuje, Kultūros namuose, o po poros mėnesių persikėlė į Virbalius, Vilkaviškio rajoną. Vidurinę mokyklą Igoris pradėjo lankyti ne iš karto. Kaip visa šeima, savo ateitį moksleivis siejo su Ukraina, nes tikėjo greita karo baigtimi. Supratęs, kad scenarijus klostosi kitaip, nei norėjo, ukrainietis ėmė mokytis lietuvių kalbos. Susirado seną rusų–lietuvių žodyną, naudojosi „Google vertėju“, vėliau ėmė lankyti nemokamas, specialiai ukrainiečiams skirtas pamokas, o galiausiai ir mokyklą Virbaliuose.

„Geriausiai kalbėti ir integruotis į visuomenę pradėjau būdamas Kaune. Virbalyje blogai kalbėjau lietuviškai. Daugiau komunikavau kitomis kalbomis. Su jaunimu angliškai, nes rusiškai jie nemoka, su vyresniais žmonėmis rusiškai“, – Kaune, anot I. Kovtuno, įvyko lūžis.

Padėka mokytojams

Igoris ėmė mokytis Kauno dailės gimnazijoje, kur pasirinko grafikos specialybę. Paklaustas, kas lėmė tokį sprendimą, Igoris prisiminė vaikystę, kai iš rankų nepaleisdavo piešimo priemonių. Vėliau jis lankė dailės mokyklą Ukrainoje, todėl nutarė iš šio kelio neiškrypti ir Lietuvoje.

„Dirbau su ofortais. Naudojant šią techniką, piešinys raižomas metalinėje plokštelėje. Vėliau, preso pagalba, kūrinys perkeliamas ant popieriaus“, – pasakojo vaikinas.

Nežinau kodėl, bet lietuvių kalba man buvo daug lengvesnė nei anglų, todėl ir sekėsi geriau.

Menai Igoriui sekėsi puikiai. Kiek sunkiau buvo su kalbomis. Negana to, kad dėl programų skirtumo teko vytis klasiokus anglų kalbos pamokose, Igoriui reikėjo mokytis ir lietuvių.

„Nežinau kodėl, bet lietuvių kalba man buvo daug lengvesnė nei anglų, todėl ir sekėsi geriau“, – I. Kovtunas negalėjo paaiškinti tokio paradokso.

Kompiuteriniuose žaidimuose, filmuose, dainose girdima anglų kalba, kuria vis dažniau kalba net maži vaikai, Igoriui kėlė daug daugiau iššūkių nei lietuvių, pristatoma kaip viena seniausių ir sunkiausių kalbų pasaulyje.

O svarbiausia, ji visada su manimi kalbėjo tik lietuviškai.

„Manau, dėl to, kad turėjau nuostabias mokytojas. Virbaliuose viena pedagogė man labai padėjo. Skyrė papildomų užduočių, daug padėjo, vertė žodžius, nes „Google vertėjas“ netiksliai verčia juos iš rusų į lietuvių kalbą. Praėjusią vasarą dirbdamas sezoninį darbą Palangoje, taip pat turėjau puikią mokytoją Juliją, kuri, galima sakyti, su manim sėdėjo naktimis, nes dienomis paprasčiausiai nebūdavo kada. Kauno dailės gimnazijoje iš mokytojos Daivos Markauskienės gavau daugiausia pamokų. Pagerėjo gramatikos žinios. Pradėjau skaityti lietuviškas knygas. Pirmoji mano knyga buvo Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Sudėtingas kūrinys, bet įveikiau. D. Markauskienė visą laiką tikėjo manimi, o svarbiausia, ji visada su manimi kalbėjo tik lietuviškai, – I. Kovtunas dėkojo ne tik pedagogei, bet ir klasiokams, kurie prisidėjo prie jo asmeninio tobulėjimo. – Pradžioje bendravome mažiau, nes didžioji dauguma klasėje buvo merginos, o tie keli vaikinai labai tylūs, bet paskui viskas sekėsi gerai. Mano klasė labai gera.“

Namuose lietuvių kalba neskamba – su namiškiais Igoris bendrauja ukrainietiškai. Kaip pasakojo septyniolikmetis, vienas jo brolis šiek tiek moka lietuviškai, tačiau nedrįsta kalbėti. Bijo, kad ne taip žodžius ištars ir liks nesuprastas. Kitas brolis lietuviškai nešneka, nes, kaip sako pats, nėra gabus kalboms.

„Aš ir maniau, kad nesu gabus, tačiau užsibrėžiau išmokti lietuvių kalbą“, – vienu tikslu I. Kovtunas neapsiribojo.

Pradžioje galvojęs baigti tik ukrainietišką vidurinę mokyklą, prieš mažiau nei mėnesį atsiėmė atestatą, liudijantį apie baigtą Kauno dailės gimnaziją ir išlaikytus tris brandos egzaminus. Igoris neslėpė vienu metu sudvejojęs savo sumanymu, tačiau trauktis esą nebuvo kur. Abiturientas intensyviai dirbo su lituaniste, mokėsi rašyti rašinius. Tuo pat metu vyko pasiruošimas istorijos ir anglų kalbos egzaminams.

„Matematika? Ruošiausi ir jai, bet jau nuo pradžių jaučiau, kad tai mano silpnoji vieta. Lemtingą dieną į egzaminą neatėjau. Galėjau rinktis, arba eiti ir surinkti kokį vieną tašką, ar paprasčiausiai nenueiti, – pasiteiravus, kaip sekėsi laikyti kitus egzaminus, I. Kovtunas neslėpė, kad kur kas geriau, nei manė. – Nuoširdžiai tikėjau, kad būsiu paskutinis klasėje. Kur jau čia aš geriau išlaikysiu už lietuvius!“

Paskutinis Igoris nebuvo. Surinkęs 65 balus, ukrainietis pademonstravo geriausias istorijos žinias savo klasėje. Iš lietuvių kalbos egzamino abiturientas gavo 36 balus. Deja, bet nelaikytas matematikos egzaminas ukrainiečiui užkirto kelius į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Pagal šiuo metu galiojančia tvarką, matematiką būtina išlaikyti norint įstoti į aukštąją mokyklą – tiek valstybės finansuojamą vietą, tiek ir nefinansuojamą. Išimtys – menų studijos programos. Nors ir baigė dailės gimnaziją, apie pastarąsias Igoris negalvojo.

Visada prisimins Kauną

„Kai užsidaro durys, atsiveria langai“, – nusišypsojo maksimalistas.

Pasižvalgęs po Lenkijos universitetus, kur matematikos egzaminas, priešingai nei Lietuvoje, nėra privalomas, jaunuolis nusprendė savo jėgas išbandyti Ščecino aukštojoje mokykloje. Pasirinkęs anglų filologiją, verslą ir turizmą, dabar Igoris ruošiasi motyvaciniam pokalbiui. Toliau gilina anglų ir lenkų kalbų žinias.

„Dabar aš moku ukrainiečių, lietuvių, anglų, rusų ir lenkų kalbas“, – I. Kovtunas juokavo, prieš kokius penkerius metus nebūtų patikėjęs, galintis tiek daug. Sūnumi ir jo pasiekimais ypač džiaugiasi tėvai, nes pagrindinis jų tikslas yra užtikrinti vaikams gerą ateitį ir išsilavinimą.

„Kai tai padarys, jie grįš atgal į Ukrainą, Charkovą. Ką darysiu aš?“ – plano B, jei nepavyktų įstoti į Lenkijos universitetą, septyniolikmetis nesvarstė, užtai žino, ką darys, jei sulauks teigiamo atsakymo.

Mokslai pasirinktoje aukštojoje mokykloje prasidės tik sausį, todėl rudenį Igoris planuoja ilsėtis ir džiaugtis Kaunu, kurį beprotiškai pamilo. Atsisveikinęs su gimnazija ir bendrabučiu miesto centre, kuriame gyveno, Igoris grįžo atgal į Vilkaviškio rajoną, tačiau į Kauną jis atvažiuoja gan dažnai. Čia jo draugai ir, kaip sako pats, kiti svarbūs reikalai.

„Kaunas man žiauriai patinka“, – I. Kovtunas prasitarė, kad jis tiesiog įsimylėjo Pažaislio vienuolyną, Panemunę ir Kačerginę.

Geruoju jis prisimins ne tik pamėgtas vietas mieste, bet ir mokyklą, kuri jam paliko labai didelį įspūdį.

„Lietuvoje man labiau patiko mokytis, nes, tarkim, Ukrainoje negalėjome rinktis, turėjome mokytis chemijos, fizikos ir biologijos. Dėl to Ukrainoje labai didelis nusirašinėjimas, o čia jo beveik nėra. Tas man labai patiko“, – pabrėžė septyniolikmetis ukrainietis.