Valstybės aikštė, Didvyrių aikštė, Reprezentacinė aikštė, Atminimo aikštė – štai vardai ir idėjos, kurias mėginama suteikti Vilniaus Lukiškių aikštei. Tie vardai ir idėjos – žmonių lūpose, mintyse, institucijų sprendimuose, menininkų brėžiniuose. Net Seimo nutarime.
Daugiau kaip dvidešimt metų galvojama ir ginčijamasi, kaip tą idėją įgyvendinti. Ir štai kažkas išvydo reginį, viziją, sapną – tebus aikštėje Vytis, jis įkūnija ir valstybę, ir jos didvyrius, primena kovas už laisvę ir kritusiuosius vardan jos. Vytis, teiškils aikštėje Vytis, užsidegė šia mintimi daugybė žmonių! Ir net pinigus surinko, pastatys patys, valstybei nieko nekainuos! Tik leiskit!
Stop, stop, pasakė kažkas aukštai, tas, kuris timpčioja marionečių siūlų galiukus. Stop. Ir viskas sustojo – savivaldybėje, kultūros ministerijoje. Esą reikia išdiskutuoti, esą būtinas konkursas. Staiga aikštę aptvėrė tvora, pradėjo paslaptingus darbus. Be konkurso ir be diskusijų. Jūs ten konkuruokit, o mes darom. Bet kaip gi taip, juk reikalingas vieningas sprendimas ir aikštei, ir paminklui! Nieko, nieko, jūs paskui paminklą priderinsit.
Ir padarė. Kai pamatai aikštės nuotrauką iš viršaus, užgniaužia kvapą. Bet ne iš pasigėrėjimo, o iš visiškai priešingo jausmo. Viešpatėliau! Kuo virto graži, harmoninga, taisyklingos formos, simetriška aikštė? Aštuonios ašys, aštuoni takai tiesėsi į aikštės vidurį, kur, kaip numatė senieji architektai, geriausia vieta stovėti paminklui… Nieko iš to nebeliko, senosios aikštės nebėra. Ir paminklą statyti nebėra kur.
Du trečdaliai dabartinės aikštės panašūs į skverą prie daugiabučių su chaotiškai pramintais takais. Pievelėse galės gulinėti ar sėdinėti jaunuoliai, šeimos su vaikais, užkandžiauti, žaisti badmintoną. Senesnieji ant suoliukų įkniubs į šachmatų, šaškių, domino lentas. Spalvoti balionai, muzikėlė, vaisvandeniai, ledai, pyragėliai, kilmingų šunų paradai, vaikščiojimo ant rankų turnyrai, gyvųjų skulptūrų pasirodymai… Nusiplūkęs miestietis pramogaus, mėgins atgauti jėgas.
Likęs aikštės trečdalis paskirtas paminklui ar paminklams. Bet ir tai ne visas, šone trykš, čiurlens fontanai, kuriuose karštą vasaros dieną galės pabraidyti vaikai. Ką rimta tokioje erdvėje galima sukurti? Štai konkursiniame projekte nedidelis Vytis net nebėra centre, stovi be jokio postamento, matyt, tam, kad ant jo žirgo karstytųsi, kas tik panorės. Tas paminklinis Vytis yra atjojęs prie „Šimtmečio rato“, kur neskaitę istorijos, neperkantys turistinių bukletų ir nesinaudojantys internetu galės lietuvių ir anglų kalbomis čia pat sužinoti svarbias Lietuvos datas ir net kiek kur žuvo ar buvo ištremta. Centre ant aukšto stiebo plevėsuos dar vienas Vytis vėliavos pavidalu, tarsi sakytų: norėjot Vyčio, tai dabar turėkit net du, negaila. Apskritai imant, toks projektas – apgailėtina parodija to, kas galėjo būti.
O ką geriau galėjo pasiūlyti menininkai tokioje sudarkytoje aikštėje, tikriau, pusėje aikštės? Vienoje pusėje – balaganas, kitoje – didvyriai? Vienoje dalyje spygčiojimai, šunų lojimai, muzikėlė ir gėrimai, kitoje – rimtis ir susikaupimas, garbės sargyba, aukštųjų užsienio svečių dedamos gėlės? Ne, brangieji, himnas negiedamas su sumuštiniu rankoje, Didvyrių aikštėje nesivoliojama, žemės purvas ir dangaus mėlynė nesimaišo.
Ak, buvo aikštė, kurioje tauta galėjo įprasminti savo buvimą! Gal vienintelė ar labiausiai tam tinkama aikštė. Tačiau joje įprasmino savo buvimą miesčionis, vartotojas, pasaulio pilietis, klajūnas. Žmogus be savybių, be protėvių, be savasties, be atminties. Tai įprasmino savo buvimą Vilniaus meras R. Šimašius, tipiškas liberalas, prasivogusios partijos buvęs pirmininkas, Vilniaus taryboje sudaręs koaliciją su lietuvybės priešais, kabinęs gatvių lenteles su nelietuviškais užrašais, o prieš keletą metų, būdamas teisingumo ministru, pirmasis pasiūlęs įstatymo projektą, kad pasuose būtų ir nelietuviški rašmenys.
Vikriai jis dabar sužlugdė ne tik Vyčio paminklo, bet ir Valstybės, Didvyrių, Atminimo, Reprezentacinės aikštės idėją. Meistriškai! Bet ir jo, ir panašių į jį galybė neamžina.
Apie tokius dar Vincas Kudirka rašė: nusmuks, bevažinėdamas per savo darbo tiltus.
