Sutinku, kad nereikėtų bėgti iš namų. Bet…
Tas „bet” labai reikšmingas gali būti ir nulemti daug ką.
Bet – nesutinku, jog teisinga čia elgetauti, dejuoti, keikti valdžią, Laisvę ir geriau gyvenančius, jei turiu dar tvirtas rankas, galvą ir, svarbiausia, jei noriu išlavinti vaikus, išmokslinti, padėti jiems surasti savo kelią, paremti tėvų senatvę. Ir visa tai padaryti savo sunkaus darbo sąskaita, nepatogumų, kuriuos pradžioje reikia iškęsti….
Kas įvyko, kad Lietuva, skelbusi, jog mokslas pas mus nemokamas staiga uždėjo tokius mokesčius už mokslą. Pažiūrėkite, pvz., kiek kainuoja studijos kad ir Dailės akademijoje…
Kapitalizmas, prasidėjęs nuo rinkos dėsnio suabsoliutinimo verčia manyti, kad kuo mažiau „driskių” studijuos, tuo laisvesnis kelias bus mano vaikui, ar ne? Į Lietuvos universitetus nebegali patekti kaimo, mažų gyvenviečių vaikai, o būtent ten jie susiduria su tikra šalies realybe, geriausiai pažįsta gyvenimą ir tebėra taip arti vertybių, kurios mala mos girtavimo, grubumo, rietenų. Likusios, paveldėtos vertybės šiandien sunkiai kaunasi su deformacijomis, ištvirkimu kaimo vaikų akyse.
Patikėkit, tikrai žinau, kad jie turi aukštų svajonių, jie dar humanistai, jie dar menininkai, jie dar tik mokomi žūtbūtinai kautis už babkes, nors jų širdelėse yra tiesos grūdų.
Niekas neturi teisės trypti žmogaus orumo. Joks žmogus neturi to ir leisti. Valstybė, modeliuodama savo ekonominę ateitį, turi galvoti ir apie piliečio ugdymą. Ne apie gyventojų skaičių, o apie skaitlingą, dvasiškai ir fiziškai darnią visuomenę, su kultūra, su morališkai aukšta kokybe, su vertybėmis – sąžine, jautrumu kitiems, aktyvia reakcija į vykstančius reiškinius.
Pasakose nuolatos randame brolį, kuris eina laimės ieškoti. Tas brolis pirmiausia atranda tris kelius ir turi rinktis vieną. Jis pasirenka pagal savo išpažįstamas vertybes, pagal savo svajonę. Jam atsitinka visokiausių nuotykių, reikia praeiti nemažai išbandymų, bet galų gale ji suranda savo meilę, savo namus ir laimingai gyvena Pasakoje užkoduota ryžtingumo, apsisprendimo reikšmė. Žmogui neužtenka to nieko, kurį jis turi. O dažniausiai, kaip žinome, jam nelieka vietos, jis negauna palikimo, jis savaip lyg ir išstumiamas iš saviškių tarpo, gyvenimas žiaurus… Ir jis išeina. Bet pasklaidykime žinomas pasakas – jis grįžta. grįžta kitoks, – laimingas ir, kaip būna pasakose, turtingas. Ir dažnai dar pakeičia savo gentainių gyvenimą.
Taigi, žinodama, kad jau atsiranda tendencija, kai mūsų emigrantų vaikai pradeda užimti vis geresnes pozicijas, nes ten gyvendami jau gavo išsilavinimą, savo akimis matė, kiek tėvams kainuoja jų profesinė perspektyva, išmoko kalbų ir daug ką pamatė iš kitų pusių nei mato mūsų vaikai, teigiu, kad reikalinga išmintinga, labai konkreti politika, kad tas jaunimas grįžtų ir, oriai įsikūręs, galėdamas patenkinti profesines bei kūrybines ambicijas, grįžtų namo. Bet…
Kitas „bet” – pažiūrėkite kokį atlyginimą pasiūlo darbdaviai kad ir IT specialistui Lietuvoje. Vienam pasakė:”tu per geras mums, mums tokių brangių nereikia. Tūkstantėlį galime tau mokėti, bet ne daugiau”.
Kas sukurs tokią politiką? Kol kas tik idėjos, tušti žodžiai ir dejonės, – ak mes nykstanti tauta. Dvidešimt keleri metai jau, kaip Lietuvos nevaldo kultūringi ir patriotiški žmonės. Ne-val-do! Lietuvos valdžia niekada dar neturėjo plataus visuminio požiūrio į tai, kas yra Lietuvoje žmogus, kokį žmogų tėvynė turi ugdyti, ką ji dėl to turi padaryti ir ko tikėtis. Pirmiausia valdžia turi sukurti sąlygas, kad žmogus SĄŽININGU BŪDU galėtų užtikrinti pasiturimą gyvenimą, kuriame išsiskleistų jo KŪRYBINIS POTENCIALAS visose gyvenimo srityse, kur nebūtų visuotinės depresijos, kur vertybių piramidės viršūnėje būtų lavinimasis ir ugdymas ir tą jis galėtų užtikrinti savo vaikams, ateinančiai kartai. Valdžia turi TARNAUTI, tačiau ji iš karto puola valdyti, nors tam neužtenka košelės – būtent to visuminio požiūrio, kurio negali turėti be KULTŪROS. Rimčiausiai kultūra pasireiškia per pasaulėjautą, santykius su visa įvairiausia aplinka. Bet…
Bet žmonės ateinantys tik valdyti netinka tam tikslui. Jiems dar reikia daug mokytis – visuminio požiūrio. Ir ne tik tolerancijos įvairioms fiziologinėms mažumoms, bet ir tolerancijos savo artimui. To žmogus be kultūros neturi. Kultūros esminė dalis, moralės ir vertybių saugotoja visais laikais ir visur buvo religija. Bet…
Atmesdami visa, kas iš „Didžiosios Spalio socialistinės…” vieną dalyką pamiršome atmesti. Ateizmą. Niekam neužteko drąsos pasakyti vienareikšmiškai:visų kruvino kelio į Komunizmą baisybių esmė, šerdis ir yra – a-te-iz-mas! Tik visiško bedievio protas kalėjo nusėti milžinišką planetos dalį tremtinių kaulais, jais išgrįstos traukinių magistralės, kraujo nesutalpintų jūra. Kodėl mes neatmetėme to visų nelaimių pagrindo? Aišku, kodėl – patys jau esame ateizuoti, užkrėsti tuo nuodu, kuris veiks ir veiks mūsų gyvenimą, kol nuo jo neišsivalysime. Mes pripratome prie to pseudo mokslinio „vertinimo”, kad religija – sąmonės opiumas, kad tikintis žmogus – tamsus ir bukas. Ne, ne, nenorime būti tamsūs, būsime geriau ‘šviesūs” ir akli. Todėl ir nematome išeities Dekalogo kultūroje, jos nekurime, vengiame apie tai net kalbėti ir todėl nereikia net galvoti, kad esame nutraukę ryšius su „Didžiąja socialistine”. Ji gudri, raudonoji gyvatė, ji paliko mumyse savo slibino kiaušinį – ateizmą, nes ji žino, kas iš to išsiperės. Juk koks skirtumas kaip vadini panieką blogiau gyvenančiam, mažiau raštingam, vargstančiam, – vis tik neturi atjautos, daraisi vis žiauresnis, nes prie to pripranti, kuri net tokią gyvenimo būdo filosofiją, to mokai savo vaikus – o po to stebiesi, kad sūnus su draugu nušauna tėvus dėl babkių, ar keli žmonės-žverys kastuvais uždaužo gyvą mergaitę dėl mašinos.
Mes niekada savo tautai nekalbėjome apie artimo meilę. O būtent artimo meilė yra pagrindas religijos, kuriai tradiciškai priklausome ir mes, kurią prieš du tūkstančius metų atnešė vienas dieviškos prigimties Žmogaus sūnus ir kuri padarė pasaulyje perversmą. Kaip tai galėjo įvykti? Manau tik dėl to, kad ši idėja ėjo drauge su galingiausiomis evoliucinėmis jėgomis, kurios galėjo būti tik pačioje pasaulio sąrangos esmėje antraip vystytis nei pasauliui, nei žmonijai nėra jokios prasmės. Tai ESMEI visai nesvarbu, kaip ją vadinsi, – aš vadinu ją irgi tradiciškai – Dievu. Taip tiesiog mažiau painiavos.
Taigi – valdžia sėkminga tik tada, kai ji vadovaujasi Dekalogo kultūra, kurios pagrindas visoje Europoje ir nuo kurios nusigręžimas atneša tik visuotines nelaimes.
Bet…
Tokios valdžios neturime. Turėjome kadaise, bet nebeturime. Ar turėsime? Šventai tikiu, todėl ir rašau taip, kaip rašau. Vis daugiau žmonių šiandien savo gyvenimo būdu sako „Tikiu į Dievą Tėvą”. Tai reiškia – ateitį, į galingą evoliucijos jėgą. Reikia, kad tą pasakytume visi. Garsiai.
Tada keisis santykiai Lietuvoje, gims kitokie įstatymai, baigsis neteisybė, atstumtis, depresija.
Tada grįš mūsų žmonės namo ir ras namus laukiančius. Tada šeimos gimdys vaikus, o motinos kaip kalės gimdančios mkiške neužkas gyvų į žemę. Tada Valstybė tars savo žodį pagrindiniu universalios moralės klausimu – nužudyti negimusį, neleisti ateiti jam į pasaulį – tai BLOGIS. ir tą pasakys ne tik Sveikatos ministro lūpomis. Tik taip galėsime žinoti, kad esame pažangūs, kad galime duoti pasauliui daug gėrio, kad galime būti ir Europos mokytojai. Nes KITO KELIO NĖRA.
Todėl aš verkiau Šv.Kazimiero bažnyčioje Oval str., kai mūsų žmonės meldėsi už savo artimuosius Lietuvoje. Yra už ką melstis. Yra ko prašyti dėl mūsų… O mes melskimės už juos. Kad visi būtume laimingi Visagalės Evoliucijos, o t.y. Dievo šviesoje ir kad ji paliktų mums kelio perspektyvą. Eikime juo patys ir veskime kitus. Būkime kietas riešutas plėšriems globalaus kultūrų savitumo naikinimo žvėries dantims.
Veidaknygė
