Apie paskutinį žuvusį partizaną Konstantiną Liuberskį-Žvainį
Laikas ėjo. Tik niekšiškų išdavikų dėka saugumo organams pavyko susekti ir pasitelkus Vidaus kariuomenę bei stribus, sunaikinti pavienius „Ąžuolo“ būrio kovotojus. Tad iš Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio beliko tik trys laisvės kovotojai: tėvūnijos vado pareigas einantis Steponas Erstikis-Papartis, Patašonas, Konstantinas Liuberskis-Žvainys ir A. Rudnickas-Žirnis.
Nepajėgdami jų įvilioti į pinkles, 1954 metų pavasarį Šiaulių srities saugumiečiai gavo iš savo aukštesnės valdžios priemonių planą, kuriame nurodyta iškviesti į susitikimą šiuos partizanus, kad juos būtų galima likviduoti.
Tai padaryti turėjo Šiaulių srityje veikusi agentų-smogikų grupė. Plane buvo išdėstyti visi galimi atvejai ir griežtai nurodyta, kaip turi elgtis smogikai, susitikę akis į akį su minėtais laisvės kovotojais. Buvo nurodyta, jog, jei šie susitiktų su visa grupe, agentas Vasaris turėtų likviduoti St. Erstikį-Papartį, Ptašoną, Kaštonas K. Liuberskį-Žvainį, o Ryga ir Žvirblis-A. Rudnicką-Žirnį.
Atrodo, saugumiečiai nebuvo tikri, kad keturiems agentams-smogikams sėkmingai pavyks susitvarkyti su trim partizanais, tad nutarė uždavinį palengvinti: specialiąjai grupei pagelbėti buvo nuspręsta į tas vietoves, kur lankydavosi laisvės kovotojai, pasiųsti karinę grupę, aprengus ją Ryšių kariuomenės kareivių uniformomis (51).
Apie šiems partizanams spendžiamas pinkles ir jų rezultatus, saugumiečių dokumentuose nepavyko nieko rasti. Tačiau žinoma, kad jiems per laisvės kovotojų rėmėją suvesti agentų-smogikų grupę su partizanais taip ir nepavyko, nes šie, supratę, kuo tai gali baigtis, į jiems rengiamas pinkles nepakliuvo.
Nėra išlikusios tikslios informacijos ir apie A. Rudnicko-Žirnio tolimesnį likimą. Jo netrukus nebeliko minėtoje laisvės kovotojų grupėje. Partizanams vis sunkiau ir sunkiau buvo kovoti ginkluotą kovą prieš okupantus ir jų parankinius. Tad jie apsiribojo tik laikraštėlio leidimu.
Prie St. Erstikio-Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio-Žvainio prisijungė 1954 metais išėjęs partizanauti Julius Adomaitis-Erdvilas. Tad ši trijulė tęsė laikraštėlio rengimą ir leidimą.
Saugumiečiai intensyviai tęsė šių laisvės kovotojų paiešką. Per savo agentus jiems kartas nuo karto pavykdavo užčiuopti partizanų buvimo vietą, tačiau suimti ar likviduoti vis nepajėgdavo. 1954 metų vasarą Girkančių miško 14-ąjame kvartale tris laisvės kovotojus, vedinus šunimi, pastebėjo agentas Miškinis-Povilas Žalys.
Su dviem iš jų jis pasikalbėjęs, o trečiasis stovėjęs atokiau. Saugumiečiai iš agento pranešimo padarė išvadą, kad šis kalbėjosi su K. Liuberskiu-Žvainiu ir St. Erstikiu-Paparčiu, Patašonu, o trečiasis galėjęs būti J. Adomaitis-Erdvilas. (52) Netrukus buvo nutarta į minėtą vietą pasiųsti karinę paieškos grupę (53).
Rugpjūčio 1 dieną Kruopių valsčiaus Semeniškių kaime, netoli laisvės kovotojų rėmėjo Zigmo Klovo ūkio, paieškos grupė apšaudė besitraukiančius J. Adomaitį-Erdvilą, St. Erstikį-Papartį, Ptašoną ir K. Liuberskį-Žvainį. Šie, sužeidę vieną stribą, pasitraukė be aukų. O tuo metu Z. Klovo namuose buvo atlikta nuodugni krata.
Apieškant gyvenamojo namo palėpę, buvo rasti penki ryšulėliai popieriaus, tinkamo naudoti rašomajai mašinėlei. Suimtas ir tardomas Z. Klovas jokių parodymų apie partizanus ir aiškaus atsakymo, kam tas popierius buvo skirtas, saugumiečiams nedavė (54).
Kitą panašų susidūrimą su karine paieškos grupe, laiške, datuotame 1954 m. rugpjūčio 10 d., skirtame savo sužadėtinei, laisvės kovotojų rėmėjai ir laikraštėlio talkininkei V. Džiugytei-Undinei, yra aprašęs ir pats K. Liuiberskis-Žvainys. Jame rašoma (kalba taisyta minimaliai):
„Daug tamsių naktų, daug nuostabiai didingai kilnių naktelių praslinko man bevaikštinėjant šioje Senosios Lietuvos didžiųjų vyrų karalystėje. Daug tamsių, didžiai sunkių vargelių eidamas perbridau, oi, daug, oi daug nuostabių paraku dvelkiančių pavojų perkopiau šioje didingoje karalystėje, daug kartų atdaromis akimis žvelgiau į baisiai šaltą mirties veidą…
Ir kaip nuostabiai mažyčiai ir visiškai nereikšmingi yra šie vargeliai, pavojai ir net mirtis prieš mūsų nelaimingosios Tėvynės ir prieš visų taip mielų, patekusių komunizmo nasruose, lietuvių kančias, ašaras, kraują ir vargus!..
Tavo kilnioji širdis, mano nuostabioji drauge, visa tai supranta, atjaučia ir pritaria tam mūsų sunkiam už laisvę žygiui. Galimas dalykas, jog ne vieną tamsią ir lietingą naktį, pakėlęs tavo išdidžią krūtinę ir išsiveržęs sunkus, lyg akmuo, atodūsis susimaišo su tamsiausiomis nakties vėtromis, nešdamas mums, kovotojams, mūsų pasiryžimui pastiprinimą, mūsų kovai sėkmę. Taip, taip, tai visa gali būti, nes Tavo kilnioji širdis plaka mūsų gretose…
Lietingą šeštadienio vakarą pakeičia užslinkusi juoda, lyg varnas, naktis. Ties pamiške, toje juodoje nakties jūroje, sunkiai pasikėlusi tyvuliavo tiršta papievių migla, darydama naktį dar tamsesnę. Sunkiai pabridę ta drėgme dvelkiančios miglos skraiste pasukome per nupjautą rugių lauką.
Rugių pėdai, lyg vienos nelaimės paliesti broliai, susiglaudę gubose, liūdni kentė lietingąjį orą. Žemė nuo dažnų lietų patęžusi mums praeinant šniurkščiojo it verkiantis vaikas. Mes laikas nuo laiko paeidami tarėmės su vyresniuoju broliu (St. Erstikiu-Paparčiu, Patašonu – V. K.) apie tiesesnį ir saugesnį kelią, apie žygio sėkmingumą.
Kaimuose po sunkių dienos darbų kietai miegojo nualinti mūsų broliai, nelaimingieji kolchozninkai. Ir kiek kantrumo bei ištvermės turi tie mielieji mūsų kovos broliai! Ir kaip nuostabiai didžiu laisvės troškimu turi plakti jų paprastos širdys, kad galėtų be pasipriešinimo kęsti tokią baisiai sunkią, priešų primestą vergovę.
Gal štai ir dabar mums žengiant toje tamsioje naktyje per šlapius Tėvynės dirvonus, štai ten tuose juoduojančiuose kaimuose, šimtai sunkiųjų darbų prikankintų lietuvių nuostabiai linksmuose savo sapnuose gėrisi išaušusiu laisvės rytu, džiaugiasi prisikėlusia, laisvužės sparnais pakilusia savo miela Tėvyne.
Praslinkus vidurnakčiui, pasidarė dar tamsiau. Pagaliau išbridę iš klampių dirvonų pasukome šlapiu lauko keliu. Laikas nuo laiko garsiai supliauškėdavo keliuko liūgnai, mūsų kojų užgauti.
Staiga 5–7 metrų priešakyje lyg mažo nuskriausto vaiko išsigandęs balsas – „Stok!“ Mes skubiai, visi lyg vienas, šokome iš keliuko į juodą, klampią dirvą. Tuo pačiu metu lyg sapne, lyg nuostabiausiame kino teatre toje begalinėje nakties tyloje pasigirdo daugybės automatų šūvių, ir toje juodoje nakties tamsoje sužibo nuostabiai gražių rausvučių liepsnelių, kurios nuo keliuko krašto skrido lyg bičių spiečiai į mus.
Ir štai mes tame pragariškame automatinių ginklų klaikiame nakties kvatojime, kulkų liepsnelių apsupti atsigrįžome į per 7 metrus gulintį priešą. Mes visi trys stovėdami vienas nuo kito per 2–3 metrus stati priglaudę savo ištikimuosius bičiulius paleidome į darbą.
Šilta automato buožė virpino mano žandą, kai pirštas vis kiečiau, tvirčiau ir karščiau laikė nuspaudęs gaiduką. Gaila, kad Tau neteko, nuostabioji mano drauge, matyti tą didingai puikų vaizdą. Aštriai lyg plienas skardėjo mūsų automatų šūviai, nuožmiai piktos žalsvai-melsvos liepsnelės sklido nuo mūsų, atsiplėšdamos iš tamsių automatų nasrų į vieškeliuko purve besiraitantį priešą.
Mūsų mieli ginklai karštomis liepsnomis alsuodami kvatojo kaskart vis pikčiau ir pikčiau… Kulkos skrisdamos iš kiekvieno mūsų rankų pulkeliais, palydėtos mažyčių, melsvai mirgančių liepsnelių vieškeliukan kirto vis aštriau ir aštriau. Kaskart vis labiau ir labiau mūsų melsvosios liepsnelės slopino, žeidė nuo vieškeliuko skrendančias raudonąsias liepsneles.
Staiga toje baisioje dvikovoje, vieškeliuko purvyne pasigirdo šiurpus suvaitojimas, ir raudonosios liepsnelės visiškai pranyko, priešas nustojo šaudęs. Mes visi, lyg būtume susitarę, vienos bendros minties vedami, su išdidumu širdyse, kad sutramdėme, pažabojome laukinį priešą, apsisukę žygiavome klampiu dirvų arimu link tolumoje matomo miško iškyšulio.
Staiga tą tamsiąją naktį pakeitė nuostabiai skaisti diena: aukštyn į tamsų dangaus skliautą iškilo šnypšdama lyg gyvatė balta raketa. Viskas aplink paskendo aštrioje raketos šviesoje. – Gulkime, gulkime greičiau! – perspėjau skubiai savo kovos brolius. Ir žaibu visi trys kritome į klampų arimo purvyną. Vos tik mums parkritus, nuo vieškeliuko vėl sutratėjo šūviai ir daugybė kulkų, įkyriai zirzdamos skrido virš mūsų galvų, o kitos smigdamos į arimus taškė mus purvais.
Ir toje atsinaujinusioje kovoje, gulėdamas raketos apšviestas ant juodų, šlapių arimų, zvimbiančių priešų kulkų prislėgtas kurčiai nusijuokiau, atsiminęs kažkur giliai mintyse užsilikusią eilėraščio nuotrupą:
Tos lūpos, tos, kur šiandien, laimės siekti mėgino, gal vieną tamsią naktį krauju bučiuos arimą.
Greta manęs gulėdamas vyresnysis brolis iššaudęs ragiuką (ragelio formos šovinių dėtuvę – V. K.), keikėsi negalėdamas išsitraukti iš kobūro (įdėklo šovinių dėtuvei – V. K.) diskos. Kiek užpakaly ir šone kažką piktai bambėjo jaunasis brolis (J. Adomaitis-Erdvilas – V. K.). Pagaliau raketa nusileido ir vėl mieloji naktelė apglėbė mus savo tamsiuoju glėbiu.
Mes visi pasikėlę vėl traukėmės į miško kampą. Šlapias ir klampus arimas, permerktas nuolatinių lietų taip įkyriai ir sunkiai mums klampino kojas, movė žemyn batus, jog kaskart darėsi eiti vis sunkiau ir sunkiau. Batus einant laikas nuo laiko teko prisilaikyti rankomis, o nuo klampaus ir sunkaus ėjimo darėsi krūtinėje trošku, plaučiai karčiai peršėjo.
Praėjus pusę kelio iki miško kampo, vėl nauja nušvito diena, vėl nauja pakibo virš mūsų raketa, ir išdavikiškoji jos šviesa vėl rodė priešui mus, mūsų žygiavimo kryptį. Vėl visi vikriai parkritę ant arimų, po pirmųjų priešo šūvių, atsigręžę, paleidome savi mielų ginklų serijas.
Ir štai visai netikėtai, bet baisiai aiškiai savo šūvių garsuose išgirdau taip gerai pažįstamą ir taip mielą balsą, kuris išgąstingai, bet su dideliu įsitikinimu šaukė: „Žvainy, nežudyk! Nežudyk! Sustabdyk ginklą!“ Bet aš tame pasiutusiame mirties šokyje, tame giltinės dalgio žvangėjime, keršto saldybės pagautas, negalėjau, neįstengiau prisiversti atitraukti pirštą nuo ginklo paleidimo.
Bet štai lyg šventųjų stebukle: tik nutilus Tavo balsui, tuoj nutilo dar kartą spragtelėjus ir trumputė serija. Nustojo liepsnomis alsavęs perkaitęs automatas.
„Nejaugi Tu tokia galinga? Ir kodėl gi trukdai? – rūsčiai užsipuoliau Tavo, mylimoji, vaizdą, kuris draudė man šauti ir žudyti ir kurio ranka suspėjo tarp serijos šovinių įmaišyti seną nesprogusį šovinį, tuo padarydama kliūtį, sustabdydama manąjį ginklą.
Raketai užgesus vėl pasikėlę traukėmės klampiuoju arimu į miško kampą. Nors ir sunkiai klampodami, nors ir gerokai įvargę vis dėlto pasiekėme savojo namelio kampą – mieląjį miško kampą. Palydėti dar viena raketa ir keletu automatų serijų, pro pirmuosius šlapius krūmokšnius suėjome į tyliai snaudžiantį mieląjį miškelį. Ir kiek jis malonus ir savas tas tamsus šlapias ir purvinas miško pakraštys! Tiek mielas tas jo ošimas, kad nemainytume, rodos, jo net į viską pasaulyje.
– Palaukite, aš negaliu bepaeiti, batą purvai visai numovė! – sunkiai alsuodamas, pridusęs atsisėdo miške vyresnysis brolis. Kol jis movėsi batą, mes tvarkėmės, pildėmės ginklus šoviniais.
– Nieko nebus, reikia ir man prie ripkos (šovinių dėtuvės – V. K.) kabintis, – linksmai dėjosi į automatą diską jaunasis brolis. Priešas vis leido nuo vieškeliuko raketą po raketos, bet arčiau miško nėjo. Pagaliau mes priešo raketų šviesoje susitvarkę ir išsitepę su vaistai batų padus, žygiavome mišku tolyn. Priešas lyg nujausdamas mūsų išžygiavimą, tarsi atsisveikindamas paleido dar vieną trumputę seriją.
Kiek paėję šlapiu ir tamsiu mišku priėjome takutį, į kurį ir pasukome. Vėliau sustoję tarėmės kur eiti. Iki dienos švitimo buvo likę vos pusantros valandos, ir mes ne į vieną saugesnį mišką persimesti negalėjome. Todėl nors ir nenorėdami mes turėjome eiti per priešo sekamas, pavojingas vietoves į mažiau saugius miškelius.
Ir vėl visi su (…) paruoštais automatais slinkome miglų pridengtais krūmokšniais, tikėdamiesi kiekviename žingsnyje išgirsti nuskriaustų vaikų išsigandusį: „Stok!“
Ir štai, brangusis mano angele, kartą išplėšiau savo gimtą, nuosavą gyvybę iš baisiai kaulėtų giltinės rankų, iš jos veržlaus glėbio. Dar kartą per šūvių gausmą ir kulkų zvimbimą išėjau skaidrus tolimesniam gyvenimui, naujoms kovoms“. (55)
Ne kartą pasitaikydavo atvejų, kai šie laisvės kovotojai su okupacine kariuomene, krečiančia miškus ir ieškančia jų, vos prasilenkdavo. Taip K. Liuberskis-Žvainys, viename savo laiškų, nežinomam asmeniui rašė:
„< … > Štai Žagarės miške, viename gana tankiame kvartale mums bespausdinant, ginkluota sibiriakų divizija, prašliaužusi abiem mūsų gyvenamo kvartalo šonais, nugarmėjo į Skaistgirio ir Jurdaičių miškus. O mes kiek palaukę nudrožėm kirgiziukams iš paskos. Ir štai šie Rusijos stepių laukinukai šlapiomis kaktomis vertė kelmus, ieškodami mūsų, o mes tie ieškomieji, dėstėme iš paskos < … >„. (56)
Gyvendami partizaninį gyvenimą, kartas nuo karto apsilankydami pas savo ištikimus rėmėjus, saugodamiesi nuolat tai vienur, tai kitur tykojusių pavojų, laisvės kovotojai: J. Adomaitis-Erdvilas, St. Erstikis-Papartis, Patašonas ir K. Liuberskis-Žvainys, tebeleido Juozapavičiaus tėvūnijos laikraštėlį.
Nesnaudė ir priešai. „Nerdamiesi iš kailio“, saugumiečiai niekaip nesugebėjo šių laisvės kovotojų nei gyvų paimti, nei likviduoti. Tam tikslui anuomet KGB buvo pasitelkęs daug agentų, kurie gyvendami miškingose vietose, buvo įpareigoti sekti pasirodančius partizanus ir, reikalui esant, padėti juos jei ne suimti gyvus, tai bent likviduoti. (57)
Kas gi galėjo ryžtis tokiam Judo darbui? Dažniausiai tokių pasitaikydavo tarp silpnavalių ar sovietų valdžiai simpatizavusių asmenų. Tačiau išdavikų pasitaikydavo ir tarp tokių, kurie sunkioje kovoje prieš okupantus, rėmė laisvės kovotojus ir kuriais šie buvo linkę pasitikėti.
Taip atsitiko ir su Laumakių (dabartinis Šiaulių rajonas) kaime gyvenusiu Adolfu Šliažu – partizanų ryšininku, turėjusiu Vėtros slapyvardį. Pas jį nuo seno Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai ne kartą rasdavo prieglobstį, gaudavo maisto ir jis jiems padėdavo atlikti įvairiausius darbus. Apie tai byloja išlikęs ir Genocido Aukų Muziejuje saugomas J. Adomaičio-Erdvilo rašytas dienoraštis, kuriame atsispindi K. Liuberskio-Žvainio, St. Erstikio-Paparčio, Patašono bei paties dienoraščio autoriaus gyvenimas, laikraštėlio leidimas ir partizaniška buitis. Dienoraštyje (minimaliai taisytas) nuo 1955 m. liepos 1 iki rugsėjo 4 d. rašom:
„Liepos 1 d. po pietų užmaskavome stovyklą, sukavojome indus ir paėmę m (mašinėlę – V. K.), pradėjome eiti kvartalais J (Jurdaičių – V. K.) mišku. Paėję apie du kvartalus, ėjome linijomis, palengva pailsėdami. Saulei leidžiantis perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Saulei nusileidus apsiniaukė, ir iš pietų pusės pradėjo smarkus lietus lyti.
Lietui lyjant žygiavome per pelkę. Perėję pelkę ir perlipę per upę, nutarėme netoli susikurti ugnį. Už upės prasidėjo lieknas (pelkė – V. K.) ir nebuvo kur apsistoti, ir nebuvo malkų sukurti laužui. Teko lieknais dar toli eiti, kol radome sausesnę vietą ir malkų. Radę patogesnę vietą, susikūrėme ugnį ir sugulėme.
Liepos 2 d. prieš pietus, kai vėjas išpurtė iš medžių vandenį, pradėjome eiti link Vėtros (A. Šliažo – V. K.) palaukės. Ėjome kvartalais, lieknais ir takeliais. Priėję ir atpažinę Vėtros palaukę, atsigrįžome atgal nuo linijos giliau į kvartalą ir susikūrėme ugnį. Palaukėme, kol nubaigė kristi visai rasa, pavakarėje išlindome pas Vėtrą. Subeldus į stogą, Vėtros šeimininkė tuojau išėjo laukan ir atnešė mums cigarečių, o Vėtros neradome namie,
tai parašėme raščiuką ir prašėme perduoti Vėtrai tai, kai jis bus namuose, kad jis ateitų į paštą (paštu vadintas ryšio punktas, kur būdavo paliekami pranešimai – V. K.) kitą dieną, o mes grįžtame į tą pačią stovyklą, kur susikūrėme ugnį.
Liepos 3 d. 11 valandą nuėjome į paštą, ir tuojau atėjo Vėtra. Mes parėjome į stovyklą, parodėme Vėtrai m (mašinėlę – V. K.) ir prašėme suremontuoti. Vėtra neturėjo laiko, greitai išėjo į namus, prižadėjo vėliau ateiti. Vakare ateidamas iš Uošvienės (rėmėjos slapyvardis – V. K.) mums atnešė ragaišio, bulką ir virtų šiltų varškėčių. Pasikalbėjus prižadėjo rytoj ateiti su įrankiais į stovyklą mašinėlės remontuoti. Pradėjus temti
Vėtra išėjo namo, o mes pasilikę įkrovėme beržinių malkų į laužą.
Liepos 4 d. pietų laike Vėtra atėjo į stovyklą, atsinešė remonto įrankius, plaukų kirpimo mašinėlę ir fotoaparatą. Tuojau pradėjome žiūrėti mašinėlę, bet taip greitai jos negalėjome sutaisyti, tai nutarėme palikti pas Vėtrą ilgesniam laikui remontuoti. Po to prasidėjo fotografavimas. Nusifotografavome su mašinėle ir dar keletu visokių pozų.
Nusipaveikslavus paprašiau Vėtros man plaukus nukirpti. Nukirpus plaukus panešėme toliau nuo stovyklos ir pakavojome į kelmą m (mašinėlę – V. K.) Vėtros žiniai. Po to atsisveikinome su Vėtra, ir jis išėjo namo. Mums atsigrįžus į stovyklą, Žvainiui paprašius nukirpti plaukus, aš pradėjau jam žarėti žemėn ilgas jo užaugintas kasas.
Liepos 5 d. rytą Vėtra atėjo į stovyklą parsinešti žirklių ir plaukų kerpamosios mašinėlės ir, ilgai negaišęs stovykloje, išėjo namo, o mes, praleidę dieną, pavakare išėjome į kitą mišką. Perėję Nemuną (Mūšą – V. K.), ėjome atgal į pelkę. Eiti buvo sunku, pelkė buvo klampi, o oras buvo labai tvankus. Saulė ritosi pabalusi lyg per vandenį.
Ėjome palengva, nesėdėdami. Perėję pelkę ir didelį liekną, saulei visai leidžiantis perėjome į J (Jurdaičių – V. K.) mišką. Paėję vienu kvartalu palei liniją ir įlindę į kvartalą, pasirinkome sausesnę vietą ir susikūrėme ugnį nakčiai pailsėti.
Liepos 6 d. apie pusryčius atsikėlėme, užmaskavome ugniavietę, vėl pradėjome eiti kvartalais, lieknais, kemsynais ir kelmynais. Perėję keturis kvartalus, atėjome į S (Skaistgirio – V. K.) mišką, senosios stovyklos vietą. Nusiėmę diržus su ginklais, tuoj susikūrėme ugnį, atsinešėme iš suvirtusių eglių pakavotus miltus ir lašinius ir virėmės pietums lašiniuočius.
Liepos 7 ir 8 d. leidome gražioj stovykloj prieš saulutę.
Vėliau gautos žinios. Sužinota, kad birželio 12 d. Ž (Žeimių – V. K.) miške burliokai siautė ištisus kvartalus, buvo pastebėta prie vieškelio išsidėsčius burliokus kas 30–40 metrų. Sulindo siausti į palaukinius kvartalus antroj pusėj vieškelio. Burliokai, nieko nepešę, vakare iš miško sugriuvo į Damelių kaimą. Birželio 13 d. keturios mašinos burliokų krėtė Normančių kaimą ir Jurdaičių. Pakratę jie išvažiavo.
Liepos 9 d. 7 valandą po pietų išėjome į Ž (ei) m (ius), į susitikimą su Aguona (nenustatytas asmuo – V. K.). Perėjome visą S (Skaistgirio – V. K.) mišką ir saulei leidžiantis perėjome per vieškelį. Eidami užėjome į pavasarinę stovyklą apžiūrėti, ar nėra radę burliokai per siautimą. Apžiūrėję stovyklą, pasiėmėme pakavotus indus ir likusį maistą, perėjome į kitą kvartalą ir susikūrėme ugnį praleisti naktį.
Liepos 10 d. rytą atsikėlę ėjome dar keletą kvartalų iki sutartos susitikimo vietos. Mudu su Žvainiu paėję į kvartalą susikūrėme ugnį, o Patašonas nuėjo į sutartą vietą laukti Aguonos. Išlaukes 3 valandas ir nesulaukęs, Patašonas grįžo pas mus ir pradėjome grįžti į S (Skaistgirio – V. K.) mišką. Eidami pasiėmėme katilą ir kitus indus, sustojome prie kanos, paėmėme rašomąjį popierių ir kalkę, ir saulei leidžiantis parėjome į S (Skaistgirio
– V. K.) mišką. S (Skaistgirio – V. K.) miške paėję porą kvartalų, pasirinkome stovyklą ir susikūrėme laužą.
Liepos 11 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį. Pavalgę, per dieną pailsėjome, o pavakarėje ėmėme eiti mišku toliau. Perėję porą kvartalų, sugrįžome į senąją stovyklą ir susikūrėme ugnį.
Liepos 12 d. leidome stovykloje, pavakarėje išėjome į kaimą maisto ir vidurnaktyje sugrįžome atgal į stovyklą.
Liepos 13 d. pietų laike aš ir Patašoas išlindome į Ž (Žeimių – V. K.) kaimą tabokos. Rūkalų negavome, sugrįžome į stovyklą. Pavakarėje ėmėme maskuoti stovyklą ir ruoštis žygiui pas Vėtrą. Eidami užėjome į kaną pasiimti reikalingų daiktų. Oras buvo gražus ir šiltas, žygy buvo smagu. Saulei leidžiantis perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Perėję pelkę ir Nemuną (Mūšą – V. K.), apsistojome jaunuolyne.
Liepos 14 d. rytą atsikėlę užmaskavome ugniavietę ir ėjome į paštą. Paštoje radome Vėtros padėtą pranešimą, kad jis batų negavęs nupirkti, o rūkalai pas jį namuose. Mes tuojau nuėjome pas jį į namus. Radome namuose ir ėjome giliau į mišką pasikalbėti.
Mašinėlės dar nebuvo taisęs, nes neturėjo laiko. Prašėme, kad sekmadienį jis taisytų ir susitarėme sekmadienį susitikti stovykliukėje. Pasikalbėjus Vėtra nuėjo namo, o mes paėjome giliau į mišką. Biržėje prieš saulę sugulėme.
Liepos 15 ir 16 d. leidome biržėje.
Liepos 17 d. rytą atsikėlę ėjome į Vėtros stovykliukę laukti ateinant Vėtros. Išlaukėme visą dieną, Vėtros nesulaukėme ir temstant ėjome atgal į biržę.
Liepos 18 d. pavakarėje mudu su Patašonu ėjome į paštą pažiūrėti, ar nėra padėto Vėtros pranešimo, ir nuėję į paštą, radome Vėtrą berašant pranešimą. Mašinėlės nebuvo taisęs nes neturėjo laiko. Pasikalbėję nuėjome prie kelmo, kur buvo pakavota mašinėlė, apžiūrėjome ir atradome jos kliūtį, ir ją tuojau pašalinus, galėjai gerai dirbti.
Vėtros paprašėme nueiti pas Uošvienę paprašyti duonos. Nuėjome visi į palaukę, mudu su Patašonu palikome krūmuose, o Vėtra nuėjo ir atnešė bakaną duonos. Su Vėtra atsisveikinę, eidami pasiėmėme
mašinėlę ir temstant parėjome į biržę, ir radome jau Žvainį verdant vakarienę.
Liepos 19 d. pradėjome spausdinti leidžiamo laikraštėlio protokolą.
Liepos 20 d. spausdinome protokolą. Patašonas rašė, aš diktavau, o Žvainys dėstė kalkę su popieriumi ir tvarkė išspausdintus lapus.
Liepos 21 d. pabaigėme rašyti protokolą, surūšiavome į knygutes ir susitvarkę po pietų pradėjome palengva eiti per mišką į palaukę ir vakare – į kaimą prie maisto. Sutemus išėjome į J (Jurdaičių – V. K.) kaimą, bet maisto negavome ir grįžome atgal į mišką. Įlindę į kvartalą, susikūrėme ugnį ir sumigome.
Liepos 22 d. rytą apie pusryčių laiką atsikėlėm, užmaskavom ugniavietę ir, paėję giliau į mišką, apsistojome biržėje ant saulės. Praleidę biržėje dieną, saulei leidžiantis, išėjome į liniją ir linija ėjome iki palaukės. Palaukėje susikūrėme mažą ugnelę, palaukėme, kol subaigė temti, ir sutemus išėjome į D (Damelių – V. K.) kaimą.
Tenai pasirinkome maisto ir prieš dieną sugrįžome į mišką, ir susikūrę ugnį, sugulėme pailsėti.
Liepos 23 d. rytą pailsėję iki pietų, ėjome giliau į mišką. Eidami pakeliui pasiėmėme paslėptus indus ir mašinėlę, ir paėję kvartalą, apsistojome biržėje netoli Nemuno (Mūšos – V. K.), ir čia įsirengėme stovyklą.
Liepos 24 d. leidome stovykloje.
Liepos 25 d. rytą pradėjo smulkus lietus lynoti, mes atsikėlėme apie 11 valandą, užsitaisėme mašinkai padėti stalą ir, užsitempę palapinę, ėmėme spausdinti laikraštėlį.
Liepos 26 d. taip pat rašėme mašinėle, pietų laike nustojome rašyti, ir mudu su Patašonu ėjome pas Vėtrą rūkalų. Nuėję pas Vėtrą, neradome jo namie ir, rūkalų negavę, ėjome pas Uošvienę. Nuėjus pas Uošvienę, ilgai tako laukti pamiškėje, kol gavome prisišaukti. Prisišaukę paprašėme atnešti į pamiškę biškį maisto ir rūkalų.
Mums paprašius, Uošvienė tuojau nuėjo į namus ir, įsidėjusi į viedrą, atnešė, ko buvome prašę, ir papasakojo, kad rytoj gali būti toje apylinkėje daug ruskių, nes šiandien nukrito žemėn lėktuvas, o jo gali atvažiuoti ieškoti, kur jis nukrito. Daugiau Uošvienei įdavėme pinigų nupirkti cigarečių ir, padėkoję už viską, grįžtame į stovyklą.
Stovykloje susitarėme persikelti į kitą vietą ir pradėjome pakuoti visus nešamuosius daiktus. Pradėjome eiti kvartalais, palengva pailsėdami ir nepadarydami šliūžių. Paėjus porą kvartalų, jau buvo pritemus, ir, pasirinkę doresnę vietą, apsistojome, susikūrėme ugnį, netrukus pradėjo smarkus lietus lyti.
Liepos 27 d. rytą atsikėlę išsivirėme pusrytį, pavalgėme ir pradėjome toliau rašyti mašinėle. Diena buvo apsiraugusi, tamsi ir lietus lijo visą dieną.
Liepos 28 d. taip pat rašėme su mašinka ir po pietų baigėme laikraščiuko rašymą. Pabaigę rašyti, susiuvome į knygutę. Pavakarėje oras pagerėjo, nustojo lyti ir išsipagadijo.
Liepos 29 ir 30 d. leidome toje pačioje stovykloje pabiržėje, kartais išeidami į biržę prieš saulutę pasivolioti. Liepos 30 d. pavakarėje, viską nešdami susipakavę į brezentus, ėjome link Vėtros stovyklos. Tenai nuėjus, Žvainys pasiliko stovykloje kurti ugnį, o mudu su Patašonu ėjome į paštą ir iš paštos ėjome pas Uošvienę cigarečių.
Uošvienę vos tik prisišaukus, mums besikalbant, keliuku ėjęs pas mergas, tiesiai ant mūsų pataikė užeiti Vėtra. Mes Vėtros paprašėme, kad jis nueitų iš Uošvienės atnešti mums rūkalų. Mes, įlindę į krūmokšnius, palaukėme, kol jis atėjo su cigaretėmis. Dar pasikalbėjome su Vėtra ir prašėme, kad jis ryte ateitų į mišką mašinėlės paremontuoti. Susitarėme 12 valandą susitikti ant linijos. Jau gerai sutemus grįžome į stovyklą ir radome Žvainį paklojus gules, ugnį bekūrenant.
Liepos 31 d. rytą atsikėlę, nusiskutome barzdas, nusiprausėme, ir 12 valandai atėjus, aš su Žvainiu išėjome į susitikimą. Nuėjus į vietą, kiek palaukiau, ir Vėtra jau atėjo su savo draugu. Ir visi keturi parėjome į stovyklą.
Stovykloje pradėjo remontuoti mašinėlę ir suremontavę išėjo abu jie namo. Mes, sulaukę vakaro, išsirengėme į žygį. Ėjome per Nemuną (Mūšą – V. K.) ir, perėję pelkę, įžengėme į J (Jurdaičių – V. K.) mišką. Paėję linijomis keletą kvartalų, įlindome į kvartalą ir susikūrėme ugnį, sugulėme pailsėti.
Rugpjūčio 1 d. saulei patekėjus atsikėlėme ir, paėję dar porą kvartalų, išsirinkome stovyklą ir apsigyvenome liekningo kvartalo švendrynėje prie kanalo. Viską susitvarkę, pradėjome spausdinti laikraštuką.
Rugpjūčio 2 d. irgi spausdinome.
Rugpjūčio 3 d. persikėlėme stovyklą į kitą vietą tame pačiame kvartale, nes tenai per arti buvo linija, ir persikėlę vėl ėmėme spausdinti. Vakare išėjome į kaimą pas Burbuliukus (nenustatyti rėmėjai – V. K.) maisto. Gavę maisto, grįžome atgal į mišką“.
Toliau dienoraštyje trūksta dviejų lapų.
„Rugpjūčio 21 d. pietų laike išėjome į susitikimą su Burbuliukais ir Uošviu (nenustatytas rėmėjas – V. K.). Nuėjus į susitikimo vietą, už valandėlės mūsų laukiami svečiai atėjo. Visi paėjome į kvartalą ir susėdome ratu tarp maskuojančių eglaičių. Talkininkai mus pradėjo vaišinti alučiu ir užkandžiais.
Taip mums besikalbant ir išgeriant po burnelę, atskubėjo ir vakaras. Mūsų talkininkai rengėsi į namus. Išleidę svečius į liniją atsisveikinome, o mes grįžome atgal į stovyklą.
Rugpjūčio 22–23 d. rašėme mašinėle laikraštukus.
Rugpjūčio 24 d. po pietų ėjome vėl į susitikimą su Uošviu laukti jo dovanos atvežant į mišką. Pavakarėje Uošvis atvažiavo su talkininke savo kaimyne ir atvežė duoną. Susėdome netoli linijos trumpam laikui pasikalbėti. Iš talkininkų pusės greitai išdygo puštuopis ant žemėn pakloto brezento.
Puštuopį išgėrę, persipakavome duoną į savo kuprines ir, padėkoję talkininkams už vargą ir maistą, išleidome juos į namus, o mes grįžome su maistu į stovyklą.
Rugpjūčio 25 – 26 ir 27 d. rašėme laikraštuką. Vakare Žvainys išėjo į kaimą pas Burbuliuką. Rugpjūčio 28 d. Patašonas su Erdvilu pasilikę stovykloje spausdino laikraštuką.
Rugpjūčio 29 d. rytą sugrįžo Žvainys į stovyklą.
Rugpjūčio 30 d. vėl ėjome į susitikimą su Uošviu. Jis mums atvežė į mišką dar papildomai maisto. Paskui vėl grįžome į savo stovyklą.
Rugpjūčio 31 d. užbaigėme spausdinti laikraštuką ir sulūžo mašinka.
Rugsėjo 1–2 d, tvarkėme išspausdintus laikraštukus ir purškėme jiems viršelius.
Rugsėjo 3 d. pakavojome su dokumentais kaną, užmaskavome stovyklą, užkasėme šulinį ir, po pietų paėmę likusį maistą ir mašinėlę, pradėjome traukti į J (Jurdaičių – V. K.) mišką linijomis, palengva pailsėdami, pasėdėdami. Pavakare perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Perėję pelkes ir Nemuną (Mūšą – V. K.), perėjome į lėktuvo (tikriausiai stovyklavietės pavadinimas – V. K.) stovyklą.
Rugsėjo 4 d. rytą atsikėlę, ėjome pas Vėtrą ir nešėme jam suremontuoti mašinėlę. Nuėję Vėtrą radome bemiegantį. Jis, močios pavadintas, greitai išbėgo iš trobos į krūmokšnius pas mus. Paėję giliau į mišką susėdome ir apkalbėjome, kas reikalinga mašinėlei pataisyti.
Po to mes nuėjome į stovykliukę, o Vėtra nuėjo pas Uošvienę paprašyti mums maisto. Vėtra ateidamas su maistu į stovykliukę atsinešė Žvainiui nupirkęs batus“ (58).
Čia dienoraštis nutrūksta.
Kas gi atsitiko tą 1955 m. rugsėjo 4 dieną? O atsitiko tai, ko laisvės kovotojai iš A. Šliažo-Vėtros mažiausia tikėjosi. Dar vakarykštis jų draugas, tądien tapo partizanų mirtinų priešų bendrininku. A. Šliažas-Vėtra laisvės kovotojams tąkart atnešė septynis medumi teptus blynus. Deja, blynai buvo užnuodyti spec preparatu „Neptun“.
Tiek J. Adomaitis-Erdvilas, tiek St. Erstikis-Papartis, Patašonas bei K. Liuberskis-Žvainys tąkart tragiškos lemties tik per plauką išvengė. Bevaišindamas blynais, užnuodytais spec preparatu, apsinuodijo ir pats vaišintojas. Tačiau partizanai, pasijutę apnuodyti, kol dar turėjo jėgų, bėgo tolyn nuo jiems pavojingos vietos, jiems sutriko regėjimas, pradėjo reikštis įvairios haliucinacijos, besiblaškydami jie išmėtė daiktus bei ginklus.
Mažiausiai užnuodyto maisto valgęs J. Adomaitis-Erdvilas, lyg katė savo kačiukus vilkte vilko tolyn nuo pavojingos vietos sąmonę beprarandančius savo ginklo brolius, kol ir pats sukniubo.
Spec preparatu „Neptun“, kaip jau minėjau, apsinuodijo ir pats A. Šliažas-Vėtra. Skubėdamas apie sėkmingai įvykdytą užduotį pranešti atokiau laukusiems saugumiečiams, šis nukrypo į priešingą pusę ir neteko sąmonės, tad po kurio laiko buvo rastas ir nuvežtas į Meškuičių (dabartinis Šiaulių rajonas) ligoninę.
Kol atgavo sąmonę ir iš ligoninės išsikrapštė, kol pranešė saugumiečiams, praėjo kelios paros. Specialiai apnuodytų laisvės kovoms iškviestas dalinys, bešukuodamas visas aplinkines apylinkes, Žagarės valsčiaus Ražių kaimo miške terado tik išmėtytus partizanų daiktus: aprangą, laikraštėliams paruoštą medžiagą, spausdinimo priemones, laikrodį, užrašų knygutes, rankraščius, kurie su ginklais kurį laiką buvo eksponuojami KGB būstinėje.
Ši istorija nutylėta nebuvo. Apie ją K. Liuberskis-Žvainys rašė vėlesniais metais leistame „Partizanų šūvių aide“ (59, 60). Apie tai jis nežinomam asmeniui laiške rašė:
„…Aš, užkandęs blynų ir išgėręs degtinėlės, dar tam šėtonui bebūnant pasijaučiau kažkaip keistai negerai. Bet manydamas, jog šiaip užėjo koks blogumėlis, prie laužo pasirėmęs, rymodamas vis šluosčiausi akis, gainiodamas tamsėjančias miglas. Pagaliau prakeiktam žmogeliui nuėjus, vyresnysis brolis Patašonas pradėjo šaukti: „Kas čia per velniava, juk aš nieko nebematau“. Tuomet ir aš lyg angies įgeltas pašokau.
– Bėkime iš šios prakeiktos vietos, mes apnuodyti ir greitai čia bus saugumiečiai! – ragino nuo rašomosios mašinėlės nutraukdamas brezentą ir užsimesdamas ant pečių automatą vyresnysis brolis. Ir štai mes visi trys, lyg kokių piktų dvasių vejami, pasileidome gilyn į mišką.
Man kas kartą vis sunkiau ėjosi (…). Jaunesnysis brolis, paėmęs mane po ranka, vis ragino, tempė tolyn, tolyn ir tolyn (…). Tris dienas ir tris naktis išsiblaškiau lyg koks beprotis, atsiskyręs nuo draugų, vienmarškinis ir be ginklo. Po trijų baisių parų blaškymosi pagaliau palengvėjo, lyg miglos nuslinko nuo smegenų, ir aš sugrįžau į protingųjų gyvenimą…“ (61).
Pravartu pažymėti tai, jog po klastingo J. Adomaičio-Erdvilo, St. Erstikio-Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio-Žvainio apnuodijimo, jų keliai laikinai išsiskyrė. St. Erstikis-Papartis, Patašonas daugiau glaudėsi netoli savo tėviškės, Kruopių (Akmenės rajonas) bei aplinkiniuose miškuose ir kaimuose, tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų užeidamas. 1955 metų rudenį, po lemtingo apnuodijimo, St. Erstikis-Papartis, Patašonas buvo užėjęs į Rudausių kaimą (Akmenės rajonas) pas Serapinus. Buvęs apibintuota galva ir sublogęs.
Pagyvenęs jų daržinėje apie 10 dienų ir nieko nesakęs išėjęs. Paulinos Serapinienės teigimu, St. Erstikis-Papartis, Patašonas minėjęs, jog užkasęs butelyje apie save žinutę. (62) 1957 metų pabaigoje KGB agentų buvo pranešta, kad St. Erstikio-Paparčio, Patašono bunkeris esąs anuometinio Žagarės rajono, Tautgailių (dabartinis Šiaulių rajonas) kaimo, vieno gyventojo namuose.
Toje sodyboje netrukus saugumiečiai atliko nuodugnią kratą ir nieko jos metu nebuvo rasta, kas domino juos (63). 1959 metų gruodį KGB agentai-smogikai nustatė, kad St. Erstikio-Paparčio, Patašono bunkeris yra Mntoriškių miško 68-ąjame kvartale. Buvo vėl ieškoma šio laisvės kovotojo, tačiau ir ši paieška saugumiečiams nedavė jokių rezultatų (64), o žmonės, jei ką apie šio partizano buvimo vietą ir žinojo, tai tylėjo.
Kai minėtų laisvės kovotojų keliai laikinai išsiskyrė, po apnuodijimo K. Liuberskis-Žvainys atėjo pas rėmėją V. Džiugytę-Undinę į Reibinių kaimą (dabartinis Joniškio rajonas) ir buvo išslaugytas. Gyvendamas šiuose namuose, laisvės kovą tęsti K. Liuberskis-Žvainys ketino ir toliau. Tai matyti ir iš jo rašyto laiško nežinomam asmeniui. Jame rašoma:
„…O dabar, gerasis broliuk, prašysiu Tavęs surasti man dalykėlį, kuris daro triukšmą, rodo ugnį ir meta šviną (ginklą – V. K.). Šio patarnavimo nei aš, nei mūsų gimtoji tėviškėlė neužmirš (…). Taigi kariauju, brolau, žygiuju per serijų ugnis ir nuodų miglas į pergalę. Jau šešti metai, berniuk, per juodžiausius vargus nešu garbingą partizano vardą (…).
Bet kaip ten buvo, kaip bus, bet lietuvis nepražus! Mes visi bendromis jėgomis priveiksime, nugalėsime Kremliaus smaką. Ir tai, mano protu, jau suvis nebetoli. Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, tvirtumo“. (65)
Begyvendamas V. Džiugytės-Undinės namuose, kartą K. Liuberskis-Žvainys susitiko J. Adomaitį-Erdvilą. Atgavę jėgas, jiedu ketino susirasti ir St. Erstikį-Papartį, Patašoną, kad vėl galėtų tęsti laikraštėlio leidimą. Jį jiedu susitiko tik 1956 metų pavasarį, kai išėję iš V. Džiugytės-Undinės namų, apsigyveno Latvijoje, Duobelės rajono, Ukrių kaimo Ilgos vienkiemyje, pas ilgamečius ir bebaimius savo rėmėjus Liuciją ir Vincentą Lukošius (66).
St. Erstikiui-Paparčiui, Patašonui atsisakius dalyvauti tolimesniame leidybiniame darbe, šis laikėsi nuo J. Adomaičio-Erdvilo ir K. Liuberskio-Žvainio atskirai, kai tuo tarpu jiedu čia praleido 1955 – 1956 metų bei 1956–1957 metų žiemas. Vasaromis šie partizanai išeidavo į miškus, kartas nuo karto apsilankydavo pas rėmėjus, apsirūmindavo maistu ir kitais būtinais dalykais.
Tuo tarpu žiemomis, tam tikslui iš Rygos, Lukošių šeimos draugui, eiguliui Artūrui Gietui parvežus rašomają mašinėlę, leido „Partizanų šūvių aidą“. Taip buvo pokario metų ginkluoto pasipriešinimo periodinio leidinio išleisti keturi numeriai, kurie savo forma ir turiniu beveik nesiskyrė nuo iki šių laisvės kovotojų apnuodijimno leisto laikraštėlio.
„Partizanų šūvių aide“, be K. Liuberskio-Žvainio ir V. Džiugytės-Undinės kūrinių, buvo paskelbtas ir vienas kitas eilėraštis, pasirašytas jau anksčiau žuvusių laisvės kovotojų vardu. Tačiau didžioji eilėraščių, poemų ir apybraižų dalis buvo parašyta paties K. Liuberskio-Žvainio.
Tai buvo bene pats produktyviausias poetas ir publicistas, reiškęsis pokario laisvės kovotojų periodinėje spaudoje. Kad K. Liuberskio-Žvainio visos pastangos anuomet buvo sutelktos šiam laikraštėliui leisti ir kad bene vienintelė tai buvo jo kova, viename savo eilėraščių jis rašė:
Kiek kančių, nedateklių, vargo
Šie laikraštėliai sugėrė,
Kiekvienas jų puslapis margas
Skausmu ir kitokiu mus gėlė.
Ir dar čia šie laikraštėliai
Prieš akis lyg saulė žvilgėjo –
Tai buvo tiesos spindulėliai
Lietuviams prieš pavergėją.
Juk jie mums neleido užmiršti,
Tiesos suminti purvynan.
Jie rodė tarytum su pirštu,
Kad kelsis laisva vėl Tėvynė… (67)
Bus daugiau
Šaltiniai:
51. LYA. – F. K – 16. – B. 224/28. – L. 151 – 158.
52. Ten pat. – F. K – 3. – B. 63/20. – L.98.
53. Ten pat. – L. 99.
54. Ten pat. – L. 106.
55. K. Liuberskio – Žvainio laiškas V. Džiugytei – Undinei. – 1954 m. rugpjūčio 10 d. – Šiaulių Aušros Muziejus. – GEK. – 826372 / T – R 7801. – 11 14.
56. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5. – V, 2002. – P. 616.
57. LYA. F. K – 1. – B.63/20. – L. 109 – 110, 112.
58. Erdvilo dienoraštis. – Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. – GEK 2387.
59. Partizanų šūvių aidas. – 196563. – Nr. 1. – L. 4 – 15.
60. Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L. 6 – 19.
61. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5. – V, 2002. – P. 616 – 617.
62. LYA. – Bb. 476416/3. – T. 3. – L. 428.
63. Ten pat. – L. 430 – 431.
64. Ten pat. – L. 432.
65. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5. – V, 2002. – P. 616 – 617.
66. Pagal autoriaus pokalbį su Edita Lukošiūte – Igaune. – Menčiai, Akmenės raj. – 2017 m. vasario 25 d.
67. Žvainys. Kelsis vėl Tėvynė // Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L.4.
