V. Radžvilas kategoriškas: rusakalbės mokyklos Lietuvoje ugdo Rusijos piliečius

Karo Ukrainoje fone plačiai aptarinėjamas klausimas, kiek Lietuvoje galima leisti rusų kalbos ir kultūros. Vieni siūlo mokyklose nebemokyti rusų kalbos, kiti – nestatyti rusų autorių spektaklių ir neatlikinėti muzikos kūrinių, o treti – „atšaukti“ viską, lyg Rusija tiesiog neegzistuotų.

Filosofas Vytautas Radžvilas pastebi, kad Lietuva šioje situacijoje elgiasi neadekvačiai – garsiausiai kalbama apie dalykus, kurie nekelia labai didelių grėsmių ir tuo pat metu tylima apie tas sritis, kuriose tiesiog būtina imtis veiksmų. Anot profesoriaus, rusų kalba ir kultūra gali puikiausiai gyvuoti Lietuvoje, jei jausime joms saiką. Jo nuomone, politikai užsiciklina ties šiuo klausimu specialiai, kad nukreiptų dėmesį nuo rimtesnės problemos – vaikų ugdymo mokyklose su dėstymu nevalstybine kalba. Apie tai – V. Radžvilo pokalbis su Alfa.lt.

– Iš ko kilo dabar visuomenėje matomas susirūpinimas dėl rusų kalbos? Tai lemia realios grėsmės ar emocinė visuomenės būklė karo akivaizdoje?

– Aktualūs abu veiksniai. Visuomenė yra dvilypė: vyresniosios kartos karas neveikia, ji paprasčiausiai mato, kad mes septynmyliais žingsniais grįžtame į „anuos“ laikus. Aš pats matau, kaip į Vilnių ne tik sugrįžta, bet ir vėl įsitvirtina rusų kalba. Maža to, įsitvirtina vis agresyviau, ir tai matau kasdienybėje, kaip keičiasi žmonių elgesys, kaip lietuviškai mokantys žmonės sąmoningai prabyla rusiškai. Kurį laiką, atkūrus nepriklausomybę, jautėsi, kad lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas nėra fikcija, kokia jis pamažu tampa dabar. Kita vertus, Vilnius gana smarkiai pasikeitė demografiniu atžvilgiu ir keičiasi jo tautinė sudėtis.

Sunku pasakyti, kodėl nerimauja jaunesnioji karta. Spėčiau, kad arba iš tėvų pasakojimų žino, kokia buvo mūsų netolima praeitis, kai galėdavai išgirsti „patarimą“ kalbėti „žmonių kalba“, arba nerimauja dėl kitų priežasčių, ir į šį klausimą veikiausiai galėtų atsakyti sociologinė apklausa. Faktas, kad šis nerimas tvyro ore ir tik augs, jei nebus skubiai imtasi būtinų priemonių. Gegužės 9-ąją kasmet gausiai demonstruojami agresijos simboliai.

Kalbos mokėjimas padeda pažinti šalį ir jos visuomenę. Patinka mums tai ar ne – gyvename šalia Rusijos. Jei nemokėsime rusų kalbos, Rusija niekur nedings. Mums reikia šios kalbos mokėjimo ar ne?

– Pirmiausia turime turėti atramos tašką, iš kurio racionaliai žvelgtume į šį klausimą. Iš principo dar vienos kalbos mokėjimas pats savaime yra teigiamas dalykas ir mokėti rusų kalbą – jokia tragedija. Kita vertus, ne mažiau svarbu suprasti, kad esame savarankiška valstybė ir Rusija tėra kaimynė. Užuot kėlę isteriją dėl momentalaus rusų kalbos šlavimo iš mokyklų arba neva poreikio kaimyniškai bendrauti, turėtume žvelgti taip: rusų kalbą privalo mokėti tie, kam to tikrai reikia: verslo reikalai, kultūrinis ar politinis bendravimas. Kalbos mokėjimas savaime neduoda gilių žinių apie Rusiją ir suvokimo, kas tai per valstybė.

 – Nuo nepriklausomybės pradžios didžiavomės prieš sąjungininkus, kad suprantame Rusiją ir rusus. Šiandien lietuviai yra vieni geriausių jos propagandos žinovų. Juk kalbos mokėjimas tam taip pat pasitarnavo?

– Profesionalai, dirbantys Rusijos reikalų srityje, tiesiog privalo mokėti rusų kalbą. Tačiau jei kalbame apie tūlą Lietuvos pilietį, kuris Rusijoje neturi jokių reikalų, mano įsitikinimu, vienintelis motyvas jam mokėti rusų kalbą – kultūrinis pažintinis. Lygiai taip pat, kaip, tarkime, turkų kalbą žmogus išmoksta vien dėl įdomumo ir pats žino, kad ja praktikoje pasinaudos labai retai.

Nemanau, kad prasminga kurti dirbtinius kalbinius barjerus, tačiau toks masinis rusų kalbos vartojimas, kokį turime dabar, tarnauja ir kanalu Rusijos propagandos skleidimui. Ir mes nesame jai tokie atsparūs, kaip kartais mėginame įrodyti. „Vatniko“ fenomenas yra visiškai objektyvus reiškinys.

– Gal tai – tik laiko klausimas? Kuo jaunesnė karta – tuo mažiau mokančių rusų kalbą. Mūsų vaikai tiesiog gyvena visai kitoje informacinėje erdvėje.

– Esate visiškai teisus. Visgi kalbame apie ryškėjančias naujas tendencijas – rusų kalba grįžta į viešąją erdvę tik sovietmečiu regėtu mastu, ir arba tai bus sukontroliuota, arba taps pavojumi pačiai valstybei. Negalime teigti, kad problemos nėra.

– Taigi, kalbame apie potencialias rusų kalbos keliamas grėsmes, tačiau per pastaruosius kelerius metus įsileidome į Lietuvą tūkstančius gudų ir rusų, kurie tą kalbą atnešė bent jau į Vilniaus kasdienybę. Kai kurie iš jų atsinešė ir savo pasaulį. Mes, taip darydami, patys sau neprieštaraujame?

– Čia ir kyla didysis klausimas, kokia yra tikroji Lietuvos valdžios pozicija. Matome keistą dvilypumą – nuolat girdime nepaprastai karingą antirusišką retoriką ir tuo pat metu veiksmus, kurie tą retoriką neigia ir yra priešingi deklaruojamiems tikslams.

Vienas iš dabar skleidžiamų pavojingų mitų – skelbti visiškai nepavojingais naujais Lietuvos gyventojais žmones vien todėl, kad jie bėgo nuo mobilizacijos arba pasakė nepritariantys Vladimiro Putino politikai. Masinis smegenų plovimas Rusijoje ir Gudijoje truko dešimtmečius ir sukūrė naują žmogaus tipą, kuris net neketina pripažinti tai, ką mes čia vadiname demokratinėmis vertybėmis. Daugeliui tų žmonių mes ir šiandien esame „Pribaltika“, o ne nepriklausomos valstybės. Trumpalaikis geopolitinis nesusipratimas. Lietuvos valdžia turi labai aiškiai jiems pasakyti, kad jei jie ketina čia likti, privalo gyventi pagal mūsų taisykles. Tačiau daroma priešingai – vadžios visiškai atleidžiamos ir jiems duodama suprasti, kad gali daryti, ką nori. Lietuva rodo, kad ji nuosekliai išsivalstybina.

– Kalba gali būti ir simbolinės diplomatijos įrankiu. Bankomate ar kavos aparate Lietuvoje paprastai pamatysite lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Kodėl vietoje rusų nepadarius, tarkime, lenkų – mūsų artimiausių sąjungininkų? Būtų gražus gestas?

– Tai būtų ne tik gražus gestas, bet ir ženklas, kad nelaikome rusakalbių kuo nors privilegijuotais. Galų gale, juk visur yra pasirinkimas anglų kalba. O kodėl vietoje rusų negalėtų būti vokiečių arba prancūzų? Iš pirmo žvilgsnio tai smulkmena, bet ji siejasi su kitu vertu dėmesio faktu.

Puikiai atsimenu, kai sovietmečiu per Lietuvos radiją buvo transliuojamos rusiškos laidos. Jos neišnyko ir dabar. Tai liudija, kad mes faktiškai pripažįstame, kad nuolatiniai šalies gyventojai turi teisę nesuprasti valstybinės kalbos. Juk tokių laidų tikrai nesiklauso iš užsienio atvykę žmonės. Niekaip negalime nutraukti bambagyslės su praeitimi. Tokio skaičiaus atvykėlių per tokį trumpą laiką nebuvo per visą okupacijos laikotarpį. Jei tokie procesai nebus valdomi, jie reikš masinę Lietuvos kolonizaciją žmonėmis, kurių daugelis, be abejonės, yra „rusų pasaulio“ nešėjai.

 – Rusų kultūra. Viskas aišku, kodėl neįsileidžiame kokio nors Olego Gazmanovo arba „Liube“. Ką mes laimėsime, jei mokykloje nebus Fiodoro Dostojevskio, o Operos ir baleto teatras nestatys „Spragtuko“?

– Šiuo klausimu turime dirbtinai sukeltą painiavą, kurios esmė – teiginys, kad kultūra ir politika nėra susijusios, nors tai netiesa. Dar Platonas puikiai suprato, kad „kultūros žmogus“ gali būti labai prastas pilietis, nieko neišmanantis apie politiką ir gali būti jai pajungtas, ką daro diktatūros, taip engdamos kultūrą. Tipinis pavyzdys yra lietuvių kultūrininkai – kolaborantai sovietmečiu ir vis dar nesibaigiančios diskusijos apie juos. Brandi tauta, pavyzdžiui, norvegai, puikiai supranta, kad Knutas Hamsunas buvo didis rašytojas, bet išdavė savo tautą ir valstybę, bendradarbiaudamas su naciais.

Niekas neneigia, kad rusų kultūra turi įstabių rašytojų, kompozitorių ir kitų menininkų. Tačiau didis menininkas gali būti nepaprastai pavojingu politiniu instrumentu. Nebūtina atvirai palenkti kultūros imperiniams Rusijos tikslams, bet yra tiesioginis ryšys tarp kultūros ir politinės santvarkos. Santvarka skatina ir remia tam tikras kultūrines nuostatas, o šios sklisdamos stiprina santvarką. Naivu būtų manyti, kad didieji rusų rašytojai ir poetai neprisidėjo prie imperijos formavimo. Jie kūrė „rusų sielą“, kuria didele dalimi remiasi „rusų pasaulis“, didele dalimi esantis jų kūrybos dalimi. Tai nereiškia, kad turime aklinai užsidaryti nuo rusiškos kultūros. Veikiau turime tai vertinti racionaliai: jei atlikėjas teisina karą Ukrainoje, normali pozicija bus neįsileisti jo į Lietuvą.

Nereikia suabsoliutinti rusų kultūros galios, kaip ir nereikia neigti, kad Maskva ją išnaudoja. Nereikia drausti F. Dostojevskio, tiesiog, kai sudaroma mokyklos programa, reikia paisyti proporcijų ir apskritai pamąstyti, kiek vaikų psichikai „naudinga“ tokia literatūra. Galvoti, kiek svetimos kultūros sklaida gožia mūsų pačių kultūrinį tapatumą ir formuoja mąstymo nuostatas. Kaip ir kituose dalykuose, čia turime vadovautis saiku. Viena vertus, neneikime kultūros, kita vertus, neleiskime per ją skleisti valstybei pavojingų idėjų.

– Daug kalbama apie rusų kalbos pašalinimą iš lietuviškų mokyklų, bet yra mokyklų, kuriose praktiškai neskamba lietuvių kalba. Kaip vertinate šią situaciją? Jei jau kalbame apie rusų kalbos „atšaukimą“, tuomet turėtume uždaryti rusiškas mokyklas?

– Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome: entuziazmas šalinti rusų kalbos dėstymą iš lietuviškų mokyklų verčia susimąstyti, ar nenukreipiamas dėmesys nuo rimtesnių problemų. Lietuvoje neįgyvendintas elementarus principas, kad bent jau valstybinėse mokyklose turi būti mokoma tik valstybine kalba. Kodėl šiuo klausima tylima jau tris dešimtmečius, o mėginimas jį kelti brutaliai gesinamas. Tai niekas kita, o pastangos išsaugoti okupacijos laikų būklę. Anuomet tai buvo neišvengiama ir keista, kodėl šiandien stengiamasi tai išlaikyti. Tokios mokyklos, apie kurias dabar kalbame, tampa priešiškumo Lietuvos valstybei židiniais. Teiginiai, kad moksleiviai jose puikiai išmoksta lietuvių kalbą, yra tiesiog melas. Dėstau universitete ir matau, kad tarp kitakalbes mokyklas baigusių studentų pasitaiko gerai kalbančių ir rašančių lietuviškai. Tačiau netrūksta ir tokių, kurių lietuvių kalbos nepavadinsi kitaip nei pasibaisėtinu žargonu, pasityčiojimu iš kalbos.

Kodėl kitakalbėse mokyklose yra kiti reikalavimai lietuvių kalbos egzaminui ir leidžiama daryti daugiau klaidų? Negi tai padeda gerai išmokti kalbą? Pabrėžkime, kad mokykla yra labai svarbi terpė ugdyti lojalumą valstybei. Dešimtmečiais apsimetame nematantys, kad lenkakalbių mokyklų harcerai (skautai) įžodį duoda prie Jusefo Pilsudskio ir jo motinos memorialo. Savaime turėtų kilti klausimas, kokios tai mokyklos – „Vidurio Lietuvos“ ar Lietuvos Respublikos?

Daugybę sykių matėme, kas vyksta Antakalnio kapinėse gegužės devintąją. Tai – ne kare kritusiųjų pagerbimas, o atviras lojalumo „rusų pasauliui“ deklaravimas. Kaip ir „Rusų dienos“. Tai rodo, kad šiems žmonėms, nebūtinai atvirai, diegiamos nuostatos, kad Lietuvos valstybė yra laikina. Ir tokiomis aplinkybėmis, ypač kai vyksta karas, dėmesys yra nukreipiamas į daug mažiau reikšmingus dalykus.

– Jūs siūlote labai sudėtingą veiksmą – įvesti dėstymą lietuvių kalba visose valstybinėse mokyklose. Ar tai įmanoma įgyvendinti? Panašu, kad net apsisprendus tai truktų daug metų?

– Mūsų padėtį atskleidžia palyginimas su Estija ir Latvija, kurios tai padarė labai racionaliai – suteikė pereinamąjį laikotarpį ir ėmėsi kitų priemonių, kad mokiniai nepatirtų šoko ir būtų parengti mokytojai. Visa tai galima padaryti – tereikia politinės valios. Juk ne veltui neseniai paviešintuose Rusijos strategijos Baltijos šalyse dokumentuose teigiama, kad vienas svarbiausių tikslų – rusakalbių mokyklų išsaugojimas.

Nors šių mokyklų programas tvirtina Švietimo ministerija, kiek man žinoma, ji nei geba, nei nori kurti programas, skatinančias lojalumą Lietuvai. Faktinė padėtis yra ta, kad rusiškose mokyklose yra ugdomi Rusijos, o lenkiškose – Lenkijos piliečiai. Net ir tinkama programa šios problemos neišspręs. Jei mokyklą baigęs jaunuolis tegebės kalbėti lietuvišku žargonu – natūraliai kils svetimumo jausmas. Tai – psichologinis barjeras, kai Lietuvoje gimęs ir augęs žmogus po mokyklos nesugeba rišliai susikalbėti valstybine kalba.

Vyksta getizacija, kuri Lietuvos sąlygomis gali virsti grėsmėmis. Vėlgi, užuot viję rusų kalbą iš lietuviškų mokyklų, atneškime lietuvių kalbą į nelietuviškas. Mokyklos negali būti valstybės valstybėje.

Skaitykite daugiau: alfa.lt