Visi sutinka, kad reikėtų tam tikro bendro pagrindinių valdančių politinių jėgų sutarimo strateginiais mūsų valstybės užsienio politikos klausimais, tačiau tarimasis dėl to kol kas vyksta vangiai.
Tikimasi, kad vyksmą pagyvins pasikviestas padėti patyręs politikas, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas.
Pagrindinis jo tikslas, kaip galima nuvokti, yra paskatinti vietinius politikus plačiau pažvelgti į pasaulį ir pabandyti strateginius užsienio politikos ir geopolitikos klausimus atsieti, kad ir kaip tai sunku būtų, nuo vidinių politinių kovų ir užkulisiuose jau aršėjančių pasirengimo ateinančių metų rinkimams kovų.
Kitas svarbus dalykas – kiek prislopinti kitų politinių orientacijų valdančiuosius erzinančią konservatorių lyderių „visažinystę“ bei aroganciją, kuri dažniausiai pasirodo esantis strateginis bei geopolitinis siaurakaktiškumas.
Suprantama, niekas nepajėgs sukurti „stipraus“ užsienio politikos gairių ir geopolitinių saugumo iššūkių dokumento, tačiau būtina sutarti dėl svarbiausių požiūrio į esmines geopolitines slinktis ir mūsų valstybei iškilusius saugumo iššūkius aspektų.
Visi jau ima suvokti, kad vykstantys geopolitiniai poslinkiai yra civilizacinio pobūdžio, tad ilgalaikiai, o Rusijos agresijos pradėto karo Ukrainoje vyksmas užpila politikus kasdienėmis netikėtomis naujienomis, į kurias būtina vienaip ar kitaip reaguoti, tačiau ir toms naujienoms, ir mūsų reakcijoms taip pat būdingi sunkiai įžvelgiami geopolitiniai aspektai, tad reakcijų pasekmes sunku numanyti.
O ypač nebandant įsivaizduoti ilgalaikių civilizacinių ir geopolitinių poslinkių tendencijų ir jų sąsajų. Tam reikalinga, sakytume, išmani kultūrinė civilizacinė geopolitinė vaizduotė.
Juk daugelis aukščiausių mūsų politikų iki šiol nesuvokia, kokia svarbi mūsų ir ES saugumui Baltarusija
Deja, tokios vaizduotės apraiškų mūsų užsienio politikoje menkoka. Juk daugelis aukščiausių mūsų politikų iki šiol nesuvokia, kokia svarbi mūsų ir ES saugumui Baltarusija ir kad esminis mūsų geopolitinis tikslas turėtų būti Baltarusijos įtraukimas į vakarietiškąją politinę erdvę LDK istorinės kartografijos pagrindu, kad ir kokie diktatoriai ten kuriam laikui uzurpuotų valdžią.
Ne stumti Baltarusiją į Rusijos glėbį, ne aiškinti, esą abi šios šalys esančios vienodai atsakingos už Ukrainos užpuolimą, dar pamojuojant kaip esminį argumentą – „formaliu pagrindu“, o dedant neviešos diplomatijos pastangas, kad Kremliaus užnerta baltarusiams kilpa kuo ilgiau neužsiveržtų, o dar geriau – kad ir atlaisvėtų.
Nujaučiant vykstančio civilizacinio Rusijos ir Vakarų „išsiskyrimo“ pasekmes, mums būtina pasitelkti ir puoselėti LDK paveldą, kuris glaudžiai susieja Lenkiją, Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją, o kai kurias užsienio politikos gaires aptarinėti to paveldo aktualinimo požiūriu.
Beje, apgailėtina, kad visiškai nededama jokių pastangų išlaisvinti baltarusius disidentus – nujaučiu, kad atsikračius tam tikrų „sankcijinių“ ar „vertybinių“ stereotipų, juos galima būtų „išpirkti“ neviešos diplomatijos būdų.
Numatant tam tikras bendresnes užsienio politikos gaires, būtina aiškiau įvardyti esamą mūsų saugumo politinę ir geopolitinę būseną. Bent jau neviešai.
Vienas svarbiausių dalykų – NATO rytinis flangas kol kas nėra apginamas. Tik dabar keičiasi NATO ideologija – nuo galimos trumpalaikės šio regiono okupacijos pripažinimo pereinama prie apgynimo.
Ilgą laiką mes savo, o ir NATO strategų neveiklumą pridenginėjome šūkiu „mus apgins 5 straipsnis“, tačiau tik dabar imame suvokti, kad straipsniai savaime nieko neapgina.
Kaip ir Ukrainos neapgynė didžiųjų pasaulio galių pasirašytasis Budapešto memorandumas. Gina politinės valia, visuomenės susitelkimas, karinė ekonominė galia, taip pat išmani užsienio politika, sugebanti megzti naudingus ryšius su kuo įvairesniais partneriais.
Tam būtinas geras įvairių valstybių geopolitinių ir kitokių interesų, jų besikeičiančių viešų ar slaptų sąjungų, taip pat prieštaringumų išmanymas.
Minėtas NATO nuostatos keitimasis turi būti paremtas planavimu ir kitais kariniais politiniais dalykais, kurių įgyvendinimas nėra greitas net vykstančio karo sąlygomis, tai rodo ukrainiečių patirtis.
Jokios vokiečių ar kitokios brigados, jokie „visuomenės pasipriešinimo“ projektai čia nieko nepadės.
Tačiau labai aiškus yra vienas dalykas – šis flangas galimas apginti tik Jungtinių Valstijų galia. Jokios vokiečių ar kitokios brigados, jokie „visuomenės pasipriešinimo“ projektai čia nieko nepadės.
Gal tik kurstys priešinimosi iliuzija, kurios gali būti pavojingos. Ir štai kodėl. Kelkime klausimą, koks galėtų būti Rusijos tikslas kad ir trumpam okupavus Lietuvą? Ką šiuo atžvilgiu sako Ukrainos patirtis?
Vieną labai aiškų, tačiau atvirai nenorimą pripažinti dalyką – Rusijos tikslas buvo ir yra išnaikinti lietuvių tautą, Lietuvoje gyvenančius žmones, nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus.
Tad bet kokia okupacija būtų žmonių vijimo iš šalies ir jų žudymo visokiais būdais pragaras. Be jokio gailesčio ir jokių tarptautinių „apsaugos“ sutarčių. Rusija taip darytų dėl to, kad kartą ir visiems laikams sunaikintų jos ramybę ir visagalybę trikdantį nacionalinį „subjektą“.
Visokie „pasipriešinimai“, o dar nežinant nei kur, nei kaip, bus tik pretekstas stiprinti žudynes.
Tačiau aiškiai žinome, kad rusams nereikia ir jokių pretekstų – juos jie patys kuo puikiausiai sugalvoja.
Rusijos elgesys Ukrainoje ir yra tikslingas gyvybinės infrastruktūros ir žmonių žudymas.
Ukrainą gelbsti tai, kad ji didelė valstybė ir sugeba pati jėga priešintis. O Vakarų šalys pirmosiomis karo dienomis jau buvo ją apleidusios.
Didžiulės ukrainiečių kraujo aukos prireikė, kad Vakarai kartu su kitomis šalimis imtų atsitokėti. Vienintelis Lietuvos, o ir viso rytinio NATO flango apgynimo garantas – branduolinis gynybinis skydas. Tai ir veiksmingiausia atgrasymo priemonė.
sostinėje mes karo sąlygomis ėmėme siaurinti gatves, visiškai jaukti susisiekimą, kad ištikus kokiai didelei bėdai niekaip negalėtume laisvai judėti
Beje, kalbėdami apie „visuomenės pasipriešinimą“ mes nesugebame susieti kelių veiksnių. Juk savo sostinėje mes karo sąlygomis ėmėme siaurinti gatves, visiškai jaukti susisiekimą, kad ištikus kokiai didelei bėdai niekaip negalėtume laisvai judėti nei pagalbos, nei kariniu, nei masinės evaakuacijos transportu.
Tą patį darome ir naikindami pirminės sveikatos priežiūros punktus rajonuose ir kaimo vietovėse – o juk užgriuvus nelaimei žmonės vyks į rajonus, tačiau ten – jokios pagalbos sergantiems ar sužeistiems.
Svaigstame milijardiniu jūros vėjo jėgainių projektu, o juk puikiai žinome, kad tokia jėgainė labai lengvas taikinys.
Galvojame – NATO apsaugos. Tačiau tokio taikinio apsauga labai brangi, tad kam kurti papildomos apsaugos reikalingus taikinius, kai negalime laiduoti savo uosto apsaugos nuo raketinio smūgio.
Nepaprastai svarbi geopolitinė realija, turėsianti ilgalaikių pasekmių Europos Sąjungos raidai ir jos valstybių santykiams, yra vis stiprėjanti Lenkijos ir Ukrainos karinė sąjunga.
Ar Lietuva už šią sąjungą? Ar Lietuva už LDK civilizacinį karinį paveldą? Ta sąjunga keičia ES vidinių galių santykius – ji tampa didžiausia ES karine galia. Lenkijai niekas nesutrukdytų po karo formalizuoti tuos santykius, Turkijos ir Azerbaidžano pavyzdžiu tam tikru būdu suvienijant karines pajėgas, tad savaip įtraukiant Ukrainą į NATO.
Juolab kad yra precedentas – Azerbaidžanas. Kaip į šią sąjungą jau žvelgia Prancūzija ir Vokietija? Nemanau, kad džiaugsmingai. Atvirkščiai – jėgų balansas ES ir NATO keičiasi ne jų naudai. Kitas klausimas – ar tokia jėga, kuriai gyvybiškai būtina ginti nuo Rusijos ordos, gali ir turi tapti branduoline galia?
Manyčiau, turi. O ar ukrainiečiams derėtų grąžinti branduolinį ginklą?
Juk Budapešto memorandumą, kuriuo Ukrainai už jai atitekusio didžiulio branduolinės ginkluotės arsenalo atsisakymą buvo laiduotas visiškas saugumas, Rusija sulaužė, o dar ir grasina branduoliniu ginklu nebranduolinei valstybei.
Memorandumą pasirašiusios Vakarų galios neužtikrino Ukrainos saugumo, tad turėtų svarstyti galimybę padėti Ukrainai atgaminti savo tos rūšies ginklus.
Ukrainoje išliko ir specialistų, ir įrenginių. O jei dar būtų suvienytos šios srities lenkų ir ukrainiečių pajėgos. Koks būtų mūsų užsienio politikos požiūris į tokius vyksmus?
Lietuvai vis sunkiau naviguoti sudėtinguose užkulisiniuose didžiųjų ES valstybių santykių su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija vandenyse.
Auga ES ir Kinijos prekybos apimtys, tad plečiami ekonominiai ryšiai. Jų plėtra neabejotinai turi ir politinius aspektus.
Tereikia atidžiau įsiklausyti kad ir į nesenai nepaprastai šiltai kinų sutikto Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono pasisakymus, o ypač į pradėtą kurpti bendrą „taikos Ukrainoje“ planą, kuriuo neabejotinai stengiamasi nukelti ukrainiečių ruošiamą Ukrainos išlaisvinimo puolimą.
Amerikiečiams nesenai savotišku akibrokštu tapo Kinijos derybiniai gebėjimai, tad ir jos įtakos svoris, sutaikant Iraną ir Saudo Arabiją, sunitus ir šiitus, kurie nuožmiai kariauja Jemene.
Kinai ką tik pasisiūlė tarpininkauti sureguliuojant Izraelio ir palestiniečių konfliktą, kuriame aktyviai dalyvauja ir Iranas.
Tokį Kinijos aktyvumą Artimuosiuose Rytuose, kur tarsi vyravo Jungtinių Valstijų galia, prieš porą metų nebūtų galima net įsivaizduoti. Amerikiečiai šitai suvokia kaip didžiulį konfrontacinį iššūkį, į kurį atsakys tik sparčiai didindami karinį biudžetą.
Mums svarbiausia – NATO rytinio flango gynyba ir Jungtinių Valstijų branduolinis skėtis. Ir kuo greitesni sprendimai.
Tačiau ES vidinių santykių plotmėje dera aiškintis, kaip tam flangui Rusijos keliama grėsmė ir jo gynyba dera su prancūzų „taikos“ ir santykių su Rusija iniciatyvomis?
mums svarbus užsienio politikos dėmuo susijęs su minėta ekonominių santykių su Kinija plėtra
Kitas mums svarbus užsienio politikos dėmuo susijęs su minėta ekonominių santykių su Kinija plėtra. Mes „‚išsijungėme“ iš tų santykių, tad niekaip nebegalime dalyvauti ir europinėje ekonominių santykių su kinais politikoje.
Paryškinu – europinėje tų santykių plotmėje. Ar mums politiškai, geopolitiškai ir galop ekonomiškai naudingas toks „išsijungimas“, toks savęs marginalizavimas?
Naivu galvoti apie „marginalo vertybinio balso“ svarbą. Labai nuostolinga tokiu savimylišku siaurakaktišku savivaizdžiu užsižaisti, stengiantis gauti vietinių palaikytojų liaupsių „už drąsą“. Ypač galvojant apie užsienio politiką.
Pasaulinės politinės galios vis labiau savo santykius grindžia civilizacinio paveldo ir civilizacinės istorinės kartografijos pagrindu.
Kinija, Turkija, Rusija save teikia pasauliui kaip pasaulines civilizacijas su sava civilizacine patirtimi ir paveldu, tad ir geopolitinėmis pretenzijomis.
Mes turime savą civilizacinį paveldą ir kartografiją – LDK. Europoje kyla ir kitokio civilizacinio darinio – Austrijos ir Vengrijos – kontūrai.
Tačiau pati ES stokoja civilizacinio sąmoningumo, nes pastaruoju metu visaip aršiai naikina civilizacinio tapatumo krikščioniškąsias šaknis, tad negali savų geopolitinių „konstrukcijų“ paremti civilizaciniu paveldu ir kartografija su jai būtinu simboliniu turiniu, įvairia tautas susaistančiu į bendresnį, tačiau „savu“ laikomą darinį.
Vertybinė politika yra formali, kitaip tariant, juridinė, tad galima kurti ir perkurti.
Geopolitiniams dalykams būtinas simbolinis turinys, kurį galima suaktyvinti visuose visuomenės sluoksniuose, prikeliant istorinę atminti. Tai nacionalinį ar imperinį tapatumą tvirtinantis turinys.
Tokiu tapatumu ir grindžiama dabartinė geopolitika, civilizacinės geopolitinės kovos.
Tad mūsų užsienio politikos sutarime derėtų vienaip ar kitaip atsižvelgti ir į LDK civilizacinį paveldą, ir į jo dabartinę geopolitinę reikšmę, kad galėtume aiškiau įžvelgti didžiųjų galių varžytuvėse ryškejančias pasaulio persitvarkymo tektonines slinktis ir įsivaizduoti netolimos ateities žemėlapį.
Nekenktų ir prisiminti karaliau Gedimino laiškuose išsakytą ir kaip priesaką mums paliktą rūpestį – valstybinis suverenumas, kurio supratimą turėtume diegti savo mokyklose.
Ir tai būtų geriausia „visuomenės pasipriešinimo“ ugdymo programa.
