Šiandien Mykolas Majauskas per „Panoramą” aiškino, kad priėmus įstatymą, dabar reikia tik stiprios institucijos, kuri „nebijotų prisiimti atsakomybės” ir reikalai smurto prieš vaikus prevencijos srityje bus OK.
Jis – jaunas, nežino, kad institucija, kuri „nebijojo atsakomybės” (užnugaryje turėjo KGB, tad jautėsi drąsiai), jau buvo. Ir vaikai jau buvo atiminėjami. Ir rezultatais džiaugtis nebuvo galima.
Pagal šiandien priimtą įstatymą dabar tai vadintume „emociniu smurtu”. Tada – „reakcingų”, todėl komunizmo statybai kenksmingų įsitikinimų propaganda šeimoje.
Nekonkreti, plačias interpretacijas leidžianti įstatymo formuluotė, sudaro sąlygas valdininkams pavojingai kištis į žmonių pasaulėžiūros sritį. O tuo pačiu – į teisę turėti žmonėms įsitikinimus ir pagal juos gyventi.
Žinoma, šitam etape dabar pabrėžiamas labiausiai fizinio smurto aspektas, rodant pavyzdžius iš socialiai degradavusių sluoksnių. Bet šis įstatymas slepia rimtą grėsmę, kurios Seimo nariai, man regis, neįstengė adekvačiai įvertinti.
Jeigu šeimos pažiūros, tarkim, krikšćioniškos, neatitiks laicistinės valstybės nustatinėjamų naujų moralinių „normų” (erdvės plėtrai – didžiulės), įstatymo interpretacijos gali traktuoti tai kaip „emocinį smurtą” ir represinį valstybės aparatą piknaudoti prieš „neteisingai” mąstančius ir kam nors nepatinkančius žmones, atiminėjant iš jų vaikus.
Juk šiuo atveju lemiamas veiksnys bus ta valdininkų kontora, kuriai Majauskas linki įgyti daugiau jėgos ir „nebijoti prisiimti atsakomybės”.
Tuo metu teisinės valstybės įstatymai turi būti tokie, kad žmonės ne tikėtųsi iš valdininkų malonės ir „geros valios”, bet kad jie uźkirstų kelią prievartos naudojimui ne vien prieš vaikus, bet ir valstybės aparatui – prieš asmenis ir šeimas, gerbiant bei saugant jų įsitikinimų laisvę.
Deja, šįsyk žengta, mano nuomone, labai rizikingo socialinio eksperimento keliu, kurio pasekmes sudėtinga prognozuoti.
Iš V.Valiušaičio veidaknygės
