V. Valiušaitis. Šiandien Sąjūdžio 34-tosios metinės

Šiandien Sąjūdžio 34-tosios metinės.

Aiman, sakytų Vaižgantas, kaip toli jau anas laikas!.. Nelyginant kokia nugrimzdusi Atlantida, apipinta mitais, nebūtomis istorijomis, nerealiais aiškinimais. Pastebiu, kad dabar žmonės, kurie anuomet stati vaikščiojo po stalu, įrodinėja mums „kas buvo Sąjūdis”, „už ką jis kovojo”. Tuščia aušinti burną apie tai ginčijantis. Kadangi nėra ginčo objekto. Užtenka pakelti ano meto spaudą, ten viskas parašyta.

Štai pirmojo spaustuvėje spausdinto laikraščio „Kauno aidas”, kurį turėjau garbės redaguoti, vedamasis. Iki tol laikraštis buvo leidžiamas biuletenio formos, panašiai kaip „Sąjūdžio žinios”, dauginamas primityviu būdu – multiplikavimo aparatais. O štai jau po Sąjūdžio suvažiavimo buvo gautas leidimas spausdinti jį spaustuvėje.

Taigi, čia yra pirmasis puslapis to pirmojo numerio, o jame straipsnis – „Teisė kalbėti tiesą”. Tiek pavadinimas, tiek iš esmės turinys perduota ne tik tai, kas anuomet mums buvo svarbu, bet ir to meto dvasinę savijautą, koncentruotu pavidalu išreikštą savotišką Sąjūdžio programą – kurlink Sąjūdis siekė vesti Lietuvą.

Kai kurie žmonės, manau, ten ir nuėjo. Deja, ne visi.

Čia teisinga būtų pridurti, kad šio straipsnio bendraautorius yra rašytojas ir poetas a.a. Robertas Keturakis (1935-2021), kuris buvo mano pavaduotojas „Kauno laike”.

TEISĖ KALBĖTI TIESĄ

Drįstame teigti, kad esame pabudę seniai.
Tik neseniai išdrįsome pareikšti, kad budime, mąstome ir suprantame, ko siekiam. Ir dirbame.

Didžiausias mūsų uždavinys – kantriai ir talentingai auginti tėvynainio dvasią, gilinti mūsų bendrą kultūros klodą, – jame turėtų išaugti karta, kuri veržliai pasieks kokybiškai naują žmogaus ir tautos būvio suvokimą.

Šiandien, vedami skaudžios patirties ir didelių lūkesčių, iš naujo perskaitome Kudirką ir Basanavičių, Maceiną ir Šalkauskį. Atsiveria galimybė įsigilinti į tautinio atgimimo patriarchų ir dvasios Mokytojų idėjas, jų išsipildžiusius ir dar laukiančius savo meto numatymus, jų ir mūsų minčių tapatumą. Ne smalsumas mus veda, o galimybė pasinaudoti šviesuolių proregiais, istorine jų patirtimi šiandieniniuose mūsų žygiuose. Jie žinojo uždavinių sąlygas, numatė sprendimus. Mes žinome kai kuriuos atsakymus, imame nagrinėti istorijos vingius, žmogaus, atsakingo už savo tautos likimą, atsparumą, gyvenimo ir veiklos kryptingumą.

Esame liudininkai ir veikėjai dramos, kurioje žmogus buvo griaunamas iš vidaus.

Tai pats baisiausias griovimas.

Inteligentija buvo priversta lyg maldą išmokti totalitarinio režimo apologiją, slėpti savo dvilypumą, sąžinės krislelius, gauti atlyginimą už visuomeninės sąmonės susinimą ir spalvingas dekoracijas, už kurių šiandien surandame nužmogėjimą ir melą, pragmatizmą ir proletkulto doktrinos pasekmes, baimę ir socialinę apatiją, išniekintas tautos vertybes ir sumiesčionėjusį, partines paslaptis saugantį aptakų valdininką.

Tačiau suradome ir tuos, kurie visą savo gyvenimą rėmėsi bendražmogiškumu, gynė moralines ir dorovines vertybes, neieškojo Lietuvos istorijos užribiuose ar vingrių istorikų falsifikacijose, sustabarėjusių ideologų lozunguose ar odėse partokratijai.

„Kauno aidas”, kaip ir visa Sąjūdžio spauda, pakeitė informacijos, buvusios tam tikra įvairių organų ir aparatų privilegija, skvarbumą. Įprasta BEVEIK TIESA ar PUSIAU TIESA šiandien yra amorali.

Viešumas apšviečia net giluminius valstybinius labirintus. Didelė dalis informacijos su įdagais „Slaptai” ar „Tik tarnybiniam naudojimui”, pasirodo, turi būti žinoma mums visiems, kad galėtume, kaip pilnateisiai tautų bendrijos nariai, suprasti, keisti, tobulinti ir materialinį, ir socialinį, ir dvasinį gyvenimą, kurti koncepcijas, griaunančias dogmas ir susikompromitavusias teorijas bei metodus, plėsti euristini mąstymą, dialektinį neigimą ir kūrybą.

Šis „Kauno aido” numeris išaugo iš tų dvylikos biuletenių, kurie, vadinami sienlaikraščiu, laikraštėliu ar lapeliais, nesusigūžė oficiozų šešėlyje. Ne lenktyniavimo azartas ar populiarumo karštinė vedė „Kauno aido” leidėjus ir rėmėjus, o sąžinė ir nemažėjanti grėsmė iš ideologinio „lagerio”.

Tikime, skaitytojas prisimena pirmąjį šio biuletenio numerį, kurio įžanginiai žodžiai šaukėsi Kudirkos „Varpo” kryptingumo dvasios. Tikime, prisimena ir devintąjį, jau paliestą Gorlito įspėjimo, bet vis dar saugantį viltį, kad nugalės sveikas protas ir būtinybė išlikti.

Nugalėjo ir pasitikėjimas (jis labai sudėtingas ir analizuoti jį dar per anksti), kuris padeda užmiršti laikus, kada naujesnė ir drąsesnė mintis, naujos informacijos kūrėjai ar skleidėjai privalėjo aukštuose kabinetuose įtikinėti, kad jie ne tautos ar visuomenės priešai, kad jie neslepia naujos klastos, kad viešumas – tai ne koridorius, už kurio kampo laukia ideologinio įtarumo narvas.

Drįstame teigti, kad esame pabudę seniai, bet vis dar krūptelėjame, kada pastebime, kad mūsų vidinis cenzorius kartais susimerkia su kabinetiniu cenzoriumi, o tas guviai ima manipuliuoti visuomenine nuomone: tarybinis inteligentas nepriima, darbininkija turi kitą požiūrį…

Brangi mums kiekviena nuomonė, jei ji ne anoniminė, o turi savo veidą, likimą, savo taurius tikslus.

Brangiausia mums nuomonė jaunosios kartos – be baimės, įsigėrusios iki sielos gelmių, neužnuodytos doktrinierių, nesupančiotos karjerizmo tinklų, nespėjusios išmainyti tėvynės likimo į pramogą ar gerai apmokamo samdinio amuniciją.

Vienas kitą paremdami, mokydamiesi, turėsime visų pirmiausia mokyti vieni kitus politinės kultūros. Nes laisvės mokyklos nėra (A. Maceina).

Laisvė iškovojama ir sergstima – visa dvasia, visa tautos istorine patirtimi, visomis tauriomis žmonijos nuostatomis.

Be šito supratimo, darbo, kūrybos, visus vienijančių šviesių idėjų mes vėl būsime vedami ir nedrįsime PATYS VESTI savo tautos ir savo vaikų į amžinąją Lietuvą.

Be šito supratimo ir gimtasis žodis nebus mums piliakalnis, nuo kurio atsiveria didinga pasaulių erdvė.

Be šito supratimo nebus ir mūsų.

„Kauno aidas“, 1988 m. lapkričio 24 d.