Paskaitinėjau FB ką rašinėja „ekspertai” apie Birželio sukilimą, tiesiog žiaurus nesiorientavimas istorijoje.
Pamokslaujama apie sukilėlių „trumparegiškumą”, kaip jie „nesuprato”, kad vokiečiais pasitikėti negalima, kokie lietuviai buvo „naivūs”, kad vokiečių kariuomenę sveikino, ir kokie jie tuo pat metu buvo „baisūs”, kad išžudė „dešimt kartų daugiau žydų negu Lenkijoje” (!) (čia citata iš vienos panelės moralo ir jos istorijos mokymo „neišmanantiems”). Ir t.t.
Sakoma, kad šiais laikais žmonės, ypač jaunesnės kartos, nebepajėgia suvokti teksto, faktai, argumentacija daug vertės neturi, veikia vaizdai, įspūdžiai, spigus balsas…
Parinkau šiek tiek vaizdų ta tema. Pirmas žemėlapis vaizduoja Europą 1940 m. gruodžio pabaigoje, antrasis – karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse 1941 m. biržely.
Klausimas tiems „geopolitikos ekspertams”, šiandien jau žinantiems kokia buvo įvykių raida per II pasaulinį karą ir po jo: iš ko bolševikų terorizuojama ir naikinama Lietuva galėjo tikėtis pagalbos tuo metu, kai visa Europa nacių buvo parklupdyta? Vieninteliai britai – apsupti, izoliuoti ir bombarduojami – salose gynėsi, bet ir patys desperatiškai ręsdami įtvirtinimus ir laukdami nacių invazijos.
O stalininė Sovietų Sąjunga Hitlerio žygius tuo metu palaikė, siuntė sveikinimo telegramas fiureriui, išvarinėjo iš Maskvos naciu okupuojamų valstybių diplomatus. Vyko platus ir visapusiškas dviejų totalitarinių režimų nusikalstamas kolaboravimas, naikinant mažesnes ir silpnesnes valstybes. Dabar to niekas nenori prisiminti, tik kaltina totalitarinių režimų aukas, neva jos buvusios „kolaborantės”.
Nacių ir sovietų sąmokslavimą prieš mažesnius gerai išreiškia trečiasis paveikslas: Turkijos lyderis, nujausdamas pavojų savo šaliai, aliarmuoja Staliną, kad vokiečiai prievartauja Bulgariją. Bet sovietų diktatoriui tai nerūpi. Kadangi slaptame Molotovo-Ribentropo susitarime Europa pasidalyta ir „viskas vyksta pagal planą”, kurio kiti nežino.
Lietuviai neva buvo „naivūs”, sveikino vokiečius. Vokiečius sveikino visi – lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, net baltarusiai. Kadangi visi tikėjosi, kad vokiečiai padės nusimesti kruviną bolševikų režimą. Dar daugiau. Vokiečius sveikino net ir tie, kurie nebuvo patyrę bolševikų okupacijos, kaip tai matyti nuotraukose – kroatai, norvegai. Kodėl? Todėl kad matė Vokietijos jėgą, su kuria ji žygiavo be ceremonių ir su kuria nebuvo įmanoma nesiskaityti. Pasipriešinti jai silpnesnės šalys neturėjo mažiausių galimybių.
Net didelės ir galingos valstybės, tokios kaip Prancūzija, palaužtos „dainavo vokiečių chore” ir žengė jų „rikiuotėje”.
O Lietuvai dabar daug kas turi pretenzijų: kodėl sukilo, kodėl kovojo su bolševikais, kodėl „neapgynė žydų”?
Kodėl sukilo, manau, įrodinėti daug nereikia, akivaizdu iš Maskvos statytinio Sniečkaus jau 1940 m. liepos 7 d., taigi, praėjus vos trims savaitėms nuo Raudonosios armijos įsiveržimo ir likus savaitei iki vadinamojo „liaudies seimo” rinkimų. Pasirašytas planas sunaikinti sąmoningiausius, labiausiai šaliai įsipareigojusius žmones, siekiant įbauginti visuomenę ir pakirsti jos potencialą pasipriešinti valstybės sugriovimui ir prievartiniam inkorporavimui į Sovietų Sąjungą.
Kitose nuotraukose – vaizdai iš 1941 m. birželio 14-20 d. deportacijų ir kruvino bolševikų valdymo Lietuvoje: Panevėžys birželio 25 d., Rainiai birželio 25 d., Pravieniškės birželio 26 d.
Ką žmonės turėjo daryto šitokio naikinimo ir teroro akivaizdoje? Laukti britų? Amerikiečių? „Tarybinės armijos išvaduotojos”? Žmonės gynėsi ir kovojo tomis priemonėmis, kurios jiems buvo tuo metu prieinamos. Jie pasinaudojo prasidėjusio karo akimirka, vijo iš savo šalies visuotinio pasipiktinimo susilaukusį okupantą ir skelbė nepriklausomybę, nepaisant to, kad naujasis okupantas neleido jos realizuoti.
Kaip matyti iš Utenos karo komendanto įsakymo, jokio tikslo kovoti su žydais ar juos persekioti sukilėliai neturėjo. Priešai buvo bolševikai ir sovietiniai pareigūnai, nepaisant jų tautybės. Jie buvo ginkluoti ir taip pat šaudė lietuvių šviesuomenę, sukilėlius, šaulius. Nepaisant to, karo komendantas griežtai uždraudžia „bet kokius išsišokimus bei kerštavimus”, nors daugeliui žmonių patirtos skriaudos paliko kruvinas žaizdas.
Bet šita prasme Lietuva nebuvo išskirtinis kraštas. Tas pačias žiaurenybes bolševikai išdarinėjo ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Suomijoje, ir Ukrainoje, ir Besarabijoje, visur, kur tik jų rankos buvo pritekusios. Kadangi administruoti užgrobtą kraštą įmanoma tada, kai sunaikinamas išsilavinusių ir sąmoningų piliečių sluoksnis.
Ir pabaigai – apie Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintų žydų skaičius. Pastaruoju metu tie skaičiai Lietuvoje nepaliaujama didėja. Jau minima ir 200, ir 220 ir net 250 tūkst. Štai žydų šaltinio duomenys, kurie, manau, daugiau ar mažiau atitinka realybę: ten rašoma, kad Baltijos šalyse buvo sunaikinta 228 tūkstančiai; Latvijoje – apie 70 tūkst, keli tūkst. Estijoje.
Ypač pravartu susipažinti su tais skaičiais žmonėms, kurie svaičioja FB, kad „Lietuvoje buvo sunaikinta dešimt kartų daugiau žydų negu Lenkijoje”…
Kaip atsitiko, kad kitur nebuvo nei Škirpos, nei LAFo, nei Laikinosios vyriausybės, o žydai vis dėlto buvo naikinami?..
Veidaknygė
