Vaidotas A. Vaičaitis. Keletas minčių dėl „QR kodo“ darbui bei savanorystei su vaikais

Šių metų sausio pabaigoje į mane kreipėsi vienas mano pažįstamas su klausimu: kas galėtų padėti jo giminaitei, kuri nuo šių metų nebegali dirbti auklėtoja darželyje, nes jai nėra išduodamas darbui su vaikais reikalingas „QR kodas“? Mano pažįstamas patikslino, jog nuo šių metų įsigaliojo tvarka, kai darbui su vaikais reikia „išsiimti QR kodą“, o kai jo giminaitė pabandė tai padaryti, savo telefone gavo tokį atsakymą: „Jums QR kodo išdavimas negalimas: Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis asmeniui draudžiama dirbti su vaikais“. Pasirodo ši moteris kartu su vyru 2012 metais buvo teista už sukčiavimą (Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 dalis[i]), kai prieš keletą metų buvo įdarbinta savo vyro įmonėje, norint pasididinti vaiko auginimo išmokas. Visgi, po apkaltinamojo nuosprendžio ši moteris dirbo darželyje auklėtoja, o prieš keletą savaičių sužinojo, kad čia dirbti nebegali, nes prieš daugiau kaip dešimtmetį buvo teista už sukčiavimą. Kadangi aš dažnai bendrauju su moksleiviais įvairiuose renginiuose ir stovyklose ir apie jokius privalomus „QR kodus“ nebuvau nieko girdėjęs, nusprendžiau pasigilinti į šią situaciją plačiau ir pasiaiškinti, ką gi čia padarė Seimas praėjusios kadencijos pabaigoje. O pasirodo, kad pridarė tikrai įdomių dalykų, kurių trumpą analizę norėčiau čia pateikti.

Pasiaiškinkime, ką gi čia padarė Seimas

Taigi, deklaruodamas siekį sustiprinti vaikų apsaugą nuo priekabiautojų, Seimas 2024 m. liepos 11 dieną priėmė Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisą[ii], kur numatyta, jog asmeniui draudžiama dirbti su vaikais, stažuotis ir užsiimti bet kuria savanoriška veikla („jei ši […] veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusi su vaikais“) visose švietimo ir kitokias paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, jeigu šis asmuo yra teistas už seksualinio pobūdžio ar už bet kurį kitą tyčinį sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Be to, padariusiems tokius nusikaltimus asmenims šis draudimas pagal įstatymą galioja iki gyvenimo pabaigos, t. y., „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas“. Tuo tikslu įstatymas įpareigojo pedagogus ir visus kitus asmenis, dirbančius ar savanoriaujančius su vaikais, turėti „Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų pagrindu suformuotą galiojantį teisėto darbo su vaikais kodą“. Taip pat įstatymo pataisoje numatyta, jog minėti asmenys šį „teisėto darbo su vaikais kodą“ privalo gauti ne vėliau kaip iki 2025 m. sausio 31 d., o darbdaviai šio kodo galiojimą pirmą kartą turi patikrinti ne vėliau kaip iki 2025 m. balandžio 30 d. Beje, šį kodą pagal įstatymą privalo turėti ir nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų, kurie norėtų dirbti, stažuotis ar savanoriauti su vaikais.

Remiantis šiuo įstatymu, 2024 m. rugsėjo 18 dieną Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo įgaliojo „Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorių patvirtinti teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarką“, kas ir buvo padaryta 2024 m. spalio 31 dienos įsakymu[iii]. Tiesa, šiame Informatikos ir ryšių departamento įsakyme minėtas „teisėto darbo su vaikais kodas“ jau įvardijamas „QR kodu“, kuris yra „unikalus ir nekintantis dviejų dimensijų optiškai nuskaitomas brūkšninis teisėto darbo su vaikais kodas“, suformuojamas pagal asmens vardą, pavardę, gimimo datą ir kitus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančius duomenis apie šį asmenį. Kitaip tariant minėto departamento darbuotojai įgijo teisę administruoti asmens duomenis, o Socialinės apsaugos ir darbo ar kitos ministerijos pareigūnai, kaip kontroliuojančios institucijos darbuotojai, šiame registre įgyja teisę atlikinėti fizinių asmenų paiešką pagal jų vardą, pavardę, asmens kodą, gimimo datą ir kitus asmens duomenis.

Ribojamos konstitucinės teisės

Taigi, šiuo atveju matome bendrą mūsų įstatymų leidybos juridinės technikos problemą, kai įstatymu, ribojant bent tris konstitucines teises (šiuo atveju, žmogaus laisvės neliečiamumą – Konstitucijos 20 str.; privataus gyvenimo neliečiamumą – 22 str.; teisė į darbą – 48 str.), niekur įstatyme ar jo aiškinamajame rašte apie tai nėra užsiminta, nors jau ne kartą buvo minėta, kad šiuo atžvilgiu būtina keisti Teisėtvarkos pagrindų įstatymo nuostatas. Kadangi minėtuose Konstitucijos straipsniuose nėra nurodyti specialūs šių konstitucinių žmogaus teisių ribojimo pagrindai, čia galioja bendrieji ribojimo pagrindai, iš kurių svarbiausias yra minėtų ribojimų proporcingumas. Todėl darbo ir savanorystės su vaikais ribojimo, iš vienos pusės, ir asmens privataus gyvenimo (asmens duomenų apsaugos) ribojimo – iš kitos pusės, proporcingumą galima vertinti iš keleto perspektyvų: 1) pačiame įstatyme numatyto reguliavimo ir 2) įstatymą detalizuojančiame poįstatyminiame reglamentavime.

1. Pradėkime nuo įstatymo nuostatų vertinimo

Kaip jau buvo minėta, čia matome tam tikrą teisės į darbą ir savanorystę ribojimą, kurio proporcingumas kelia didelių abejonių, iš kurių čia paminėsiu tik keletą. Visų pirma, abejonių kelia tai, kad įrodymo, jog asmuo atitinka reikiamas darbui ir savanorystei sąlygas, našta kažkodėl perkeliama ant paties darbuotojo ar savanorio „pečių“. Suprantama, kad pastaruoju atveju valstybei yra daug lengviau įgyvendinti ribojimo sąlygas, tačiau toks įrodymo naštos perkėlimas darbuotojui ar savanoriui kažkiek primena „kaltumo prezumpciją“. Antra, įstatyme numatyti ribojimai apima labai didelę dalį visuomenės, t. y. ne tik švietimo ir ugdymo sistemos darbuotojus, tačiau ir bet kuriuos asmenis, kurie projektinės veiklos, savanorystės ar net vienkartinio renginio su moksleiviais atveju susiduria su vaikais. Amžiaus požiūriu tai taip pat apima gana didelį ratą asmenų: nuo paauglių iki garbingo amžiaus politikų, pakviestų, pavyzdžiui, pasidalinti su moksleiviais savo prisiminimais apie artėjančią Kovo 11-osios šventę. Visi šie asmenys, prieš atvykdami susitikti su vaikais mokykloje, vasaros stovykloje ar kitoje vietoje, turės išsiimti „teisėto darbo su vaikais kodą“, kad nebuvo teisti. Ar įstatymų leidėjas čia ne persistengė?

Trečia, įstatyme yra pateiktas gana platus nusikaltimų sąrašas, dėl kurių padarymo draudžiama dirbti ar savanoriauti su vaikais. Kaip jau buvo minėta, į šį sąrašą yra įtraukti ne tik seksualinio pobūdžio nusikaltimai, tačiau ir bet kurie kiti „sunkūs nusikaltimai“, kurie gali apimti nusikaltimus, pavyzdžiui, turtinėms teisėms (pvz., turto iššvaistymas), socialinėms teisėms (pvz., darbuotojų saugos pažeidimas), ekonomikai ir verslo tvarkai (pvz., kredito ar paskolos panaudojimas ne pagal paskirtį), nusikaltimus valstybės tarnybai  (pvz., prekyba poveikiu), nusikaltimus teisingumui (pvz., trikdymas teisėjo, prokuroro ar antstolio veiklai), nusikaltimus transporto eismo saugumui (pvz., transporto priemonių ar kelių netinkama priežiūra) ir kt. Taigi, sunku būtų pagrįsti, kad visi asmenys, padarę šiuos nusikaltimus, yra pavojingi darbui ar savanorystei su vaikais. Pagaliau, ketvirta, jei Baudžiamasis Kodeksas už sunkaus nusikaltimo padarymą numato teistumo išnykimą, praėjus penkeriems metams, tai šiame įstatyme numatyta, jog dirbti ar savanoriauti su vaikais negali teistas asmuo, „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas“. Taigi, tam tikrais atvejais asmuo, nuteistas už transporto priemonių netinkamą priežiūrą, iki gyvenimo pabaigos negalėtų ne tik kad dirbti mokymo ir auklėjimo įstaigose, bet ir savanoriauti su vaikais net ir vienkartiniame reginyje. Tokiu atveju, nelabai aišku, kam apskritai reikalingas Baudžiamajame kodekse numatytas teistumo išnykimo institutas?

2. Dabar galime pereiti prie minėto poįstatyminio akto vertinimo

Visų pirma, „užbėgant už akių“ mano minėtos moters situacijos vertinimui, reikia pasakyti, kad greičiausiai minėto departamento kuris nors pareigūnas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre formuodamas jos duomenis, padarė klaidą, nes jos padarytas nusikaltimas (numatytas 182 str. 2 dalyje) nėra „sunkus nusikaltimas“, nes pagal Baudžiamojo Kodekso 11 straipsnį „sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo“, tuo tarpu 182 str. 2 dalyje (sukčiavimas, kai apgaule buvo įgytas „didelės vertės svetimas turtas“) numatyta maksimali sankcija yra „laisvės atėmimu iki šešerių metų“. Visgi, minėta situacija kelia rimtą įstatymo įgyvendinimo problemą, pasireiškiančią tuo, kad formali minėto departamento darbuotojo klaida gali bent laikinai neteisėtai apriboti asmens konstitucinę teisę į darbą ir kitas konstitucines teises. Ar šiuo atveju mano minėta moteris turi teisę iš Informatikos ir ryšių departamento reikalauti žalos atlyginimo?

Taigi, grįžtant prie Informatikos ir ryšių departamento direktoriaus įsakymo teisėtumo vertinimo, reikia pasakyti, jog būtent šiame poįstatyminiame teisės akte „teisėto darbo su vaikais kodas“ tampa „QR kodu“. Iš pirmo žvilgsnio – tai neatrodo, kaip kokia nors problema, tačiau QR kodo naudojimas ir administravimas ne tik susijęs su asmens duomenų apsauga, tačiau jo išdavimas ir naudojimasis yra daug patogesnis mobiliajame įrenginyje, tuo tarpu dalis vyresnio amžiaus žmonių turėtų kažkur pasirūpinti jo atsispausdinimu. Kadangi šiuo aspektu kyla klausimų apie lygių galimybių pagal amžių pažeidimo galimybę, todėl galima suabejoti, ar minėtas poįstatyminis aktas, įstatyme numatytą „teisėto darbo su vaikais kodą“ pavertęs į „QR kodą“, neviršijo savo įgaliojimų. Taip pat čia kyla klausimas apie įstatyme nevartojamos ir lietuvių kalbos abėcėlėje nesančios raidės „Q“ minėtame poįstatyminiame akte atitikimą Valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsnį, kuriame teigiama, jog „Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba“? Kaip žinia, „QR“ raidžių vartojimas kyla iš angliškų žodžių „quick responce“ (greitas atsakymas) pirmųjų raidžių rašymo.

Keletas apibendrinimų

Taigi, apibendrinant reikia pastebėti, jog tiek Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos konstitucingumas, tiek jos nuostatas detalizuojančio poįstatyminio teisės akto nuostatų teisėtumas kelia didelių abejonių ne tik proporcingumo, bet ir kitais aspektais, nežiūrint į jais siekiamo tikslo pagrįstumą. Tiesa, čia atkreipiame dėmesį, jog, jeigu įstatymo nuostatų konstitucinę kontrolę vykdo tik Konstitucinis Teismas, tai Informacijos ir ryšių departamento aktų teisėtumą, pagal dabartinį reguliavimą, bet kuris Seimo narys gali ginčyti administraciniame teisme.

Tuo pačiu į šią prievolę darbui ir savanorystei su vaikais turėti „QR kodą“ galima pažvelgti ir plačiau, t. y., kaip į tam tikrą pradžią, kai ateityje, norint dirbti bet kurį darbą ar gauti leidimą specialiai teisei įgyvendinti (nuo vairuotojo iki žvejo pažymėjimo), taip pat paskolai banke ar vietai savivaldybės vaikų darželyje – reikės „išsiimti QR kodą“, kad esi neteistas, nes bet kuris darbas susijęs su lojalumu savo valstybei, o kontaktinis darbas – dar ir su galima grėsme klientams, pacientams ar interesantams. Be to, kodėl toks QR kodo reikalavimas negalėtų apimti ir administracinių nuobaudų turėjimą? Kitaip tariant, toks QR kodo turėjimo reikalavimas primena ne tik liūdnai pagarsėjusį „galimybių pasą“, bet ir Kinijoje jau kuris laikas egzistuojančią „socialinių kreditų sistemą“, kai eilinio piliečio, siekiančio gauti bet kurią socialinę paslaugą, įvairių teisių prieinamumas priklauso nuo vadinamųjų „socialinių taškų“: kuo daugiau nuobaudų, tuo mažiau socialinių taškų ir galimybių. Ar ne puiki priemonė valdžiai kontroliuoti savo piliečius?

Ir visai pabaigai. Prieš keletą dienų su malonumu stebėjau, kaip Vasario 16-ąją Vilniaus Gedimino prospekte prie laužų kartu savanoriavo suaugę asmenys ir moksleiviai. O tos dienos vakare dalyvavau Vasario 16-osios renginyje, kuris nors buvo skirtas suaugusiems (sutelkti lėšas moksleivių užklasinės veiklos finansavimui), tačiau jame savanoriavo ir moksleiviai. Sunku būtų suprasti, ar tokio pobūdžio renginiams taip pat yra taikomi įstatymo reikalavimai? O gal tokiems atvejams įstatymas netaikomas, nes iš principo čia nebuvo savanoriška veikla „su vaikais“, nors, visgi, ji buvo „tiesioginiais ir reguliariais kontaktais susijusi su vaikais“? O gal čia yra minėto reguliavimo vadinamoji „pilkoji zona“? Pagaliau, jei tokio pobūdžio renginiams turėtų būti taikomas „QR kodo“ turėjimo reikalavimas, kas jį turėjo „išsiimti“: moksleiviai savanoriai, ar suaugę dalyviai? Atsakymą į šį klausimą palieku skaitytojui…

[i] 182 straipsnis. Sukčiavimas. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

[ii] TAR, 2024-07-24, Nr. 13511. https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=a03855a049a611efbdaea558de59136c

[iii] TAR, 2024-11-05, Nr. 19224. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/9e2f2580978111efa605b9842742bf37?fbclid=IwZXh0bgNhZW0CMTEAAR1OydPdCERrmaaXLTyu0ONmJwTQVI_hLx_l0F93xHzUCaas9QvxgzgVZkw_aem_62nO6BGmLhlGP8XXyPqVTw