Justina GAFUROVA
Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pastaraisiais metais sulaukė daug visuomenės dėmesio. Įsiteisėjus vaiko teisių reformai, viena po kitos į viešumą kilo istorijos dėl galimai nepagrįstai iš šeimos paimtų vaikų, tūkstantinė tėvų minia mitingavo prie Seimo, reikalaudama reformą atšaukti. Visa tai kirto per pasitikėjimą tarnybos specialistais. Šiandien tarnyba turi naują vadovę – Ilmą Skuodienę. „Vakaro žinioms“ ji sakė sieksianti sugrąžinti visuomenės pasitikėjimą.
Dar vakar naujoji tarnybos direktorė Ilma Skuodienė dirbo vyriausiąja patarėja socialinės politikos ir įtraukiojo švietimo įgyvendinimo klausimais Vilniaus miesto savivaldybėje. Tai apima socialinių paslaugų vystymą bei kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo didinimą specialiuosius poreikius turintiems vaikams. Ji taip pat turi ilgametę darbo patirtį nevyriausybinėse organizacijose – 15 metų dirbo „Carite“. Vilniaus pedagoginiame universitete ji yra įgijusi fizikos mokslų srities bakalauro laipsnį ir apsigynusi socialinių mokslų srities magistro laipsnį Mykolo Romerio universitete. Šiuo metu taip pat studijuoja programoje „Darbas su suaugusių grupėmis organizacijose“ Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje.
– Po pastarųjų metų tarnybą lydinčių skandalų tarnybos direktorės pozicija, ko gero, nėra itin geidžiama darbo vieta. Tai neatgrasė nuo noro dalyvauti konkurse? – „Vakaro žinios“ paklausė naujos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės.
– Daug kas to klausia ir sako, kad tai bus didelis iššūkis.
Manau, tai gimė iš meilės Lietuvai, jos žmonėms ir jos vaikams. Mano vidinė motyvacija ir pašaukimas skatina galvoti ne apie baimes, o apie galimybes. Man visuomet norisi padėti žmonėms, kuriems nesiseka arba jie susiduria su sudėtingomis situacijomis. Jaučiu labai didelę motyvaciją dirbti, kad žmonėms būtų gera gyventi Lietuvoje. Turbūt ši vidinė motyvacija ir yra pagrindinė priežastis, kodėl apsisprendžiau dalyvauti konkurse. Manau, tai ne tik darbas, bet ir tarnystė, kurioje turi labai mylėti vaikus ir būti vertybiškai stiprus.
– Esate daug dirbusi nevyriausybiniame sektoriuje. Ar pereinant iš vienos „barikadų pusės“ į kitą pasikeičia požiūris?
– Turbūt viskas priklauso nuo vertybių. Pavyzdžiui, jeigu tavo vidinis tikslas yra gerinti sąlygas vaikams, pažeidžiamoms grupėms, negalią turintiems žmonėms, tai nesvarbu, kur tu dirbsi, darysi viską savo tikslo link. Tik skiriasi priemonės, kuriomis gali to tikslo siekti.
– Kokias tobulintinas tarnybos veiklas matote?
– Stebėjau organizacijos virsmą po to, kai 2018 m. skirtingi savivaldybių padaliniai buvo sujungti į vientisą tarnybą. Dalis žmonių perėjo, kiti pakeitė darbą. Šiuose procesuose organizacija išgyveno pyktį ir pasipriešinimą dėl didelių pokyčių. Šiuo metu manau, kad artėjama prie situacijos priėmimo. Todėl, manau, dabar reikėtų galutinai apjungti tarnybą. Matau kelias to įgyvendinimo galimybes.
Pirmiausia, tai kompetencijų klausimas. Turime išsigryninti, kokių kompetencijų reikia vaiko teisių gerovės specialistams. Kiekvienam, tiek jau dirbančiam, tiek ateinančiam į tarnybą, turime suteikti galimybes šias kompetencijas įgyti. Tai bus mūsų kokybės standartas.
Kitas svarbus elementas – mūsų vertybės. Mes visi kartu turėsime išsigryninti bendras organizacijos vertybes ir jos bus jungiamoji grandis, nepriklausomai, kiek kilometrų esame nutolę vieni nuo kitų. Turime išsigryninti vertybes, kuriomis vadovausimės ir kurias skleisime visuomenei, šeimoms ir vaikams.
Trečia, ko reikėtų, kad galėtume veikti efektyviai ir plėsti paslaugas, – tai skaitmenizaciniai sprendimai. Dar vienas iš mano tikslų – bendradarbiavimas ir dialogas su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Vaiko teisių specialistai, atvejo vadybininkai ar socialiniai darbuotojai veiktų kartu ir viena kryptimi. Asmeniškai stengsiuosi kalbėtis.
– Po skandalų dėl darbuotojų atrankos ar profesionalumo trūkumo jūsų vizija skamba labai viltingai, tačiau pasiekti kiekvieną sistemoje dirbantį specialistą turbūt neįmanoma?
– Tikrai tikiu, kad pavyks. Turime kuo labiau įtraukti darbuotojų ir žmonių į tikslų siekimą ir įgyvendinimą. Manau, tokie procesai yra įmanomi. Vienas mano tikslų ir bus darbas su komandomis. Suteikti įrankius regionų vadovams, kaip veikti ir spręsti problemas, krizines situacijas. Kalbu ne tik apie pagalbą žmonėms, bet ir darbuotojams išgyventi sudėtingas situacijas. Kad jie būtų pasiruošę ir kompetentingi ateiti į šeimą ir suteikti pagalbą. Žinoma, kalbant apie vertybines nuostatas, tai yra ilgas procesas. Bet, manau, dabar tarnyba jau pasiruošusi kalbėti apie tai.
– Kaip vertinate Lietuvoje nuskambėjusias vaikų paėmimų bylas, kurios galiausiai baigėsi mamų išteisinimu?
– Nėra paprasta atsakyti. Suprantama, kad mamoms tai nėra pati maloniausia patirtis, bet džiugu, kad vaikai šiandien auga šeimose.
Atėjus naujai praktikai, galėjo būti įvairių situacijų. Daug lemia žmogiškasis faktorius. Ar buvo galima labiau pasiruošti? Turbūt buvo galima. Kai žmonės bus kompetentingi ir vadovausis tam tikromis vertybėmis, tuomet netinkamai sprendžiamų situacijų tikrai sumažės.
– Kaip manote, šios šeimos dar kada kreipsis pagalbos į valstybės institucijas?
– Šiuo metu Lietuvoje beveik visose savivaldybėse veikia kompleksinių paslaugų projektas, kurį finansuoja ES. Šeimos gali kreiptis bet kokių jiems reikalingų paslaugų. Vaiko teisių specialistai tame nedalyvauja. Jie įsijungia, kai kyla klausimų dėl vaiko saugumo arba reikia reaguoti.
– Kokie bus pirmieji jūsų, kaip vadovės, darbai?
– Susipažinti, klausytis, girdėti, kalbėtis ir pakviesti kartu tarnauti. Negaliu pažadėti, kad bus paprasta, bet galiu pažadėti, kad bus labai įdomu.
Informacija
2019 m. Valstybinė vaiko teisių ir apsaugos tarnyba gavo 32 105 pranešimus dėl 22 893 vaikų galimai pažeistų teisių. Daugiausia pranešimų (68 proc. arba 21 692 pranešimai) gauta iš policijos. Gavus pranešimą, daugiau kaip pusei (59 proc.) atvejų grėsmės vaikui lygis nenustatytas. 43 proc. (9781) vaikų, kuriems buvo vertintas grėsmės vaikui lygis, nustatytas pirmasis, o 6 proc. (1447) vaikų – antrasis grėsmės lygis. 2019 m. Lietuvoje laikinoji globa (rūpyba) nustatyta 1312 vaikų, iš jų 296 nustatyta institucinė globa. Per 2019 m. 53,4 proc. atvejų tėvų globos netekusiems vaikams globa (rūpyba) buvo nustatyta šeimose, 23,2 proc. atvejų – globos įstaigose, 0,9 proc. – šeimynose ir 22,5 proc. vaikų – globos centruose.
2019 m. 62 Lietuvos sutuoktinių poros ir 7 nesusituokę asmenys įvaikino 74 tėvų globos netekusius vaikus. Į užsienį įvaikinti 34 be tėvų globos likę Lietuvos vaikai. Daugiausia įvaikino italų šeimos (22), antroje vietoje – kanadiečių (7). Lietuvos vaikus taip pat įvaikino šeimos iš Jungtinių Valstijų, Švedijos, Naujosios Zelandijos.
