Vaikų ateitis – Rūpintojėlių viltys į rezervatus

Parengė Edgaras Josadė

Na štai, regis, pagaliau Apvaizda septynioms šeimų, tėvų ir vaikų interesus atstovaujančioms organizacijoms įkvėpė dvasią, kad jos pasiryžo raštu kreiptis į šalies Švietimo komitetą, Švietimo, mokslo ir sporto ministrą, ŠMSM Ugdymo departamento direktorę, Seimo laikinąją grupę „Už šeimą“ ir į prezidentą Gitaną Nausėdą dėl Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos (GĮUP).

Kaip sovietmečiu komunistų partija, jos išreiškė susirūpinimą dėl tėvų ir pedagogų susirūpinimo. O šie, pasirodo, susirūpinę, kad GĮUP žaloja jų vaikus. Komjaunuoliškai tariant, GĮUP neatitinka vaikų interesų.

Mat programos iliustracijos ir tekstas, kuris paskelbtas Nacionalinės švietimo agentūros oficialioje svetainėje emokykla.lt, yra seksualinio erotinio turinio. O tokie dalykai, organizacijų teigimu, gali sukelti žalą nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi.

Labai savalaikis susirūpinimas.

Susirūpinimo tekstas neilgas. Jį verta perskaityti. Susirūpinusiųjų teigimu, visuomenės nariai yra skirtingi, turi įvairius įsitikinimus. Ir tai natūralu. Todėl būtina ieškoti būdų sugyventi skirtingų požiūrių visuomenėje.

Susirūpinimo esmė ta, kad niekas neturi teisės užgrobti pasaulėžiūrinės tiesos monopolio. O susitarti dėl žmogaus ir lytiškumo sampratos turėtų padėti mūsų Konstitucija, kurioje aiškiai pasakyta, jog žmogus turi nekintamą prigimtį.

Geniali tiesa.

Bet štai vienas pilietis, atidžiai stebintis Susirūpinusiųjų susirūpinimo evoliuciją, ėmė ir neištvėrė:

– Susirūpinusieji, kuriuos vaidinčiau Rūpintojėliais, vengia paaiškinti, ką reiškia žodis ,,susitarti’‘,- pratrūko jis.

Panašu, kad Rūpintojėliams suprasti neužteko mažiausiai 15 metų (atskaitos taškas galėtų būti pirmasis „Pride“ paradas), jog totalitarinės LGBT ideologijos stūmėjai ir šeimos sampratos pertvarkytojai (kaip ir visi marksistiniai ,,revoliucionieriai”), niekada ir su niekuo neketino tartis, aiškiai suvokdami, kad tokio pobūdžio sveikam protui prieštaraujančias sampratas galima primesti ir įtvirtinti tik jėga!

Rūpintojėliai siūlo ieškoti būdų ,,sugyventi„!

Ar jiems dar nėra akivaizdu, kad jau seniai yra pasiūlytas PRAKTINIO sugyvenimo būdas – visų piliečių teisinės lygybės principas, normalus kasdienis elgesys su ,,kitokiais” ir galimybė jiems įforminti savo santykius bei spręsti savo praktinius reikalus juridiškai nepavojingu šeimos institutui būdu?

Rūpintojėliai sako, kad susitarti ,,turėtų padėti mūsų Konstitucija„.

Kas tai? Bejėgiškas lemenimas? Politinis LGBT judėjimas seniai sulaužė Konstitucinio teismo (KT) stuburą, o pati Konstitucija paversta bet kaip vartomu popiergaliu. Tad, užuot ieškojus pagalbos faktiškai sutryptoje Konstitucijoje, ar ne metas būtų pirmiausia ginti pačią Konstituciją ir tam kelti žmones?

Rūpintojėliai siūlo užtikrinti, kad GĮUP įgyvendinančių mokytojų rengime būtų pristatoma IR prigimtinė žmogaus lytiškumo samprata…

Kursyvu išskirtas jungtukas IR – apskritai kosmosas. Nežinau, ko – kvailumo ar bailumo, gal abiejų – viršūnė!

Kaip dar kitaip vadinti klaikų absurdą matant, jog teksto autoriai (Rūpintojėliai) nesupranta arba vaidina nesuprantantys, kad šeimos samprata nėra dalykas, kaip galimas „IR“ sprendimas. Tai įmanoma sprendžiant daugelį kitų klausimų, pvz., vieni GPM siūlo 20 proc. kiti – 10 proc., kol galiausiai kažkas pasako: „užtenka ginčytis, darome kompromisą – 15 proc., ir sukertam rankom”.

Tai visai nepriklauso nuo žmonių noro ir valios. Yra dvi priežastys, dėl kurių ,,susitarti” neįmanoma

Bet tas ,,IR” rodo, kad ir toliau Rūpintojėliams niekaip ,,nedašunta”, jog tokiais klausimais, kaip šeimos samprata, jokie kompromisai negalimi. Tai visai nepriklauso nuo žmonių noro ir valios.

Yra dvi priežastys, dėl kurių ,,susitarti” neįmanoma. Pirmoji – teorinė: jokia visuomenė negali ilgai išlikti sąmonės šizofreniško susidvejinimo būklėje, nes paprasčiausiai suirtų. Neįmanoma, kad dalis (tarkim, pusė) žmonių manytų ir tikėtų, jog šeima – tai moters ir vyro sąjunga, kita dalis – išpažintų ir skelbtų ,,šeimų įvairovę”.

Toks susidvejinimas gali trukti tik ribotą laiką ir galiausiai turės būti įveiktas vienai šaliai laimint, kartais – net pilietiniu karu (ryškus pavyzdys- JAV).

Praktinis aspektas – jeigu šeimos gali būti ,,įvairios”, vadinasi, nuo šeimai remti skirto biudžeto tiesiog privalu atpjauti riebų kąsnelį vienalyčių ,,šeimų” poreikiams apsirūpinti ir trokštamais vaikučiais, ir apmokėti ,,transgenderistinių tranzicijų” žaidimams, ir t. t.

O ką matome Lietuvoje? Absoliutų intelektualinį ir politinį ,,pažangiečių” pranašumą.

Atmesdami bet kokias alternatyvas civilinei sąjungai tie patys ,,laisviečiai” pasirodo keliomis galvomis pranašesni už visus tų alternatyvų siūlytojus, nes jie supranta reikalo esmę ir principinius ideologinius-politinius klausimus sprendžia taip, kaip jie ir turi būti sprendžiami. Nežemina savęs ir nedemonstruoja tiesiog politiniu infantilizmu dvelkiančio naivumo ir bejėgiškumo, griežtai atmesdami jiems siūlomus savo esme ,,ūkiškus” jų problemų sprendimus, kuriuos naiviai ir beviltiškai mėgina įpiršti prigimtinės šeimos gynėjų stovykla.

O didžiausias „pažangiečių“ pranašumas yra tas, kurio galbūt niekas nemato: drg. Raskevičius be papildomų komentarų pasako esmių esmę: mums reikia ne praktinių patogumų, bet ORUMO!!!

O ką tuo metu daro ir ko siekia priešinga stovykla?

Ji faktiškai teigia štai ką: gerai, skleiskite tą savo genderizmą, palenkite jo sklaidai visą propagandinę valstybės mašiną, bet leiskite vieną GĮP pamokėlę skirti papasakoti brangiems vaikučiams, kad iš mamytės ir tėvelio sudaryta šeima irgi turi teisę egzistuoti.

Arba naivios viltys dedamos į rezervatus – privačias mokyklas, kuriose esą tėvams turėtų būtų suteiktos sąlygos ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Kodėl nesusimąstoma:

a) ar gali valstybė ilgai toleruoti skirtingas šeimos sampratas?

b) ar gali namų ar kitoks privatus auklėjimas atsispirti prieš valstybės lygio ir masto ideologinį indoktrinavimą – argi sovietmečio patirtis dar neįrodė, jog tai, ir tik tam tikru mastu, šiek tiek įmanoma tik retose šeimose?

c) ką darys ir kaip turės elgtis vaikas, išėję pro tokios mokyklos duris į genderistiniais principais tvarkomą ir pagal juos gyvenančią visuomenę?

Ir šis skirtumas, o iš tikrųjų praraja, atskleidžia idėjos motyvacinę galią. Siekiantys principinio sprendimo raskevičiai ir co kelia triukšmą, siaučia demonstracijose.

Žinoma, bus atsakyta: bepigu siautėti, kai už nugaros tokie galingi rėmėjai.

Bet vis dėlto… yra kontrklausimas: taip, Lietuvoje jaučiamas spaudimas, esama rizikos nukentėti viešai pareiškus savo poziciją. Bet į kalėjimus tarsi dar nekiša, į Dimitravą nesiunčia?

Toks spaudimas vyksta visur. Bet kažkodėl visur arba beveik visur priešinamasi. Kodėl Lietuvoje, kuri dar galutinai neišmirusi, kurioje trys ketvirtadaliai šeimų ir vaikų nenori GĮP ir kitų absurdų, neįvyksta Pro life stiliaus manifestacija?

Ar bent keleto tūkstančių tėvų ir vaikų anti-Pride eitynės? Kas trukdo? Ar ne troškimas ,,ūkiškai”, net teoriškai neįmanomais ,,kompromisais”, išspręsti tai, kas išsprendžiama tik vieša politine kova, o ne rašinėjant tokio pobūdžio prašymus?

net asilui turėtų būti aišku, koks gali būti pornografijos ,,poveikis” mažamečiui vaikui.

Na, ar galima ir pateisinama, ar ne graudu ir net groteskiška prašyti tirti GĮP ,,poveikį” vaikučiams, jeigu net asilui turėtų būti aišku, koks gali būti pornografijos ,,poveikis” mažamečiui vaikui.

O juk ši stručio pozicija baisi ne tik dėl vaikų patiriamos ir dar patirsimos tiesioginės žalos.

LIETUVIAI APSKRITAI PRARAS SAVO VAIKUS. Dėl akivaizdžios priežasties. Vaikai pastabūs ir mąslūs. Nejaugi galima tikėtis, kad matydami LGBT demonstruojamą jėgą ir bailų, prisitaikėlišką tėvų abejingumą, girdėdami jų gailų inkštimą virtuvėse, jie anksčiau ar vėliau nesuvoks ir neįsisąmonins, kad tie juos ,,teisingai” auklėjantys tėvai yra apgailėtini baudžiauninkai ar vergai?

O tada jie bus prarasti tėvams, nes anksčiau ar vėliau daugumą jų prieis išvadą, jog tėvų ugdomos sampratos yra beviltiškai pasenusios ,,vergų moralės” (kaip sakytų Nyčė) apraiškos ir atsigręš į ,,vertybes”, kurioms, kaip atrodys, priklauso ateitis.

Kodėl atrodys?

Atsakyti paprasta: tai, kas nebeginama, už ką nekovojama, savaime ir neišvengiamai anksčiau ar vėliau pradedama suvokti kaip mirusi praeitis. Lietuvių vaikai patys, stebėdami savo tėvus, pradės atsigręžti į tai, ką laikys ateitimi…

Galima toliau rašinėti maldaujančius pasigailėti prašymus. Bet traukinys važiuoja toliau:
https://www.pozicija.org/asta-katute-gydytojai-turi-gydyti-pacientus-o-ne-klausineti-kokie-jusu-ivardziai/

Tyli tėvai, vaikai, mokytojai. Dabar tylės medikai ir pacientai? Kieno eilė toliau?

Ir toji tyla ar bejėgiškas murmėjimas jau baigia prislėgti ir tuojau sutraiškys savo nepakeliamu svoriu Lietuvą. Atrodo, jau nebeįmanoma stebėtis. Bet apstulbau išgirdęs pokalbio metu su bendražygiu Šarūnu, kad Vilniaus kavinėje lankytojai PAREIKALAVO APTARNAUTI JUOS BALTARUSIŲ KALBA!!!!!

Tai, ką rašau, nėra pykčio ir jo sukelto pasikarščiavimo sąlygotas emocijų protrūkis. Anaiptol ne. Rašau su šaltu, todėl netrukdančiu blaiviai mąstyti įtūžiu. Juk iš tikrųjų tas baudžiavos laikus primenantis bukas abejingumas ir pasyvumas, absoliutus nuolankumas ir leidimas su mumis išdarinėti, kas tik kam šauna į galvą, paprasčiausiai stumia prie ribos, kai savaime kyla klausimas: kas mes esame, lietuviai? Žmonės ar ,,bydlo” jau tiesiogine prasme, tai yra žmogaus pavidalo darbiniai gyvuliai?

Ar net blogiau, nes gyvuliams neduoda savimonė ir savigarba, nors beje, tam tikros kažko panašaus į savigarbą apraiškos stebimos ir fiksuojamos net tarp ,,protingesnių” gyvūnų.

Ir visai baigiant: tai nėra, kaip minėjau, jausmų ,,išliejimas”, šį laišką įkvėpė labai praktiškas motyvas: kaip elgtis ir ką daryti toliau?

Nereikia būti įžvalgiam, kad suprastum, jog sparčiai artėja akimirka, kai viešojoje sferoje iš lietuvio bus nebe prašoma, bet įsakmiai reikalaujama kalbėti rusiškai ar kita ,,poniška” kalba.

Ir toks lietuvis, kokį matome šiandien, paklus tuojau pat. Juk elgiamasi taip, tarsi mumyse yra ir tapo dominantiniu tai, ką galima pavadinti lietuviškuoju vergo genu.

Politinius padarinius Nacionalinis susivienijimas (NS) patyrė vos prieš savaitę. Absoliučiai akivaizdu tai, kad garbieji tradicinių vertybių gynėjai nesiteikė ateiti į rinkimus. Jie neatėjo ne todėl, kad ko nors nežinojo ar nesuprato. Tarp jų gausu pakankamai išsilavinusių žmonių, kurie mato Lietuvoje vykstančius grėsmingus pokyčius, puikiai supranta, kad tik NS yra pasiruošęs deramu intelektualiniu ir organizaciniu lygiu ginti pamatinius dalykus.

Paaiškėjo, kad jiems nerūpi kalba, istorija, demografija, bet net jų pačių vaikai. Išeina, kad neįstengiama suprasti akivaizdžiausio ir banaliausio dalyko: net jei šis varganas Rūpintojėlių „prašymėlis“ sulauktų bent jau mandagesnio atsako ir, jeigu jį skaičiusieji žinotų, kad NS šį tą laimėjo, ateitų suvokimas, jog toliau padėčiai krašte keičiantis, gali tekti atsakyti už dabartinius juodus darbus. Bent jau kai kurie jų susimąstytų arba net atvėsintų savo entuziazmą.

Viena aišku: ši protu nesuvokiama lietuvių apatija yra pražūtinga. Nėra prasmės tylėti apie tų apatiškųjų kaltę ir atsakomybę baiminantis juos ,,įžeisti” ir ,,supykdyti”.

Prarasti nebėra ko. Reikėtų dalykiškos diskusijos ir konstruktyvių minčių bei pasiūlymų, kaip išjudinti visuomenę iš priešmirtinio stingulio.

Belieka tikėtis, kad tai padaryti įmanoma.

Tekstą parengęs autorius yra partijos Nacionalinis susivienijimas rėmėjas