Vakarų „saulės“ nešėjai nepraeis

Danutė ŠEPETYTĖ

Naujasis Seimas darbą pradėjo nei labai oriai, nei pademonstravo žadėtą politinę kultūrą – pirmasis posėdis neapsiėjo be liberalų klastos, skaldymo, intrigų ir partnerystės propagandos, be kita ko, skatinančios manyti, kad šios kadencijos Seime daug energijos nugaruos LGBT reikalams. Milijonierius Valdemaras VALKIŪNAS, po pertraukos vėl sugrįžęs į Seimą, sako, jog liberalanarchistinis jo sparnas, įgavęs mažumos rinkėjų palaikymą, dar uoliau lankstosi Vakarų „saulei”, tad metas demaskuoti jo tikrąsias užmačias, mobilizuojant patriotines jėgas.

– Jau dabar atrodo, kad rinkimus laimėjo ne konservatoriai, o Laisvės partija, – sako parlamentaras, – ji yra galimai ekstremistinė, tapusi paklusniu sorošistų ir už jų stovinčių globalistų įrankiu. Viena vertus, jos net gaila, nes ja naudojamasi norint įgyvendinti svetimųjų tikslus performuojant visuomenės pasaulėžiūrą, įsitikinimus bei elgseną. Tai galimai net nusikalstama Lietuvai veikla. Vakarietiškos teisės be atsakomybės ir pareigų doktrina veda į chaosą, suirutę, valstybių nykimą, nekalbant apie didžiulį neigiamą poveikį žmonių gyvenimams. Ir ankstesnėje kadencijoje pabrėždavau iš tribūnos, kad liberalanarchistai kelia grėsmę, ir tada mačiau, kaip palaikomi valstybės vadovų jie veržiasi į valdžią. Tad nieko nuostabaus, kad šiandien suklestėjo, išvešėjo vadinamoji laisvė: baliavokim, džiaukimės, o, kas bus rytoj, nesukime galvos. Laisvės partija kol kas groja pirmuoju smuiku, bet aš galvoju, kad jo stygos neatlaikys ekstremistinės muzikos natų. Jos propaguojamos laisvės ir teisės be atsakomybės ir įsipareigojimų rezultatą galime matyti ir šiandien, kai valstybė nesusitvarko su virusu. Tetrūksta, kad Laisvės partija paragintų jaunimą pensininkus rogutėmis išvežti į mišką. Kai jaunimas nesijaučia atsakingas už vyresnių žmonių sveikatą, reikia griežtesnių priemonių, griežtesnės valdžios, reikia disciplinos.

– Negalvojate apie tai, kad priklausysite vienišių frakcijai?

– Skaičiuoklė prasideda nuo vieneto…

– Bus sunkiau, nei nukabinti Briuselio vėliavą prie savivaldybės…

– Bet ir mano politinė patirtis didesnė negu prieš ketverius metus. Po rinkimų buvau pavadintas žmogumi orkestru, gal dėl to, kad stengiuosi burti aplink save žmones ir užkrėsti juos savo idėjomis. Įsivaizduokite atvirkštinę piramidę, kuri smaigaliu remiasi į žemę ir platėja kildama į viršų, – improvizuoju, – bet politikoje, matyt, taip formuojasi ir tvirtėja įvairios koncepcijos (šeimos, valstybės ir pan.), plečiasi jų rėmėjų ratas.

– Kartais jums priekaištaujama, kad esate politikas be pažiūrų.

– Pasitaiko norinčių mane diskredituoti, nes dabar galioja teisė kalbėti, ką tik nori, be atsakomybės. Bet kai pakvieti į diskusiją ta ar kita tema, neateina nė vienas… Aš palaikau krikščionišką šeimos sampratą: vaikai turi gimti ir augti vyro ir moters šeimoje, – abejonių čia negali būti. Sako, tokia šeima nebemadinga. Tai ką? Praeis viena mada, keisime dar kokia nors kita, išgalvota ir neva modernia? Aš esu už tas nuostatas, kurios per tūkstančius metų jau pasiteisinusios pasaulyje, taip sakant, tapusios klasika. Brukamos Stambulo konvencijos jokiu būdu negalima patvirtinti, o jeigu kada nors ją prastums, reikės ruoštis ją denonsuoti, – esu prieš lyties keitimą ir homoseksualų siautėjimą. Dėl nelietuviškų raidžių asmens dokumentuose rašymo turime gražų kaimynų latvių pavyzdį. Gyvenau Latvijoje ir mano pavardė lietuviškai buvo užrašyta antrame paso puslapyje, o pirmame – jos latviškas variantas. Tiems, kuriems tie įrašai atrodo didžiausias rūpestis ir tuo bando užsidirbti dividendų, noriu pasakyti: nekniskite nei sau, nei kitiems smegenų, užsiimkit ne destrukcija, o kuriamaisiais darbais.

– Europos komisijos lygybės komisarė neseniai pareiškė, kad ES valstybės, netenkinančios LGBT reikalavimų, negaus finansinės paramos.

– Čia galimai psichologinis teroras. Žingsnis po žingsnio melo režimas skuba tvirtinti savo diktatūrą.

– Yra viena kita vadinamoji ES vertybė, kuri jums būtų priimtina? Ar vienintelis pliusas – pinigai?

– Dėl ES lėšų panaudojimo būdamas Biržų rajono meru patyriau ir sunkumų, nes jas galima panaudoti tik tam projektui ir niekur kitur. Šitokia tvarka trukdo efektyviai naudoti gautą paramą. O dėl tų sumų noriu pabrėžti, kad Lietuva ne tik gauna, bet ir kasmet sumoka krauju ir prakaitu uždirbtą duoklę iš visų mūsų sumokėtų mokesčių – beveik pusę milijardo eurų į ES biudžetą, tik apie tai niekas nekalba. Net 2008-2009 metais, per didžiąją finansų krizę, kai taupant lėšas Lietuvos pensininkams buvo nurėžtos pensijos, Lietuva Europos Sąjungai pervedė daugiau nei po milijardą litų kasmet. Na, aš europines vertybes dedu į kabutes, nes ir kadaise išsvajota Europa nebėra ta, kuri prieš 30 metų mums buvo pavyzdys. Kada žiūrėdami į ją sakėm, kad esame pasiruošę ne tik priimti jos gerus dalykus, bet ir savus gerus dalykus pasilikti ir išsaugoti. Buvom pasiryžę jokio brudo iš Europos neimti, bet žmogaus psichikai būdingu plastiškumu pasinaudojo Vakarai ir kai kuriems žmonėms aptemdė protą, sumaišydami spalvas; jiems juoda šiandien atrodo balta…

– Klausau jūsų ir galvoju, ko jūs, milijonierius, ėjote į Seimą? Iš nuobodulio ar dėl garbės?

– Pinigai ar turtas man nėra pagrindinis dalykas. Esu gan asketiško būdo, na, ne visiškas asketas, bet pats sau ir kitiems neoficialiai esu pataręs po 50 metų pagalvoti apie dvasinį gyvenimą, kad galėtum gyventi iš akcijų ir to, ką turi sukaupęs, bet nebesiektum godžiai turtų ir pinigų. Kiti taip įstringa į pinigų darymą, kad gaila į juos žiūrėti. Užuojauta.

– Gal būti valdžioje geriau, negu tvarkytis versle?

– Negalima pasakyti „geriau”, „blogiau”, – čia turi būti pašaukimas. Jeigu versle kartais pašaukimas tampa įstrigimu, tai politikoje įstrigimas, patirtis gali atnešti šaliai daug naudos. Aišku, būna ir kitokių variantų, kai, galbūt, pakenkia užsibuvimas postuose. Bet iš esmės politiką brandina patirtis ir aš nesutinku su tais, kurie ragina užleisti pozicijas jauniems. Pavyzdžiui, man labai gaila, kad iš Seimo pasitraukė Irena Degutienė, kuri, būdama Seimo pirmininke, gerai mokėjo suvaldyti jo procesus. Jos proto ir išminties žmogus galėjo tęsti politinį darbą ne vienus metus ir tarnauti savo šaliai.

– Pašaukimas mūsų dienomis skamba gana dviprasmiškai.

– Turiu savo vertinimą, kas yra naudinga Lietuvai ir kas nenaudinga. Jeigu mes prieš 30 metų, atgavę Nepriklausomybę, susitarėm kurti nacionalinę valstybę, tikrąja to žodžio prasme, – lietuvišką, lietuviškos kultūros ir krikščionybės pagrindu, kaip kalbėjo Romualdas Ozolas ir kiti Sąjūdžio kūrėjai, tai, tesėdami susitarimą, turime jos ir siekti, neleisdami, kad kas nors kėsintųsi į mūsų tvarką, kišdami svetimą moralę, keisdami mūsų įpročius ir kreipdami anarchijos ir chaoso link.

– Deja, tokio susitarimo pėdsakų vargu ar rastumėte rinkimus laimėjusių partijų planuose.

– Susitarimas buvo grįstas nepriklausomybės, lietuvybės dvasia, kurią šiandien yra paveikusios destrukcinės jėgos, galimai nupirktos, galimai suklaidintos tų pačių vadinamųjų Vakarų vertybių.

– Vadinasi, Nacionalinis susivienijimas neklysta: mums reikia bandyt susigrąžinti valstybę?

– Nesutinku. Reikia ne bandyti, – ji dalinai neprarasta, – reikia kovoti, kad Vakarų „saulės” nešėjai, kurių pusėje dideli pinigai ir galinga konsultantų armija, neperimtų iniciatyvos. Mums reikia vienytis, kad Vakarų „saulė” besileisdama mūsų nesudegintų. Kad vėl išauštų rytas su Lietuva, lietuviais, lietuvių tradicijomis ir pasididžiavimu, kad esame lietuviai.

– Tokių bendraminčių daugiau galėtumėte matyti bet kur, – tiktai ne Seime.

– Dar sunku pasakyti. Vakar priėjo prie manęs tų pačių konservatorių krikščioniško sparno atstovai ir klausė, ar padėsiu kovoje už jų idėjas. Pažadėjau padėti.

– Kaip, būdamas milijonierius, elgsitės Seime priimamų įstatymų, kurie galbūt nebus visiškai palankūs milijonieriams, atžvilgiu?

– Žinau abi puses barikadų: ir verslininkų, ir įstatymdavių. Ir dabar verslininkai nepuola glebėsčiuotis su manimi, nes turbūt žino, kad aš nebūsiu be išlygų jų pusėje, kad, taip sakant, nebalsuosiu už jokį įstatymą, jeigu jis prieštaraus bendrajam gėriui.

– Jums lengva šnekėti, – jūsų verslas juk Latvijoje.

– Gerai tai ar blogai?

– Bet kokiu atveju liekate saugus. Ką atsakote tiems, kurie jums priekaištauja, kad jūsų verslo mokesčiai lieka kaimyninėje valstybėje?

– Taip susiklostė, kad Latvijoje gyvenau nuo paauglystės. Ten ir pradėjau savo verslą, ten jį ir palikau, panorėjęs dirbti savo Tėvynei Lietuvai. Ten ir moku pelno mokestį, o Lietuvai pagal tarptautinius susitarimus pelno mokesčio skirtumą – 5 proc. Gyvendamas Latvijoje to išvengčiau. Tai yra kur kas geriau, negu slapstytis po „ofšorais”, vengiant mokesčių.

– Galite jau šiandien pasakyti, su kokia iš partijų, kurios pakliuvo į Seimą, jums būtų pakeliui?

– Seime nematau partijos, su kuria būtų visiškai pakeliui. Nors ne visų idėjinė platforma man patinka, bet dėl gerų darbų, siekiant išvesti šalį iš to žemiausio taško, kur link krentame, esu pasirengęs dirbti su visomis.