Suvokimas, kad „Demokratija miršta gimus neapykantai“ (posakio autorystė priklauso G. Kuprevičiui) atėjo drauge su karu. Jei demokratija a priori pasmerkta mirti neapykantos akivaizdoje, tai, tikėtina, ji iš esmės yra paliegėlė, tokia savanoriškai link nyksmo žengianti santvarka. Ypač dabar, kai autoritarinių ir totalitarinių valstybių elitai suvokė jos silpnąją vietą – norą pasiduoti stiprios konfrontacijos ir karo sąlygomis.
Argi ne panašiose sąlygose yra atsidūrę dabarties tikintieji? Ateidami į pasaulį su nuolankumo, savitarpio pagalbos ir žandų atsukinėjimo nuostatomis krikščionys nebespėja pagaminti tiek gėrio, kad jis nugalėtų blogį (kaip čia neprisiminsi vyskupo pal. Jurgio Matulaičio).
Lieka du keliai: pirmas, keisti nuostatas ir tapti kiek „piktesniu“ ir agresyvesniu ginant savo įsitikinimus, o antrasis sietinas su ėjimu į pogrindį. Kai dar nepasiduodi, bet pripažįsti oponento laimėjimą. Tiesa, yra ir trečiasis kelias – įtikėti kuo kitu arba tiesiog plaukti pasroviui. Kiekvienas pasirinkimas turi racijos, tačiau krikščionių „pogrindžio kelias“ jau minamas kelis tūkstantmečius…
Tarkim, kad ir Šv. Rašte minimas naktimis besišlaistantis Šv. Nikodemas. Fariziejus, žydų didikas ir… Jėzaus mokinys iš pogrindžio, kuris pas Jį ateidavo tik slapčiom. Aplinkybės ne tos, statusas, ką pagalvos aplinkiniai ir visa kita, kas sietina su noru išvengti aplinkos pasmerkimo, yra būdinga Šv. Nikodemui. Kol niekas nemato – esu Jėzaus mokinys, bet dienomis gal geriau būsiu uoliu fariziejumi.
Kita vertus, būtent jis kartu su Šv. Juozapu iš Arimatėjos nuėmė Jėzų nuo kryžiaus ir dovanojo 33 kg miros ir alavijo mišinio, kad paruošti Jėzaus kūną laidotuvėms (Jn 19, 38–39). Dabar tai būtų gero nekilnojamo turto kaina. Reiškia rūpėjo žmogui jei tokio didumo dovanas dovanojo.
Ko čia slėpti, ir pats Jėzus buvo neprastas konspiratorius, pogrindžio žinovas. Štai „besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mk 9, 9). Apie išgydymus taip pat liepdavo patylėti. Viskas dėl aplinkos, konteksto ir priešų apsupties. Dar ne laikas, sakė Jis.
Galiausiai, darant istorinį šuolį per užsislaptinusius šventuosius, Romos ir Otomanų imperijų kankinius ir katakombas, ir Vidurio Rytų valstybes, paminėtina Japonija. Edo laiku (1603–1868) katalikai ten nebebuvo pageidaujami. Pasipuošę „budistiniais kryžiais“ ir apsikaišę vietos papročiais jie nugrimzdo į gilų pogrindį. Iki šiol egzistuoja, bet labai nesiviešina (angl. Kakure Kirishitan). Besislapstant ramiau.
Dabarties katalikai vėl priversti mąstyti ir naudotis neviešumo privalumais. Tarnyboje, darbe ar kitoje veikloje kalbėjimo ribos ženkliai susiaurėjo. Imkime paprastą pavyzdį. Tarkime, nuoširdžiai galvoju, kad vyras ir moteris yra skirtingi. Labai. Tik iš jų sąjungos randasi tikroji pilnatvė. Dar galvoju, kad viskas, kas daroma dėl gimstamumo mažinimo, yra blogis. Žodžiu, esu užkietėjęs šeimos (ji vienintelė, netradicinių šeimų nebūna), vaisingumo, dauginimosi ir dviejų lyčių propaguotojas.
Tai savaime nereiškia, kad visa, kas su tuo nesutinka, yra smerktina ir draustina, tačiau prieš viešai prabildamas šiomis temomis rimtai pamąstau kur ir su kuo kalbuosi. Kad neleptelėčiau ko nereikia. Neviešos cenzūros antspaudas uždėtas. Patogiau likti pogrindžio sąlygomis, nes galima nukentėti. Ypač jei dirbi kokioje nors valstybinėje, progresyvioje įstaigoje. Tarkim, kad ir mokykloje.
Šiuo metu viešojoje erdvėje, kuri yra giluminių psichosocialinių procesų išraiška, vyksta įdomūs dalykai. Aiškiai matoma, kaip vis didėja konkurencija dėl galimybės save įvardinti nuskriaustuoju, pažemintu, ignoruojamu ar cenzūruojamu. Tai galioja tiek „mirties kultūros“ išpažinėjams, kurie nepaliaujamai kovoja už įvairias teises, tiek doriems tikintiesiems, kuriems rūpi neginčytina galimybė skleisti ir deklaruoti savo tikėjimą su visomis iš to išplaukiančiomis vertybių apraiškomis realiame gyvenime.
Laimi tie, kurie garsiau, aiškiau ir įtikinamiau parodo, kad gyvena pogrindyje.
Bandymas ieškoti skirtumų tarp šių dviejų savotiškai konkuruojančių grupių yra gana sudėtingas. Bet tai įmanoma. Mano galva, jie – skirtumai – pirmiausiai sietini su tuo, kad tikintysis aiškiai suvokia, kad jo tiesa neignoruoja alternatyvaus galvojimo egzistavimo. Tikintis supranta, kad galima ir netikėti, kad esama kitaip mąstančių, kitokį žodyną vartojančių asmenų.
Tuo tarpu kita menamo pogrindžio dalis skriauda sau laiko patį faktą, kad vartojamas kitoks, jiems nepriimtinas žodynas. Jų manymu, egzistuoja vienintelis teisingas komunikavimo diskursas. Alternatyvus mąstymas, tikėjimo Anapusybe faktas automatiškai tapatinamas su puolimu, skriauda, diskriminacija. Kitaip tariant, imituodami buvimą pogrindyje progreso siekiantieji asmenys ne nori iš jo išsivaduoti, bet sunaikinti bet kokios alternatyvos egzistavimą. Pats menamasis pogrindis privalo tapti vieninteliu dominuojančiu taisyklių rinkiniu.
Tokiomis sąlygomis bendrojo gėrio kūrimas, dauginimas ir rodymas kad jis veikia, keičia gyvenimus į gera, krikščionims yra vienintelė galimybė siekiant išsilaisvinimo iš veik nelegalaus buvimo valstybėje.
