Valdas Sutkus. Apie barbarus ir leftistus

Nepaisant nuolatinių Hamas melagysčių, kairuoliška CNN televizija ramiausiai cituoja tuos Hamas teroristus, kurie sako, kad Izraelis subombardavo ligoninę Gazoje. Jokio taip CNN mėgstamo faktų tikrinimo. O po to, kai pasirodo vaizdo įrašai, liudijantys, kad tai buvo nuo kurso nuklydusi pačių teroristų raketa, kuri pataikė net ne į ligoninę, o į automobilių aikštelę šalia jos, net ir po to CNN apie tuos patikimus vaizdo įrašus sako, kad tai „Izraelio kariuomenės požiūris“, o štai Hamas teroristai turi kitokį požiūrį. Ir, atseit, tegul žiūrovas pats atsirenka, kuo jam tikėti. Štai toks objektyvumas, o iš tikro – leftistinis naratyvas.

Nuo Antikos laikų, daliai žmonių nėra labai svarbu, kur objektyvi tiesa. Siekiantiems įtakos ir galios, aktualiau ne tiesa, o teisumas: ar aš teisus, ar neteisus ? Ar mano pozicija yra stipri, ar ne ? Nes teisumas (dvasinė stiprybė) yra vienas pačių svarbiausių  galios šaltinių. Klausimas apie „teisumą“ yra klausimas apie statusą visuomenėje. Ir tuo tikslu pažaisti su faktais neatrodo didelė problema. Todėl, pavyzdžiui, CNN, kaip kairiųjų ruporas, kaunasi už savo leftistinį pasaulio vaizdinį. Jo sudėtinė dalis – imperializmo ir kolonializmo naratyvas, kuriame Izraelis – žiaurus kolonizatorius, kankinantis vargšus Palestinos arabus. Be to, juk ir CNN sąžinė švari. Jie juk pateikė dvi versijas: Izraelio versiją ir Hamas versiją, rinkitės.

Rytietiškų barbarų karo prieš Izraelio vakarietišką civilizaciją katalizatorius yra raudonieji intelektualai ir kairuoliška žiniasklaida, kurie patys save pasiskyrė pasaulio sąžine. Hamas tikėjosi, kad CNN iš pradžių praneš, jog Hamas sugriovė kolonizatorių pastatytą sieną ir paėmė keletą žydų įkaitų, o po to jau galės užsipulti kraugerišką Izraelio kariauną, kuri, kaip atsaką į iš esmės pagrįstą engiamųjų protestą, masiškai žudo nekaltus arabus. Ir tada progresyvi visuomenė visame pasaulyje išeis į gatves palaikyti vargšų Palestinos arabų, ir karas baigsis Hamas pergale. Su tuo kruvinu reidu prieš Izraelį Hamas pradžioje kažkiek persūdė, bet dabar jau viskas suka link numatyto scenarijaus ir visuomenė jau beveik susitaikė su nauja realybe, kurioje „engiami Gazos žmonės“ pjausto galvas savo engėjams izraelitams.

Dar Prancūzijos revoliucijos laikais sistemiškai susiformavęs kairiosios minties naratyvas reiškia dirbtinį pasaulį, kuris mažai ką bendro turi su faktine realybe. Dar daugiau – šis kairysis naratyvas agresyviai puola objektyvią realybę. Tai pagrįsta iracionaliu tikėjimu, kad realybę galima pakeisti kažkokiais burtais ir užkalbėjimais. Tie žmonės atsisakė realybės ir išmoko žongliruoti žodžiais. Jie mano, kad jų žodžiai ir jų vaizdiniai gali tapti fiziniu kūnu arba objektyviu reiškiniu. Jei jie pasakė, kad kažkas yra kažkuo, tai taip realiai ir turi būti. Jie mąsto kaip vaikai ir įsiskaudina kaip kaprizingi vaikai, jeigu jų vizijoms kas prieštarauja. Jie nenori ir bijo atvirai kalbėti apie realią pasaulio sandarą, todėl tokias diskusijas vadina „neapykantos kalba“. Jie kuria naratyvus, kurie atitinka tik jų vizijas apie pasaulio sandarą.

Tačiau šiandien tie naratyvai rašomi Izraelio ir kitų civilizuotų šalių žmonių krauju. Kaip taip atsitiko, kad žmonės, kurie yra už viską, kas gera ir prieš viską, kas bloga, nusisuko nuo civilizacijos ir atsidūrė barbarų bei banditų pusėje ir dar aršiai neigia, kad tai yra barbarai ir banditai. Kodėl žmonės, kurie pasiskyrė save pasaulio sąžine ir pasivadino „socialinio teisingumo kariais“, stoja į barbarų pusę? Tai atskleidžia tarp kairiųjų labai populiarus „tauraus barbaro“ naratyvas, kuris remiasi teorija, kad moralia būtybe gali tapti tik civilizacijos stereotipų nesugadintas švarios sielos „paprastas žmogus“. „Taurių barbarų“ įvaizdis, pavyzdžiui, priskiriamas Amerikos indėnams, kuriuos sunaikino žiaurūs kolonizatoriai, Afrikos juodaodžiams, kuriuos kankino vergvaldžiai baltieji, o dabar – ir vargšams Palestinos arabams, kuriuos nenuilsdami engia „galios pozicijoje esantys“ išnaudotojai izraelitai (nebūtinai žydų tautybės). Tai dabar tuos „taurius barbarus“ ir gina Hamas kovotojai nuo piktų kolonizatorių jungo.

Tai ir yra kultūrinis marksizmas arba, kitaip tariant, leftizmas, kai žmogus sako, kad, tarkim, laiko save moterimi, nors yra biologinis vyras su visais tinkamai funkcionuojančiais vyriškais lytiniais organais. Ir tada jis reikalauja, kad visa visuomenė aptarnautų šitą jo paties susikurtą avatarą: vadintų jį pagal jo pasirinktą tapatybę, leistų praustis į moterų dušines, leistų eiti į moterų tualetą, leistų dalyvauti moterų sporto varžybose, o jei nusikalsta, tai įkalintų moterų kalėjime. O kaip, jei moterys tam prieštarauja? Na, jos turi pakentėti, nes jis juk yra „engiama mažuma“, o jos yra „galios pozicijoje“ esanti dauguma. Dabartiniai leftistai – tai minia keistų individų, kurie savuoju „aš“ bando pakeisti visą aplinkinį pasaulį. Ir, jų požiūriu, tas jų įsivaizduojamas „aš“ turi būti realizuotas bet kokia kaina. Tokiu būdu nuolat daugėja mažų „kolektyvinių aš“ burbulų, kurie ir virsta „skriaudžiamomis mažumomis“. Proceso pabaigoje jokios „daugumos“ išvis nebeliktų, tik daug „mažumų“ –  maži įvairių dirbtinių tapatybių burbulai. Tuos burbulus jungiančios civilizacijos nebelieka.  Ji susinaikina.

Išsiskirti didvyriškumu, sumanumu ar darbštumu yra sunku, o štai pasiskelbti auka yra labai lengva. Ir galima net tuo didžiuotis, ką leftistai ir daro.

Nors leftistai dažnai apeliuoja į krikščionybę, o ir krikščionių tarpe atsiranda leftistų, tačiau tarp krikščioniškos kultūros ir leftistinės kultūros yra esminis skirtumas. Krikščioniškoje kultūroje piemuo eina parsivesti paklydusią avį. Tai geraširdiškumas, pasiaukojimas ir pagalba artimui: piemuo eina į paieškas, gal rizikuodamas savo gyvybe ištraukia avį, įstrigusią kalnų tarpeklyje, ir saugiai parveda ją į bandą. O leftistinėje kultūroje yra kitaip: avis pasiklydo dykvietėje. Tada išskėtė visas keturias kojas, įsirėmė į žemę, įsitvirtino ir pradeda rėkti ant piemens, kad tas vestų visą likusią bandą prie jos ir visa banda pritartų jos pasaulio suvokimui. O jeigu ne, tai visi yra jos kankintojai, beširdžiai engėjai ir tada ji „už savo veiksmus nebeatsako“. Leftistų identifikacija vyksta per savęs sutapatinimą su auka. Išsiskirti didvyriškumu, sumanumu ar darbštumu yra sunku, o štai pasiskelbti auka yra labai lengva. Ir galima net tuo didžiuotis, ką leftistai ir daro. O tada jau galima reikalauti, kad tie sumanesni ir darbštesni pasirūpintų tavo teisėmis ir užtikrintų tavo gerovę. Nes jie juk yra „galios pozicijoje“. Tiesa, prieš tai jie dar turi „aukos“ atsiprašyti už tai, kad yra „sisteminiai engėjai“.

Leftistai gyvena pagal principą „aš esu tas, kokiu save pavadinau“. Todėl leftistams, kaip tai užsispyrusiai aviai, visa aplinkinė realybė yra ne kas kita, o jų priespaudos ir engimo sistema. Taigi, jeigu jau jie nusprendė, kad „taurūs barbarai“ – Palestinos arabai yra engiami vargšai, tai iki dantų ginkluota Izraelio kariauna, savaime aišku, kad yra blogio santalka. Ir jei „taurūs barbarai“ iš Hamas sako, kad jie yra kovotojai už Palestinos žmonių laisvę, tai reiškia, jog taip ir yra. To moko ir Amerikos universitetuose, todėl studentai rašo atsišaukimus, kuriuose palaiko Hamas ir eina į mitingus. Kovodami prieš smurtą ir priespaudą, leftistai patys tampa smurto apologetais. Tačiau jie visada stengiasi kažkam kitam deleguoti prievartos funkciją, kadangi patys jie tam yra nepajėgūs. Jie yra baltos purios snaigės (snowflakes). O „taurūs barbarai“ – puikus įrankis kovoje su „instituciniu rasizmu“, „baltųjų vyrų viršenybe“, „priespaudos ir išnaudojimo sistema“, kurioje laimi ne nevykėliai, o sėkmingi žmonės. Kairuoliškam profesoriui ar leftistui politikui civilizacijos stereotipų nesuterštas barbaras yra tarsi švarus popieriaus lapas, ant kurio galima nupiešti savo įsivaizduojamo pasaulio paveikslą, surašyti savo naratyvą.

O pusantro tūkstančio nukankintų civilių izraeliečių – tai tik nedidelė kaina to kilnaus sukilimo, kurį vykdo „taurūs barbarai“ prieš „pasaulinį imperializmą“ ir „engėjų kolonistų kariauną“. Barbarus reikia suprasti, nes jie juk yra engiamieji. Todėl arabų teroristai leftistinėje žiniasklaidoje vadinami ne kokiais nors banditais, bet „Hamas pasipriešinimo pajėgomis“. Toks yra dabartinis pasaulis, kuriame BLM, „kovodami su rasizmu“, nebaudžiami plėšia parduotuves, nes tai „reparacijos už vergovę“. Baltaodžių vaikai turi klauptis prieš juodaodžius ir prašyti atleidimo už kadaise buvusią juodaodžių vergovę. Ir niekam neįdomus, tarkim, toks faktas, kad būta ir juodaodžių vergvaldžių. Sekant leftistiniu naratyvu, ir Izraelio kariams metų metais buvo draudžiama „smurtauti“ prieš „vargšus palestiniečius“. Buvo draudžiama demonstruoti savo „galios poziciją“. Tą žinodami, arabai pasiųsdavo savo vaikus, kurie mėtė į Izraelio karius akmenis, o tie kariai tik šypsojosi.

Civilizuotoje žmonijos dalyje vis dar egzistuoja tam tikra bendroji tvarka. Todėl Vakarų politikai vienas po kito pareiškė, kad Izraelis „turi teisę apsiginti“. Taigi, žiūrėkit, jie pasvarstė ir suteikė Izraeliui tokią teisę. O juk, supraskit, galėjo ir nepripažinti teisės gintis, nes gi „bet koks smurtas yra blogai“. O gal šiuo atveju derėjo pasakyti, kad terorizmas yra universalus blogis ir teroristai turi būti nedelsiant sunaikinti karine jėga, ar ne? Šiandien sunku tai įsivaizduoti, juk nemandagu kažkaip, negražiai skambėtų? Tačiau ne taip seniai JAV prezidentas Bušas sakė: „Taikios pastangos nuginkluoti Irako režimą ne kartą žlugo, nes mes turime reikalų ne su taikiais žmonėmis. Užuot slydę į nesibaigiančią tragediją, mes pasirinksime kryptį link saugumo. Kol dar nevėlu veikti, šis pavojus bus pašalintas. Ši pareiga tenka man, kaip vyriausiajam vadui, pagal priesaiką, kurią daviau, pagal priesaiką, kurios laikysiuosi. Bus imtasi visų priemonių karui laimėti.“ Šią kalbą jis pasakė 2003 metais, prieš JAV ir sąjungininkų karinę operaciją Irake, kuri buvo surengta po to, kai teroristai atakavo Niujorko miestą. Dabar JAV yra kitas prezidentas ir kalba bei veikia kitaip.

Visgi, tarp leftistų matyti tam tikras pasimetimas, nes prasidėjo realus karas, kuriame jų priešakinis ginkluotas būrys – „taurūs barbarai“ akivaizdžiai pralaimi. O patys leftistai  įpratę kovoti tik informacinius karus. Realaus karo sąlygomis informacinių karų generolai pralaimi, nes savo informaciniuose karuose jie yra įpratę meluoti ir savo įsivaizduojamą pasaulį pavaizduoti tikru. Informaciniame hibridiniame kare naudojami visokie sudėtingi sankcijų mechanizmai, priešininkų užkalbėjimai, ten viskas trunka ilgai ir vyksta painiai. Tuo tarpu realiame kare paleidžiama keli tūkstančiai Tomahawk raketų ir klausimas išsprendžiamas. Jei kartais to negana, tai atvažiuoja dar ir tankai.

Vakarų šalių duotus vandentiekio vamzdžius jie perdirba į tūkstančius savadarbių raketų ir leidžia jas į Izraelį, nesvarbu, kad kartais pataiko į savo pačių ligoninę.

Bet „taurūs barbarai“ tikisi, kad leftistinė, savęs besigėdijanti Vakarų civilizacija to nedarys, todėl tų pačių Vakarų šalių duotus vandentiekio vamzdžius jie perdirba į tūkstančius savadarbių raketų ir leidžia jas į Izraelį, nesvarbu, kad kartais pataiko į savo pačių ligoninę. Ir laidys toliau, kol Vakarų civilizacija Izraelio kariuomenės rankomis konkrečiai padės tašką šiame vis nesibaigiančiame kare. Normaliomis sąlygomis barbarai prieš civilizaciją pralaimėtų ir informacinį-hibridinį karą, bet barbarai Vakaruose turi penktąją koloną – tą aukščiau aprašytą leftistų bendruomenę Vakarų šalyse. Jei Gazos žeme pereis Izraelio karių batai – laimės civilizacija, jei ne, tai  šį mūšį bus laimėję barbarai. Iki kito karto.