Ar jums kada nors teko ką nors pasakyti, o tada staiga sustingti ir pagalvoti: „O kas, jei ką nors įžeidžiau?“ Gal pasidalijote savo nuomone su draugais, bet jie staiga nutilo ir į jus pažvelgė lyg į nusikaltėlį ? Sveiki atvykę į politinio korektiškumo pasaulį – vietą, kur laisvė kalbėti pamažu transformuojasi į baimę. Jūs sakote vieną dalyką, o kažkas išgirsta ką nors visai kita. Atrodo pažįstama? Vienas neatsargiai pasakytas sakinys, ir viskas – jūs jau visuomenės priešas. Tai reiškia, kad pokalbiuose ne tik prarandame laisvumą ir kūrybiškumą, bet ir pradedame gyventi nuolatiniame nerime.
Pavyzdžiui, darbe norite išsakyti nuomonę, bet bijote, kad jūsų kolegos gali tai suprasti kaip „neetišką komentarą“ ar dar blogiau – palaikyti tai „neapykantos kalba“. Taip, dėl visa ko, patylite. „Ir kas čia blogo?“ – paklausite. O gi štai kas: tai kelia nuolatinę įtampą ir kuria atstumą tarp žmonių, kuris laikui bėgant išvirsta į nesutaikomus prieštaravimus. Demokratijos sąlygomis visuomenė neturėtų būti tokia, kurioje žmonės bijo kalbėti. Bet atrodo, kad būtent tokia Vakarų šalyse ji ir tapo per pastarąjį dešimtmetį. Vietoje atvirų diskusijų – tyla. Vietoje dialogo – baimė.
Politinis korektiškumas, kaip idėja, skamba lyg tobulas receptas pasauliui be konfliktų: visi pagarbiai elgiasi vieni su kitais, nenaudoja žodžių, kurie kokiu nors būdu gali ką nors įskaudinti, ir viskas aplink atrodo lyg rojus. Bet žinote, kas atsitinka, kai viskas tampa „per daug tobula“? Tai tampa tiesiog… nenatūralu, negyvybinga ir netikra. Realus gyvenimas pavirsta alternatyviu išgalvotu pasauliu. Nesvarbu, ar tai draugiškas pokalbis, šeimos diskusija ar diskusija darbe – kiekvienas žodis jau turi būti pasvertas lyg aukso luitas, nes kas žino, galbūt kažkas jausis „įžeistas“. Visuomenė nustoja būti gyvybinga ir kūrybiška.
Politinio korektiškumo absurdas
Politinio korektiškumo įtaka laikui bėgant išaugo iki absurdiško lygio, kur net toks dalykas, kaip nekaltas komplimentas gali sukelti didžiulį skandalą. Štai puikus pavyzdys – Baracko Obamos istorija, kai jis, būdamas JAV prezidentu, per vieną viešą renginį pavadino tuometinę Kalifornijos valstijos generalinę prokurorę Kamalą Harris „gražiausia generaline prokurore šalyje“ (best looking attorney general). Viskas. Vienas sakinys. Jokios blogos intencijos. Tiesiog komplimentas partijos kolegei ir asmeninei draugei, kurią pažinojo jau daugelį metų. Pasakyta spontaniškai ir sakinys nebuvo apgalvotas ir nušlifuotas dešimt kartų.
Ir ką jis gavo mainais? Skandalą. Buvo išvanotas politkorektiškumo rykšte, žiniasklaidoje pasipylė kaltinimai seksizmu ir vieši pasipiktinimai, kad „taip netinka kalbėti prezidentui“. Spauda netruko paskelbti, kad toks komplimentas yra „ženklas, jog moterys vis dar vertinamos vien tiktai pagal išvaizdą, o ne profesinius pasiekimus“, nors Obama ten apie profesinius pasiekimus iš viso nieko nepasakė. Obama, nors greičiausiai nesitikėjo tokios audros, galiausiai buvo priverstas viešai apgailestauti ir atsiprašinėti.
Čia kyla klausimas: ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kur net pasakymas „tu atrodai gražiai“ gali sukelti skandalą ir žiaurų pasmerkimą? Ar tai tikrai ta demokratija ir laisvė, kurios įtvirtintos demokratinių šalių konstitucijose?
Po JAV rinkimų: atvirumo era
Štai kodėl demokratų partijos pralaimėjimas ir respublikonų pergalė Kongreso rinkimuose bei respublikono D. Trumpo pergalė prieš dempartijos kandidatę K. Harris 2024-ųjų prezidento rinkimuose jau dabar vertinama kaip lūžio taškas politinio korektiškumo eroje. Nes būtent politinis korektiškumas, kova prieš „neapykantos kalbą“ ir totalinė laisvo žodžio cenzūra buvo progresyviųjų demokratų prekės ženklas. O štai Trumpas niekada nesistengė cenzūruoti savęs – tai buvo viena iš pagrindinių jo charakterio savybių. Ir tai buvo ta jo savybė, dėl kurios jo ypač nekentė ideologiniai priešininkai. Jis nevengė ironijos ir sarkazmo, politiniams priešininkams sugalvodavo šmaikščias pravardes. Nors daug kam jo kalbėjimas atrodo pernelyg tiesmukas ar net įžeidžiantis, jis sugrąžino į politinį ir visuomeninį gyvenimą tai, kas buvo beveik išnykę: laisvę kalbėti. Jo stilius įrodė, kad net labai erzinančios idėjos, jei jos išsakomos garsiai, gali tapti diskusijų pradžia.
Paimkime Grenlandijos pavyzdį. Prisiminkime 2019 metus, kai tuometinis prezidentas Trumpas pareiškė, kad JAV norėtų nupirkti Grenlandijos salą, kuri priklauso kitai šaliai – Danijai. Jis netgi pasakė: „Grenlandijos įsigijimas būtų strateginis žingsnis. Tai tarsi nekilnojamojo turto sandoris, o aš išmanau nekilnojamąjį turtą.“ Danijos vyriausybė reagavo tiesiai ir kategoriškai. Tuometinė Danijos ministrė pirmininkė M. Frederiksen pasakė: „Grenlandija nėra parduodama. Tai absurdiška idėja.“ Jokių nuogąstavimų, jokios savicenzūros. Diskusija įvyko, abi šalys pasakė, ką galvoja, ir pasaulis nesugriuvo. Viskas liko savo vietose.
Dabar ši diskusija atsinaujino. Trumpas, sugrįždamas į Baltuosius rūmus, atsinešė naują argumentą: klimato kaitos ir Arkties gynybos nuo Kinijos ir Rusijos svarbą. Šį kartą Trumpas pareiškė: „Grenlandija yra strateginės svarbos, ypač dabar, kai klimato kaita atveria naujus jūrų kelius ir resursus. Danija negali tinkamai išnaudoti šios galimybės, o JAV galėtų.“ Danijos ministrė pirmininkė reagavo tvirtai, bet diplomatiškai: „Grenlandija nėra parduodama ir niekada nebus parduodama. Bet Danija yra pasirengusi stiprinti bendradarbiavimą su JAV Arkties klausimais, jei tai bus naudinga abiem šalims.“ Kur čia esmė ? Ogi tame, jog Grenlandijoje yra gausūs telkiniai retųjų metalų, kurie būtini Vakarų šalių pramonei, ir kuriuos dabar tiekia Kinija. Vakarų demokratijų priešpriešos su komunistiniu Kinijos režimu kontekste Grenlandija galėtų tapti strategine alternatyva Kinijos tiekimams, tačiau Danijos vyriausybė dėl gamtosauginių argumentų gamtinių išteklių gavybą Grenlandijoje vis dar blokuoja.
Ši diskusija, nors ir audringa, parodė, kad skirtingų nuomonių reiškimas gali būti ne tik normalus, bet ir naudingas. Grenlandijos vyriausybė dabar aktyviai reikalauja daugiau autonomijos, o ES ir NATO taip pat įsitraukė į dialogą. Visa tai prasidėjo nuo vieno atviro pasisakymo. Be to, šis atviras dialogas paskatino dar platesnes diskusijas tarptautiniu mastu. Europos Sąjunga pareiškė, kad ji taip pat turėtų būti įtraukta į diskusijas apie Arkties strategiją.
Zuckerbergas ir žodžio laisvė
Prie diskusijų atvirumo prisideda ir kitas įtakingas veikėjas – „Meta“ (socialinio tinklo „Facebook“) įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Jo pasisakymai pastaruoju metu taip pat simbolizuoja kovą už žodžio laisvę, ypač socialinių tinklų amžiuje, kur cenzūra tampa vis dažnesnė.
Dar 2019 metais Zuckerbergas vienoje savo viešoje kalboje sakė, kad „laisva išraiška nėra patogi, nes kartais ji skaudina, erzina ar glumina. Bet tai yra demokratijos ir pažangos kertinis akmuo“. Džordžtauno universitete jis tada kalbėjo studentams, kad visiems lygiai suteikus balsą, silpnieji įgyja daugiau galių, o visuomenė laikui bėgant tampa geresnė, ir tai yra „Facebook“ pagrindas. Zuckerbergas toje kalboje įspėjo, kad visame pasaulyje vis dažniau matome įstatymus ir reglamentus, kurie pažeidžia žodžio laisvę ir žmogaus teises. Jis teigė, kad norėdami užtikrinti, jog žmonės ir toliau galėtų reikšti savo nuomonę, turėtume: 1) kurti politiką, kuri padėtų balso ir saviraiškos vertybėms triumfuoti visame pasaulyje, 2) atremti norą apibrėžti kalbą, kuri mums nepatinka, kaip pavojingą, ir 3) kurti naujas institucijas, kad tokios bendrovės kaip „Facebook“ pačios nepriimtų tiek daug svarbių sprendimų dėl žodžio laisvės.
Vis dėlto vėliau, JAV valdant Bideno demokratų partijos administracijai, ilgą laiką „Facebooke“ kerojo cenzūra. Buvo užblokuotos tūkstančių žmonių paskyros. Tačiau, kaip dabar paaiškėjo, Zuckerbergas ir jo darbuotojai Bideno kadencijos metu patyrė stiprų spaudimą iš JAV vyriausybės pareigūnų, kurie siekė įvesti griežtą turinio kontrolę. Zuckerbergas papasakojo, kaip vyriausybės atstovai per susitikimus spaudė „Meta“ taikyti cenzūrą, naudodami grubią ir net įžeidžiančią kalbą: „Jie reikalavo, kad pašalintume tam tikrą politinį turinį, kuris, anot jų, buvo „probleminis“. Jie rėkė, keikėsi ir aiškino, kad, jei nepaklusime, patirsime rimtų pasekmių.“
Zuckerbergo sprendimas atsisakyti cenzūros sulaukė ir pagyrų, ir kritikos, tačiau jis parodo vieną svarbų dalyką: technologijų pasaulio lyderiai supranta, kad dialogas yra svarbesnis už nutildymą.
Politinio korektiškumo eros pabaiga?
Zuckerbergo ir Trumpo požiūriai, nors ir skirtingi savo forma, turi vieną bendrą bruožą: jie vertina atvirumą ir pasisako už tai, kad laisva kalba yra demokratijos pagrindas. Politinis korektiškumas galbūt prasidėjo kaip kilni idėja, bet ilgainiui jis tapo laisvės ir saviraiškos priešu, visuomenės vystymosi stabdžiu. Grenlandijos istorija, Obamos komplimentų skandalas ir Zuckerbergo požiūris į laisvę internete rodo, kad pasaulis nesugriūna nuo skirtingų nuomonių. Net jei jos erzinančios ar provokuojančios. Demokratų partijos totalus pralaimėjimas JAV parlamento ir prezidento rinkimuose simbolizuoja naują erą, kurioje atvirumas vertinamas labiau nei savicenzūra.
„pergalė prieš dempartijos kandidatę“
O kaip gosdepas laikosi?