Nuo pat Baideno atsisakymo dalyvauti rinkimuose savo viceprezidentės Kamalos Haris naudai, pastaroji visą laiką vengė kalbėti apie savo planus prezidento poste, jei būtų išrinkta. Tačiau, kai pagaliau ji prabilo, jos idėjos nustebino netgi ją remiančią progresyvistinę JAV spaudą.
Kamala Haris ketina suteikti federalinei vyriausybei įgaliojimus visos šalies mastu nustatyti maisto produktų ir bakalėjos prekių kainas parduotuvėse. Jos ekonominėje darbotvarkėje numatoma per pirmąsias 100 jos darbo prezidento poste dienų įvesti „draudimą didinti maisto produktų ir bakalėjos prekių kainas“, kad būtų „sumažintos amerikiečių išlaidos maisto produktams ir suvaldyta infliacija“. Tapusi prezidente, Haris ketina įpareigoti Federalinę prekybos komisiją ir valstijų generalinius prokurorus „taikyti griežtas nuobaudas“ bendrovėms, kurios nepaiso siūlomos tvarkos. Žmogus, kuris niekada nekūrė verslo, nesupranta, kas yra verslo sąnaudos, pelnas ir nuostoliai, planuoja reguliuoti prekių kainas parduotuvėse ir nurodyti už kiek galima pardavinėti prekes. Ir, žinoma, būtina bausti visus tuos buržujus ir spekuliantus, kaip ir buvo daroma Sovietų Sąjungoje. Iš ano pasaulio žiūrėdamas į Kamalą, draugas Leninas jai meiliai šypsosi.
Samuelis Gregas, Amerikos ekonominių tyrimų instituto katedros vedėjas, atvirai pavadino Haris planą „ekonomine beprotybe“. D. Trampas sako, kad, paskelbusi apie ketinimą įvesti maisto produktų kainų kontrolę, jo konkurentė rinkimuose K. Haris vykdo „sovietinio stiliaus“ ekonominę politiką. „Jei manote, kad dabar viskas brangu, tai bus 100 kartų bjauriau, jei Kamala taps prezidente. Pagal jos planą Kamala įgyvendins sovietinio stiliaus kainų kontrolę“, – penktadienį rašė D. Trampas socialiniame tinkle „Truth“.
Tokiomis atvirai komunistinėmis K. Haris idėjomis nusistebėjo net dempartijos aktyvistai. „Tai nėra protinga politika, ir manau, kad didžiausia viltis yra ta, kad ji baigsis tik daugybe retorikos, bet ne realybe“, – pranešime laikraščiui „The New York Times“ sakė buvęs B. Obamos Nacionalinės ekonomikos tarybos pirmininkas Jasonas Furmanas. Kito dempartiją palaikančio dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkė Catherine Rampell taip pat kritikavo tokią K. Harris idėją. „Sunku pervertinti, kokia bloga yra ši politika“, – rašė Rampell – „tai yra plataus masto vyriausybės primetama kainų kontrolė visose pramonės šakose, ne tik maisto. Pasiūla ir paklausa nebelems kainų ar pelno lygio. Tai darys toli Vašingtone esantys biurokratai, kurie galės nurodyti, tarkime, „Kroger“ parduotuvei Ohajuje, kokią kainą ji gali nustatyti už pieną.“
Nepatogi tiesa yra ta, kad būtent valdant Baideno-Haris administracijai, dėl plataus masto niekuo nepadengtų pinigų spausdinimo infliacija šoko iki aukščiausio lygio per 40 metų ir buvo pasiekusi rekordinį 9,1 proc. lygį. Dėl to kasdienio vartojimo prekės ir paslaugos, tokios kaip būsto nuoma, maisto produktai ir benzinas ženkliai pabrango. Remiantis „FOX Business“ skaičiavimais, nuo 2021 m. pradžios maisto kainos padidėjo 21 proc., o išlaidos būstui – 21,6 proc. Tuo tarpu energijos kainos padidėjo 32 proc. Kai kurių produktų kainos padidėjo net 50 proc. Didesnės kasdienių vartojimo prekių kainos ypač skaudžiai atsiliepia mažesnes pajamas gaunantiems amerikiečiams, nes jie turi išleisti didesnę dalį savo atlyginimo vien tik būtiniausioms reikmėms. Žmonės pyksta, kai kasdien nuėję į parduotuvę mato, kad kainos yra daug didesnės, nei jie prisimena vos prieš kelerius metus, kai prezidentu buvo Trampas. Ir tai yra grėsmė Haris rinkimų kampanijai. Bet ji siūlo gesinti ugnį įpilant žibalo. Numato toliau didinti valstybės išlaidas, per visokias išmokas bei lengvatas toliau leisti į rinką niekuo nepadengtus pinigus ir kartu kontroliuoti prekių ir paslaugų kainas. Ilgesnėje perspektyvoje tai yra sprogstamasis mišinys.
Visgi valstybinis kainų reguliavimas nėra kažkokia nauja vien tik K. Haris idėja. Jos bendramintė demokratų partijoje radikalių kairiųjų pažiūrų senatorė E. Warren su kitais kolegomis jau yra įregistravusi Senate teisės akto projektą, kuriuo tiesiog uždraudžiamos „pernelyg didelės kainos, pernelyg didelės pelno maržos“, ir sakoma, kad Federalinė prekybos komisija gali naudoti „bet kokius, jos nuomone, tinkamus rodiklius“, kad nuspręstų, kaip reikia vertinti kainų pagrįstumą.
Kur veda valstybinis kainų reguliavimas, daugelis mūsų dar prisimename iš Sovietų Sąjungos laikų. Prekių kainas parduotuvėse tada reguliavo komunistų partijos paskirti biurokratai. Ir prekių už sąlyginai nedidelę, valdžios nustatytą, kainą buvo tik specialiose uždarose parduotuvėse, kuriose apsipirkti turėto teisę tik komunistų partijos nomenklatūros nariai. Visi kiti matė tik tuščias parduotuvių lentynas.
