Diktatoriaus Putino giminaitė, Rusijos gynybos viceministrė Ana Civileva neseniai atskleidė nerimą keliančią statistiką. Per susitikimą valstybės Dūmoje ji pranešė, kad Gynybos ministerija gavo 48 tūkstančius paraiškų dėl DNR testų, skirtų dingusių karių paieškai. Tai nėra tikrasis dingusiųjų skaičius. Tai tik artimųjų, kurie ryžosi ieškoti savo dingusių giminaičių, skaičius. Tuo pačiu šis skaičius atskleidžia, kokiam skaičiui šeimų kariai yra tokie svarbūs, kad jų dingimas jiems tapo iš tikro svarbiu.
Tačiau šie 48 tūkstančiai yra tik dalis tikrosios tragedijos masto. Didelę dalį Rusijos kareivių sudaro tokių socialinių sluoksnių žmonės, kurių šeimos dažnai neturi nei finansinių išteklių, nei moralinių paskatų ieškoti dingusiųjų. Tikrasis dingusiųjų skaičius gerokai didesnis nei pateikiami oficialūs duomenys. Tikėtina, kad nemaža dalis dingusiųjų išvis niekada nebus ieškoma. Pagal įstatymus teismas gali pripažinti karį mirusiu praėjus dvejiems metams nuo kovos veiksmų pabaigos. Taigi, norėdami gauti mirties liudijimą, artimieji pirmiausia turi gauti teismo sprendimą. Ir tik po to jie turi teisę į visas išmokas, draudimą ir pan. Tačiau dėl draudimo ir vienkartinių išmokų – iš viso beveik 7,5 mln. rublių – šeimoms teks surinkti įspūdingą dokumentų rinkinį. Tai gali užtrukti ne vienerius metus.
Palyginimui, per aštuonerius metus trukusį Vietnamo karą JAV neteko apie 58 tūkstančių karių. Rusijos 48 tūkstančiai yra tik tie, dėl kurių paieškos oficialiai buvo pateiktos paraiškos. Tikrasis kareivių dingimo be žinios mastas kur kas didesnis. Daugybė karių dingsta, o apie juos nei viešai kalbama, nei rašoma. Be to, šie skaičiai apima tik dingusius, o ne oficialiai pripažintus žuvusiais.
Visuomenė, remdamasi žiniasklaidos pateikiamais duomenimis, dažnai klaidingai vertina karo mastą. Oficialūs šaltiniai skaičiuoja žuvusiuosius pagal viešai prieinamus nekrologus, tačiau šis metodas apima tik nedidelę dalį tikrųjų karo aukų. Kad karys patektų į tokius sąrašus, jo mirtis turi būti oficialiai pripažinta, jis turi būti palaidotas, o apie jį turi būti viešai paminėta žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose. Tačiau realybėje daugelis žūva nepastebimai.
Daugiau nei dvejus metus trunkanti Rusijos agresija Ukrainoje jau tapo „normalia“ naujienų dalimi, kuri nebekelia šoko. Net ir didelių mūšių metu visuomenė išlieka pasyvi, o diskusijos apie karo kainą vyksta vangiai. Tačiau realybė yra gerokai sudėtingesnė. Dabartinis frontas primena nuolatinį Bahmuto mūšį, kur per vieną kampaniją Rusija prarado apie 20 tūkstančių karių. Tai, kas anksčiau buvo laikoma išimtimi, dabar yra kasdienybė.
Karo įtaka ekonomikai yra milžiniška. Vienas svarbiausių ekonominių rodiklių, kuris atspindi karo poveikį, yra dolerio kursas. Rublio stabilumas tapo politiniu prioritetu, kurį valdžia bando išlaikyti bet kokia kaina. Kai rublis silpnėja, imamasi įvairių priemonių – nuo palūkanų normų didinimo iki didelių valiutų kiekių įliejimo į rinką. Tačiau tikrosios ekonominės problemos slypi daug giliau.
Per pastaruosius trejus metus Rusijos valstybė nuolat leidžia pinigus, bandydama kompensuoti nuostolius ir skatinti ekonomiką. Tačiau tuo pat metu darbo rinkoje mažėja žmonių, nes daugelis buvo nužudyti fronte arba emigravo. Likusieji dažnai dirba su karu susijusiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, suvirintojai, kurie anksčiau dirbo prie vandentiekio ar kitų infrastruktūros projektų, dabar gamina tankus. Tokia veikla nekuria jokios realios vertės civilių gyvenimui.
Panaši situacija ir tekstilės pramonėje. Pavyzdžiui, kokio nors Ivanovo miesto siuvėjos, kurios anksčiau siuvo kasdienius drabužius, dabar gamina karines uniformas. Šios siuvėjos gauna didesnes algas nei anksčiau. Tačiau kyla klausimas: ar jų darbas iš tikrųjų kuria ekonominę vertę? Uniformos, skirtos kariams, yra reikalingos tik tol, kol karas tęsiasi. Ir tų uniformų bet kokia vertė išnyksta fronte kartu su žuvusiais ten kariais. Jos tampa dar vienu karo kaštų straipsniu, o jų nauda ekonomikai yra minimali.
Karo pasekmė taip pat yra vis didėjanti Rusijos priklausomybė nuo Kinijos. Praradusi Europos rinkas, Rusija dabar yra priversta prekiauti su Kinija. Nafta gabenama aplinkiniais maršrutais, dažnai pasitelkiant senus laivus, taip vadinamą „šešėlinį laivyną“, o pinigai už ją į Rusiją grįžta sudėtingomis schemomis. Visa tai ne tik didina sąnaudas, bet ir kelia nuolatines rizikas, kad sandoriai bus blokuojami dėl sankcijų.
Gyventojų perkamoji galia mažėja, o prekių ir paslaugų trūkumas tampa vis labiau pastebimas. Infliacija kyla, nors valdžia bando ją maskuoti įvairiomis manipuliacijomis. Rublio stabilumas yra tik laikinas, dirbtinėmis priemonėmis sukurtas efektas, kuris ilgainiui neišvengiamai subliūkš. Karo poveikis darbo rinkai yra dramatiškas. Šimtai tūkstančių žmonių žuvo fronte arba emigravo. Likusieji dažnai dirba sektoriuose, kurie tiesiogiai susiję su karu. Tokia ekonomikos struktūra negali ilgai išsilaikyti, nes jos resursai yra nukreipti tik į karo tikslus.
Už karą Ukrainoje Rusija jau moka milžinišką kainą. Žuvę kariai, nykstanti normali ekonomika ir gyventojų skaičiaus mažėjimas yra tik dalis problemos. Tikroji karo kaina dar tik pradeda ryškėti, ir Rusijos valdžia negalės jos nuslėpti. Ši kaina bus matoma visur – tiek žmonių gyvenimuose, tiek šalies ekonomikoje, tiek jos politinėje ateityje.
Sutkau, durnių laivo palatų „pranašams” vykdomos palatų pacientų „terapijos politiką” kažkaip reikėtų tarpusavyje derinti.., nes vietos ir „patriotiškiausi” durniai Rusijos „reikalų” kuo toliau tuo labiau „neatsirenka”. Sutkus pasakoja, kad ” Karas, kuriame Rusija naikina save”…, kas turėtų būti „Dievo dovana, geriau nei reikia…”, ir vietos neišsivaikščiojusiems runkeliams belieka, neleidžiant ginklavimuisi taip pramitimui trūkstamų pinigų, ramiai „kaifuojant” laukti kada Rusija „save susinaikins”.. Bet kiti oficialūs lansberginio durnių laivo ir eurosojūzo „veikėjai”, jų „pranašai, ekspertai, analitikai…” nepailsdami pasakoja, kad „nusibaigiantis” ruskis greitai puls NATO, ateis „okupuoti” Lietuvos iš Kaliningrado, per Baltarusiją, Suvalkų „koridorių”, per Švediją…, reikia ginkluotis, reikia prasilaikyti „kol ateis NATO pastiprinimas”, bent kelias dienas, kad 3,5 proc. BVP gynybai nepakanka… Ne taip seniai daug kartų buvo visiems skelbiama, atliekamos treniruotės.., kad gynybai nuo „ateinančio dieną „X” mirštančio ruso” reikia prie namų kastis priedangas, apsidairyti kur yra artimiausios slėptuvės, turėti namuose krepšelyje 3 dienoms būtiniausių maisto atsargų, iš anksto numatyti kelius, gatves, takelius…, kuriais nuo ruso organizuotai pabėgsime..
Po Sutkaus daugiau nei gero, „peremoginio” straipsnelio, kuriame demonstruojamas, kad ruskis su savo „oriešnyku nusibaigia greičiau nei visi laukė”, „nesuvedu galų”, -ar galima džiaugsmingai jau suvalgyti 3 dienoms laikomas dienai „X” maisto atsargas-duonos kepalą, batoną, kruopų pokelį, koncervą „zavtrak turista”, ir atsargų dėka už sutaupytus maistui pinigus nupirkti vieną kitą žvakę „susinaikinusios Rusijos šermenims”.., ar dar, dėl viso pikto, su atsargų valgymu ir žvakių pirkimu palaukti???
…ai,tau tas neturi rupet,nes minti is siuksliadeziu…..ju niex nenaikina,taigi,maisto nepritruksi….
Sutkus dešimtmečius dulkino lietuvių protus kartu su savo konfederacijos viceprezidente, TV3 galva L. Blaževičiūte. Dabar toliau dulkina perkonspektuodamas, perpasakodamas kitų tekstus. Ką reiškia Sutkaus rašliavos „patriotų” portaluose? Koks dabar Sutkaus vaidmuo?