XX amžiaus pradžia buvo socialinių permainų ir ideologinių kovų laikotarpis. Spauda, kuri tuo metu buvo pagrindinis informacijos šaltinis, tapo platforma, kurioje persipynė socialinių reformų siekio ir propagandos tikslai. Marksizmo idėjos, kurios į Ameriką atėjo iš Europos, rado savo šalininkus žurnalistikoje, taip paveikdamos viešąjį diskursą ir socialines struktūras. Spauda dažnai virsdavo instrumentu, griaunančiu krikščioniškos kultūros pamatus ir šlovinančiu totalitarinius režimus. XX a. pirmojoje pusėje JAV buvo šimtai socialistinės ir komunistinės pakraipos laikraščių ir žurnalų. Populiariausių kairiųjų leidinių tiražai dažnai viršijo 50 000 egzempliorių, o kai kurie, kaip „The Appeal to Reason“ ar „Jewish Daily Forward“, pasiekė šimtus tūkstančių skaitytojų.
Kapitalizmo nelygybės problema, stiprėjantys darbininkų judėjimai ir Europos socialistinių idėjų įtaka suformavo kontekstą, kuriame kairiųjų idėjos užėmė svarbią vietą tiek viešajame diskurse, tiek žiniasklaidoje. Socialistai, progresyvistai ir komunistai išnaudojo spaudos galimybes savo tikslams pasiekti. Kai kurie leidiniai tiesiog siekė reformų per demokratinį procesą, o kiti tapo propagandos įrankiais, susijusiais su Sovietų Sąjungos ideologiniais tikslais. Spauda ne tik skleidė informaciją, bet ir veikė kaip aktyvus dalyvis ideologinėje kovoje, kuri įtakojo JAV politinę kultūrą ir visuomenę.
Propagandos įrankiai
Nemažai leidinių tiesiogiai skleidė marksizmo idėjas. Vienas ryškiausių pavyzdžių buvo „The Appeal to Reason“ – socialistų leidinys, leidžiamas Kanzase. Šis laikraštis pasiekė įspūdingą tiražą – daugiau nei 750 tūkst. egzempliorių ir tapo galingu komunistinio judėjimo įrankiu. Buvo ir laikraščių, specialiai leistų imigrantams jų kalbomis. Pavyzdžiui, tarp lietuvių darbininkų buvo populiarūs socialistų leidiniai, tokie kaip „Kova“ ar „Laisvė“. Tiražai svyravo nuo 5 000 iki 15 000 egzempliorių. Straipsniai buvo orientuoti į darbo klasę, paprasta kalba aiškino kapitalizmo trūkumus, ragino žmones vienytis socialistų partijoje, kovoti su buržujais išnaudotojais ir siekti politinių pokyčių. Socialistų laikraščiai buvo ne tik informacijos šaltiniai, bet ir visuomeninės platformos, mobilizavusios tūkstančius aktyvistų.
1920-aisiais Sovietų Sąjunga pradėjo sistemingai skleisti savo ideologiją Vakaruose, o spauda tapo vienu pagrindinių propagandos įrankių. JAV šio propagandos tinklo epicentru tapo „The Daily Worker“, oficialus JAV Komunistų partijos organas. Jis ne tik kritikavo kapitalizmą, bet ir atvirai šlovino Sovietų Sąjungą kaip darbo klasės triumfo pavyzdį. Šis leidinys akcentavo kolektyvizacijos privalumus, valstybinio planavimo efektyvumą ir teigė, kad tai yra alternatyva socialiai neteisingai kapitalistinei sistemai. Tačiau „The Daily Worker“ puslapiuose nebuvo vietos tiesai apie Stalino represijas, Holodomorą ar politines žudynes. Marksistinė spauda pateikė iškreiptą pasaulio vaizdą, kuriame Sovietų Sąjunga buvo vaizduojama kaip tobulas visuomenės modelis. Laikraštis taip pat aktyviai kovojo su rasine nelygybe, skatino moterų teises ir kritikavo JAV vyriausybės politiką.
Sovietų Sąjunga naudojo „The Daily Worker“ ne tik savo įvaizdžiui gerinti, bet ir formuoti JAV viešąją nuomonę. Leidinio turinys buvo kruopščiai suderintas su Sovietų propagandos linija, o jo straipsniai dažnai pateikdavo idealizuotą Sovietų Sąjungos vaizdą, ignoruojant politinį persekiojimą, badą ir represijas.
Pulitzerio fenomenas: progresyvi spauda kaip dirva marksizmui
Josephas Pulitzeris yra laikomas JAV žurnalistikos ikona. Iki šiol egzistuoja prestižine laikoma Pulitzerio premija žurnalistams. Jo leidiniai, tokie kaip „The New York World“, kuris turėjo virš milijono tiražą ir buvo vienas didžiausių to meto laikraščių, ne tik informavo apie įvykius, bet ir skatino keisti realybę, siūlė progresyvias idėjas. Pulitzerio straipsniai atspindėjo kairiąją ir progresyvią retoriką: kritikavo ekonominę nelygybę, skatino diskusijas apie darbo sąlygas, prastą atlyginimą, per ilgas darbo valandas pramonėje. Pulitzerio požiūris į žurnalistiką buvo reformistinis – jis spaudos pagalba siekė pakeisti sistemą iš vidaus, o jo veikla paruošė dirvą radikalesniems kairiesiems judėjimams. J. Pulitzer buvo ne tik žurnalistas – jis buvo reformatorius, kuris suprato spaudos galią keisti visuomenę. Jo leidiniai tapo progresyvių idėjų ruporu, spausdino straipsnius, kuriuose buvo pabrėžiama, kaip religinės tradicijos ar dogmos trukdo socialiniam progresui. Laikraštis tapo pagrindine platforma viešinti socialines problemas ir inicijuoti reformas, kurios buvo aktualios darbininkų klasei ir mažumoms. Pulitzerio įsitikinimu, spauda turėjo būti švyturys darbo klasei, migrantams, skurdžiai gyvenančioms šeimoms. „The New York World“ tapo unikaliu masinės žiniasklaidos pavyzdžiu. Pulitzeris suprato, kad norint pasiekti plačią auditoriją, reikėjo kalbėti paprasta ir suprantama kalba. Jo laikraščių turinys buvo orientuotas į vidutinį skaitytoją, įskaitant daugybę darbininkų. Tokiu būdu Pulitzeris padarė spaudą prieinamą ir aktualią tiems, kurie buvo socialinių pokyčių centre.
Kairiosios žiniasklaidos įtaka Didžiosios depresijos laikotarpiu
1929 m. Didžioji depresija atnešė ne tik ekonominę krizę, bet ir ideologinį perversmą. Milijonai bedarbių ir gilėjanti socialinė nelygybė suteikė marksistiniams judėjimams naują postūmį. Kairiosios spaudos leidiniai, tokie kaip „The Daily Worker“, siūlė alternatyvą kapitalizmui, remdamiesi Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Straipsniai kritikavo JAV ekonominę sistemą, kurią jie kaltino dėl krizės, ir ragino darbininkų klasę siekti pokyčių. Nors šios idėjos sulaukė populiarumo tarp darbininkų, jos taip pat kėlė susirūpinimą dėl marksizmo įtakos JAV visuomenei. Kairiųjų spauda, tokia kaip „The Daily Worker“ ir „The Jewish Daily Forward“, įgavo naują populiarumą, nes siūlė konkrečius sprendimus socialinėms problemoms.
Depresijos laikotarpiu kairiųjų leidiniai kritikavo kapitalizmo sistemą, kurią jie tiesiogiai kaltino sukėlus ekonominę krizę. Jie ragino visuomenę apsvarstyti alternatyvas, tokias kaip Sovietų Sąjungos modelis, siūlė socializmą kaip vienintelę alternatyvą, tuo pat metu puldami Bažnyčią ir tradicinę šeimą kaip „kapitalistinio išnaudojimo įrankius“.
„The New York Times“: stalinizmo propaganda
Vienas iš didžiausių ir įtakingiausių laikraščių JAV, „The New York Times“, taip pat buvo įtrauktas į marksizmo propagandos plėtrą per savo žurnalistus. „The New York Times“ straipsniai apie Didžiosios depresijos socialinius ir ekonominius padarinius sustiprino progresyvias idėjas. Laikraštis buvo viena iš pagrindinių platformų, kurioje buvo analizuojamos prezidento Ruzvelto Naujojo kurso politikos reformos. Straipsniai nagrinėjo valstybės intervencijos svarbą mažinant socialinę nelygybę. Laikraščio analitikų nuomone, Ruzvelto reformos – nuo valstybinių darbo vietų kūrimo iki socialinių programų – buvo esminis žingsnis siekiant socialinio teisingumo.
Walter Duranty, šio laikraščio Maskvos biuro vadovas, dirbęs ten nuo 1922 iki 1936 m., tapo prieštaringa figūra dėl savo straipsnių apie Sovietų Sąjungą. W. Duranty tuo metu buvo svarbia figūra formuojant amerikiečių supratimą apie Stalino Rusiją. Jo straipsniai pateikė idealizuotą Stalino režimo vaizdą. Jis ignoravo tokius tragiškus įvykius kaip holodomoras – baisus badas Ukrainoje, nusinešęs milijonus gyvybių. Vietoj to, Duranty šlovino planinę ekonomiką, teigdamas, kad tai yra pažangus sprendimas socialinėms problemoms spręsti.
Jis gyrė planinės ekonomikos efektyvumą ir jos gebėjimą spręsti socialines problemas, pavyzdžiui, nedarbą ir skurdą, šlovino Stalino penkmečių planus kaip darbo klasės triumfą ir pateikė Sovietų Sąjungą kaip pranašesnę alternatyvą „chaotiškai“ kapitalistinei sistemai. Pavyzdžiui, 1931 m. The New York Times straipsnyje Duranty rašė: „Rusija tampa galinga ir klestinčia darbo valstybe, kurios ekonominė sistema yra moralinis ir praktinis kontrastas chaosui, tvyrančiam kapitalistinėse valstybėse.“ 1933 m. The New York Times straipsnyje Duranty rašė: „Sovietų Sąjungoje gali būti maisto trūkumo, tačiau bet kokie pasakojimai apie masinį badą yra išpūsti ir neturi pagrindo.“ Jo teiginiai buvo atvira propaganda, kuri ne tik gynė Stalino režimą, bet ir slėpė humanitarinę katastrofą nuo pasaulio bendruomenės.
Nepaisant šių melagysčių, Duranty rašiniai tuo metu laikraščio redaktorių buvo laikomi pažangiais ir progresyviais, todėl jis gavo Pulitzerio premiją už savo straipsnius apie Sovietų Sąjungą 1920–1930-aisiais. Jau daug vėliau, viešai demaskavus Duranty melagystes, Ukrainos holodomoro aukų komitetas JAV inicijavo Pulitzerio premijos atėmimą iš W. Duranty, tačiau premijos komitetas to padaryti nesutiko.
Kitas prieštaringas „The New York Times“ žurnalistas buvo Herbert Matthews, kuris rašė ispanų komunistus šlovinančius straipsnius Ispanijos pilietinio karo metu, o vėliau idealizavo Lotynų Amerikos revoliucijas ir Fidelio Castro judėjimą Kuboje. Matthews straipsniai romantizavo revoliucinius judėjimus ir skatino simpatijas kairiosioms idėjoms. Jo darbai turėjo didelę įtaką formuojant JAV visuomenės požiūrį į socialines reformas ir revoliucijas.
Griaunančioji marksistinės žiniasklaidos įtaka
Kairiųjų leidiniai JAV 1910–1940 m. laikotarpiu neabejotinai turėjo didelę įtaką viešajam diskursui ir socialiniams judėjimams. Marksizmo idėjų plitimas JAV spaudoje turėjo gilų poveikį visuomenės moralinėms vertybėms: skatino darbininkų klasę atmesti kapitalizmą ir griovė tradicines šeimos, Bažnyčios ir bendruomenės institucijas. Marksistiniai leidiniai aiškino, kad socialinis teisingumas turi būti grindžiamas ekonominiu žmonių sulyginimu, o ne religine moralės samprata. Sovietų Sąjunga buvo pateikiama kaip darbo klasės „rojus“, o tradicinės krikščioniškos vertybės buvo atmetamos kaip buržuazijos sukurti įrankiai darbininkų klasei kontroliuoti. Krikščioniška kultūra, kuri ilgą laiką buvo JAV demokratijos šerdis, tapo marksizmo puolimo objektu. Kairioji spauda skatino atmesti tradicinę šeimos struktūrą, bendruomeniškumo svarbą ir moralinę atsakomybę. Sovietų Sąjungos kolektyvizmas buvo pateikiamas kaip naujo, „pažangaus“ pasaulio modelis, o krikščioniška kultūra vaizduota kaip kliūtis šiam progresui.
Valdas Sutkus rašo, „centrinės” mintys -„XX a. pirmojoje pusėje JAV buvo šimtai socialistinės ir komunistinės pakraipos laikraščių ir žurnalų..Nemažai leidinių tiesiogiai skleidė marksizmo idėjas…Straipsniai buvo orientuoti į darbo klasę, paprasta kalba aiškino kapitalizmo trūkumus, ragino žmones vienytis socialistų partijoje, kovoti su buržujais išnaudotojais ir siekti politinių pokyčių… 1920-aisiais Sovietų Sąjunga pradėjo sistemingai skleisti savo ideologiją Vakaruose(??), o spauda tapo vienu pagrindinių propagandos įrankių..„The Daily Worker“, oficialus JAV Komunistų partijos organas. Jis ne tik kritikavo kapitalizmą, bet ir atvirai šlovino Sovietų Sąjungą kaip darbo klasės triumfo pavyzdį… Sovietų Sąjunga naudojo „The Daily Worker“ ne tik savo įvaizdžiui gerinti, bet ir formuoti JAV viešąją nuomonę…”…
Jau iš kelių pacituotų Sutkaus sakinių matosi, kad Sutkus „pionieriška argumentacija” nežinantiems visiškai istorijos, paskaičius iki straipsnelio pabaigos pamirštantiems kas buvo parašyta staripsnelio pradžioje ar viduryje.. vietiniams „spaliukams” bando „nušviesti” XXa. pradžioje vykusį marksizmo skleidimą-plitimą JAV. „Gudriai” apsieina be nurodymo, kokia buvo tuo metu bendra situacija tuometinėje „marksistinamoje” JAV.. Sutkus vienu sakinėliu užsiminė apie 1929 metais prasidėjusią didžiąją depresiją.., kaip ir negirdėjo, kad JAV visuomet valdė arba demokratai arba respublikonai su visais „administraciniais resursais”.. Sutkus taip pat „negirdėjo”, kad XXa. pradžioje JAV klestėjo rasinė diskriminacija. Be JAV komunistų partijos, kuri Sutkui buvo „TSRS įrankis” (nors pasauliniai komunistiniai internacionalai buvę „revizionistiniai” Rusijos bolševikų atžvilgiu ir buvo paleisti) aktyviai „visuomeniniame” gyvenime su savo teorijomis taip pat dalyvavo baltųjų rasistų Kukluks Klanas. Atėjus Vokietijoje į valdžią Hitleriui, JAV atsirado nemažai vietinių nacional socialistų… Bendrame „politiniame” kontekste, kuriame buvo ideologijų daugiau nei reikia, JAV komunistų komunistinė ideologija buvo tik viena iš daugelio.. Juokinga yra girdėti, kad pilietinio karo, suirutės, bado alinamos (1920) Rusijos bolševikai, kurių tuometiniu pagrindiniu uždaviniu Leninas skelbė „patraukti į savo pusę” samdomus ir vidutinius valstiečius, užsiiminėjo „įrankiu The Daily Worker” skleisti komunistines idėjas… 1920 metais Rusijos bolševikai nežinojo ar pavyks „paginti” revoliuciją..
Istorija įrodo, kad komunistinių, kaip ir nacistinių, fašistinių, monarchistinių, anarchistinių… idėjų sklidimą JAV ir visur kitur sąlygoja tik gilios krizės, krizes lydintis skurdas ir karai…