Paspaudus šaltukui, pasipylė diskusijos apie klimato kaitą. Na, jei jau eina kalba apie kokių nors dalykų kaitą per tam tikrą laiko tarpą, tai pravartu pažvelgti į dalyką iš istorinės perspektyvos. Verta atsigręžti 20 metų atgal, nes kaip tik tada su nauja jėga ir įsiplieskė iki tol gan vangiai rusenusi klimato kaitos tema. Ir tam buvo priežastis. Politinė priežastis.
2004 metai JAV buvo prezidento rinkimų metai. Su tuomet pareigas ėjusiu prezidentu respublikonu D. Bušu į kovą stojo demokratų partijos kandidatas senatorius D. Keris. Pastarasis buvo žinomas klimato kaitos sąjūdžio aktyvistas, kai tuo tarpu D. Bušas į klimato kaitos problematiką žvelgė gan rezervuotai. Rinkimai vyko rudenį, o metų pradžioje kažkokiu būdu į viešumą pateko JAV Gynybos departamento analitinio centro darbuotojo užsakyta, tačiau tik vidaus vartojimui naudota studija „Staigios klimato kaitos scenarijus ir jo pasekmės Jungtinių Valstijų nacionaliniam saugumui“ (An Abrupt Climate Change Scenario and Its Implications for United States National Security), kurią parengė du lakios fantazijos Kalifornijos valstijos futurologai Piteris Švarcas (Peter Schwartz) ir Dagas Randalas (Doug Randall). Tą studiją už 100 tūkst. JAV dolerių užsakęs Gynybos departamento darbuotojas vėliau aiškino, jog nebuvo patenkintas studijos kokybe, todėl ja remtis ir jos viešinti neketino. Bet, į spaudą nutekintas dokumentas dėl to buvo pavadintas „slaptu“ ir tai dar labiau suintrigavo publiką. Spauda sukėlė didžiulį ažiotažą, o politikai gausiai pylė žibalą į tą ugnį.
Klimato kaitos poveikio scenarijuje aptariamas laipsniško atšilimo laikotarpis iki 2010 m., o po to apibūdinamas ir ateinančių dar dešimties metų laikotarpis. Šis dabar jau primirštas, tačiau tada labai išgarsėjęs 22 puslapių dokumentas panašėjo į Nostradamo pranašystes, nes buvo nukreiptas į ateitį ir pilnas apokaliptinių vaizdinių: globalūs potvyniai, baisios sausros, tautų kraustymasis, karai dėl gamtinių išteklių. Tačiau, kaip ir garsiojo astronomo kūryboje, konkretikos tame kūrinyje buvo mažai. Tiesiog apsčiai pridėta įvairiausių vaizduotę kaitinančių būsimų kataklizmų – kiekvienam skaitytojui pagal jo skonį. Neišvengta netgi vienas kitam prieštaraujančių teiginių. Vienose šalyse – staigus atšilimas, kitur tuo pačiu metu – neregėti šalčiai. Norintys gali tą dokumentą nesunkiai internete susirasti, o čia paminėsiu keletą pagrindinių ir bent kiek konkretesnių prognozių, kurias plačiai skelbė ir aptarinėjo tuometinė žiniasklaida. Kadangi ta prognozuotoji ateitis jau atėjo, tai kaip tik ir laikas apžvelgti bei įvertinti tuo metu mokslininkų pateiktas įžvalgas.
Taigi, 2004 m. parengtoje studijoje duodama prognozė ateinantiems dvidešimčiai metų. Studijos autoriai rašė, kad „Klimato kaita per ateinančius 20 metų gali sukelti pasaulinę katastrofą, nusinešančią milijonus gyvybių per karus ir stichines nelaimes“. Įspėjama, kad didieji Europos miestai bus paskandinti po kylančiomis jūromis, o iki 2020 m. Didžiojoje Britanijoje įsivyraus Sibiro klimatas. Visame pasaulyje kils milžiniškos sausros, badas ir visuotiniai neramumai. Dokumente prognozuojama, kad įvyksianti staigi klimato kaita gali privesti planetą prie anarchijos slenksčio, nes šalys, siekdamos apsiginti ir užtikrinti mažėjančias maisto, vandens ir energijos atsargas, imsis grasinti branduoliniu ginklu, ir klimato kaitos sukelta grėsmė pasaulio stabilumui gerokai lenks terorizmo grėsmę. Pasak Randalo ir Švarco, jau dabar planetoje gyvena daugiau gyventojų, nei ji gali išlaikyti. Iki 2020 m. bus vis sunkiau įveikti „katastrofišką“ vandens ir energijos išteklių stygių, o tai prives planetą prie visuotinio karo. Jie įspėjo, kad anksčiau – prieš 8200 metų pasikeitusios klimato sąlygos kuriam laikui tuomet jau buvo nulėmusios visuotinį derliaus sumažėjimą, badą, ligas ir masinę gyventojų migraciją, ir tai netrukus gali pasikartoti.
2007 m. dėl ypač stiprios audros vandenynas pralaužia pylimus Nyderlanduose, todėl keli svarbiausi pakrantės miestai, pavyzdžiui, Haga, tampa negyvenami. Kalifornijoje sugriuvus Sakramento upės deltos pylimams, susidaro vidaus jūra ir sutrinka vandentiekio sistema. 2010–2020 m. laikotarpiu – smurtas ir suirutė, kylantys dėl staigių klimato pokyčių sukeltos įtampos, kelia kitokio pobūdžio grėsmę nacionaliniam saugumui, nei esame įpratę šiandien. Karinę konfrontaciją gali sukelti ne konfliktai dėl ideologijos ar religijos, o desperatiškas gamtinių išteklių, tokių kaip energija, maistas ir vanduo trūkumas. 2020–2022 m. vyksta Prancūzijos ir Vokietijos karas dėl prieigos prie Reino upės. 2025 m. Europos Sąjunga artėja prie žlugimo. 2025 m. Kinijos vidaus situacija smarkiai pablogėja, dėl to kyla pilietinis karas šalyje ir karai pasienyje. Dėl staigios klimato kaitos užklupus badui, ligoms ir su oro sąlygomis susijusioms nelaimėms, daugelio šalių gyventojų poreikiai viršija valstybių išteklius. Dėl to kyla nevilties jausmas, kuris, tikėtina, paskatina karo veiksmus. Bangladešas tampa beveik negyvenamas dėl kylančio jūros lygio, jūros vanduo užteršia vidaus vandenis. Rytų Europos šalys, kurios stengiasi išmaitinti savo gyventojus mažėjant maisto, vandens ir energijos atsargoms, žvelgia į Rusiją ir siekia gauti prieigą prie jos grūdų, mineralų ir energijos išteklių. Japonija, kenčianti dėl potvynių pakrantės miestuose ir užteršto gėlo vandens, žvalgosi į Rusijos Sachalino salos naftos ir dujų atsargas kaip į energijos šaltinį savo vandens gėlinimo gamykloms. Ispanijos ir Portugalijos žvejai gali pradėti kautis dėl žvejybos teisių ir sukelti konfliktus jūroje.
Randalas su Švarcu savo pasisakymuose spaudoje vis įpildavo žibalo į ugnį, aiškindami, kad jau galbūt net per vėlu užkirsti kelią įvyksiančiai katastrofai. „Mes tiksliai nežinome, kokioje stadijoje esame. Tai gali prasidėti rytoj, o mes to nesužinosime dar penkerius metus“, – sakė jie – „Klimato kaita turėtų būti ne tik mokslinė diskusija, bet jau ir JAV nacionalinio saugumo problema“.
Tai buvo jau akivaizdžiai politinis pareiškimas, nes savo rinkiminėje kampanijoje D. Bušas nacionalinio saugumo klausimą ir kovą su terorizmu iškėlė, kaip vieną pagrindinių savo prioritetų. Tai ir suprantama, nes 2003 m., D. Bušui būnant prezidentu, buvo laimėtas karas su teroristais Irake ir tik pora metų buvo praėję po Ameriką sukrėtusios 2001 m. rugsėjo 11-osios, kai teroristai užgrobtais lėktuvais susprogdino Niujorko dangoraižius. Dėl laimėto karo Irake D. Bušo pozicijos buvo stiprios. Na, o demokratų partijos strategai D. Kerio rinkiminę kampaniją didele dalimi pastatė ant ekologijos kortos, kurią visaip bandė pateikti kaip daug svarbesnę problemą už terorizmą, kaip daug svarbesnį nacionalinio saugumo klausimą. Be to, dar D. Bušas juk buvo iš Teksaso ir susijęs su toje valstijoje labai svarbia iškastinio kuro – naftos pramone. Iki rinkimų visuomenės apklausos nuolat rodė, kad D. Bušas yra pažeidžiamiausias būtent aplinkosaugos srityje.
„Nėra didesnio pavojaus mūsų vertybėms ir ateičiai nei D. Bušo nepagarba aplinkosaugai“ – sakė D. Keris, kuris beveik visą savo karjerą buvo aplinkosaugos aktyvistu. Senatorius D. Keris buvo vadinamas svarbiausiu Senato aplinkosaugininku, o Aplinkosaugos rinkėjų lyga jį net vadino aplinkosaugos didvyriu. Taigi, D. Keris savo rinkiminėje kampanijoje prieš D. Bušą paleido ir atitinkamą TV klipą. „Džordžas Bušas leido korporacijoms teršėjoms perrašyti mūsų aplinkosaugos įstatymus, jis nori atšaukti Švaraus oro ir vandens įstatymus ir gręžti naftos gręžinius Arkties laukinės gamtos prieglobstyje“, – tame TV klipe kalbėjo pasakotojas už kadro. Kartu ekrane rodomas berniukas, geriantis vandenį iš fontano, o šalia esanti elektrinė skleidžia dūmų debesis. Pats D. Keris tą reklamą užbaigia žodžiais: „Turime palikti šią žemę geresnės būklės, nei mums ją davė mūsų tėvai“.
Taigi, ant D. Kerio prezidentinės kampanijos sparnų minėta klimato kaitos studija apskriejo ne tik JAV, bet paplito ir visame Vakarų pasaulyje. Spaudos antraštės skelbė: „Pentagonas sako Bušui: klimato kaita mus sunaikins“. Straipsniuose buvo rašoma, jog minėtosios studijos išvados „yra žeminančios Bušo administracijai, kuri ne kartą neigė, kad klimato kaita apskritai egzistuoja“. Spaudoje cituoti įvairūs visuomenės veikėjai aiškino, kad studijos išvados „sukels rimtų nemalonumų prezidentui, kuris tvirtina, kad prioritetas yra nacionalinė gynyba“. D. Bušo administraciją smarkiai užsipuolė daugybė mokslininkų, kurie teigė, kad Baltieji rūmai nepaiso prezidentui nepatinkančių tyrimų ir bando užglaistyti klimato kaitos grėsmę. Įvairūs klimatologai reiškė viltį, kad jų verdiktai turi tapti katalizatoriumi, priversiančiu Bušą pripažinti klimato kaitą kaip realų ir vykstantį reiškinį. Jie taip pat reikalavo, kad JAV nedelsiant pasirašytų tarptautines sutartis, kuriomis siekiama sumažinti klimato kaitos tempą. Toks Bobas Vatsonas (Bob Watson), buvęs Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pirmininkas aiškino, kad „į baisius Pentagono perspėjimus nebegalima daugiau nekreipti dėmesio“ ir „ar gali Bušas ignoruoti Pentagoną? Sunku bus nuneigti tokį dokumentą. Jis labai gėdingas. Juk svarbiausias Bušo prioritetas yra nacionalinė gynyba. Jei klimato kaita kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir ekonomikai, jis turi imtis veiksmų.“ Tačiau, akcentavo aktyvistai, D. Bušas yra linkęs klausytis tik naftos lobistų, o ne mokslininkų. „Prezidentas sako, kad visuotinis atšilimas yra prasimanymas, o tuo tarpu už Potomako upės Pentagonas ruošiasi klimato karams. Gana baisu, kai Bušas pradeda ignoruoti savo paties vyriausybę šiuo klausimu, – sakė Robas Geterbokas (Rob Gueterbock) iš „Greenpeace“. Žinoma, atsirado ir įvairių buvusių D. Bušo administracijos darbuotojų, kurie spaudai pasakojo, kad glaudūs Bušo administracijos ryšiai su įtakingomis energetikos ir naftos bendrovėmis yra labai svarbūs norint suprasti, kodėl klimato kaita Ovaliajame kabinete buvo vertinama skeptiškai, nes „ši administracija ignoruoja mokslinius įrodymus, siekdama nuraminti saujelę didelių energetikos ir naftos bendrovių“.
D. Bušas tuomet rinkimuose nugalėjo D. Kerį, tačiau klimato kaitos aistros tuo nesibaigė. Kaip ir daugelis kitų temų, kurios pranašauja visuotinę pražūtį, spaudos pranešimai ir komentarai apie tą klimato kaitos studiją ilgainiui patys tapo naujienomis ir nuolat kaitino klimato kaitos temą. Tačiau politinis atspalvis taip ir liko nuo tų laikų. Iki šiol JAV respublikonai į klimato kaitos temą žiūri rezervuotai, o demokratai yra dideli jos entuziastai.
