Kaip bebūtų keista, bet einant tretiesiems Rusijos karo prieš Ukrainą metams, pas mus vis dar atsiranda samprotaujančių apie tai, kad su Rusija galima kažkaip susidraugauti, kad jei rusai užpuls, tai gal patys ir būsime kalti, nes per daug prisipirkome visokiausių „drakono dantų“, kuriuos vis parodom per televiziją ir tas pernelyg erzina jautrią rusų sielą. Todėl šiandien toks ilgesnis savaitgalio skaitymas apie Vakarų ir Rusijos (Sovietų Sąjungos) santykius laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo, kuris vadinamas „šaltuoju karu“. Beje, tame „šaltajame kare“ ženkli dalis Vakarų visuomenės kovėsi ne savo šalių, o sovietų pusėje, bet tai jau kita tema.
„Šaltasis karas“ buvo Vakarų demokratijų ir sovietinio komunistinio bloko šalių priešpriešos laikotarpis, prasidėjęs iškart po Antrojo pasaulinio karo ir intensyviausiai vykęs iki 1985–1986 metų. Būtent šaltojo karo metu atsirado garsusis posakis „geriau – lavonas, negu – raudonas“ (better dead than red). Istorikai dažnai skirsto šį 40 metų trukmės laikotarpį į tris etapus: sulaikymo politiką (containment), „atšilimą“ (détente) ir strateginio spaudimo arba „Reigano doktrinos“ erą. Kiekvienas etapas ne tik apibrėžė supervalstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos – santykius, bet ir paveikė pasaulį plačiąja prasme. Pasaulis šiandien susiduria su naujais geopolitiniais iššūkiais, kurie nulemti klaidingos Vakarų nuostatos Sovietų imperijos suirimą laikyti „šaltojo karo“ pabaiga. Norint suprasti, kaip reaguoti į šiuolaikines grėsmes, verta peržvelgti praeities patirtį ir pasidaryti išvadas.
Pirmasis etapas: sulaikymas ir domino teorija
Iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai pasaulis dar tik pradėjo atsigauti po sugriovimų ir milijoninių aukų, Sovietų Sąjunga pavertė Rytų Europą savo kontroliuojama zona. Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija, Bulgarija ir kitos šalys tapo komunistiniais režimais, valdomais tiesiogiai iš Maskvos. Tai kėlė didelį nerimą Vakarų demokratijoms, kurios matė, kaip Sovietų Sąjunga ne tik įtvirtino savo kontrolę užimtose teritorijose, bet ir skleidė komunizmo ideologiją visame pasaulyje.
Tai buvo ideologijų kova. Sovietų tikslai buvo aiškūs – išplėsti komunizmą ir sugriauti kapitalistinių Vakarų demokratijas. Vakarai, vadovaujami Jungtinių Valstijų, organizavo atsaką, kuris tapo žinomas kaip sulaikymo politika (containment). Ši strategija buvo skirta sustabdyti Sovietų Sąjungos įtakos plitimą ne tiesioginiu karu, bet labiau diplomatinėmis, ekonominėmis priemonėmis ir karine parama su komunizmu kovojančioms šalims. Sulaikymo politikos pamatu tapo taip vadinama „domino teorija“. Buvo manoma, kad jei viena šalis, pavyzdžiui, Vietnamas, pateks į komunizmo įtaką, tai domino efektas (aliuzija į domino kaladėlių griūtį) paveiks ir kaimynines šalis, tokias kaip Laosą, Kambodžą ar Filipinus, kur taip pat įsigalės komunizmas. Ši baimė privertė JAV įsitraukti į regioninius konfliktus Azijoje ir Lotynų Amerikoje, kurie turėjo skaudžias pasekmes.
Pirmasis didelis „karštasis“ konfliktas „šaltojo karo“ metu buvo Korėjos karas. Komunistų kontroliuojama Šiaurės Korėja 1950 m. užpuolė Pietų Korėją, kurią rėmė JAV. Nors Korėja liko padalinta į dvi dalis, ties 38-ąja lygiagrete, šis pavyzdys parodė, kad sulaikymo politika veikia. Tačiau kainavo brangiai: šimtai tūkstančių gyvybių ir didžiulės išlaidos. 1955–1975 m. Vietnamo karas tapo pagrindine sulaikymo politikos nesėkme. Nepaisant milžiniškų finansinių investicijų ir karinių pajėgų dislokavimo, JAV nesugebėjo užkirsti kelio komunistų pergalei Vietname. Šis karas parodė, kad sulaikymo efektyvumas turi ribas, o tiesioginis kišimasis į regioninius konfliktus ne visada atneša norimų rezultatų.
Žaidimų teorijos požiūriu tai yra aiškiai pralaiminti pozicija. Vos tik paskelbiate, kad esate pasirengęs atsitraukti ir neketinate kovoti iki galo – viskas, jūs pralaimėjote žaidimą. Be to, sulaikymo politika padarė didelę žalą pačioje JAV visuomenėje, sukeldama masines antikarines demonstracijas, pasitikėjimo valdžia krizę ir įtakojo vėlesnį nuolaidžiavimą sovietams.
Antrasis etapas: „atšilimas“ – diplomatinio kelio ribos
70-aisiais metais Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga suprato, kad nuolatinė įtampa yra sunkiai pakeliama abiem pusėms. Prezidento R. Niksono ir jo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, o vėliau – valstybės sekretoriaus H. Kisindžerio vadovaujama administracija pradėjo taip vadinamą „détente“ – „atšilimo“ politiką. Šis laikotarpis pasižymėjo diplomatiniais susitarimais, siekusiais sumažinti branduolinio karo grėsmę ir skatinti stabilumą.
Strateginių ginklų apribojimo sutartys (SALT I ir SALT II) buvo pirmieji reikšmingi bandymai sumažinti branduolinį ginklavimąsi. Nors jie nesustabdė ginklų kūrimo, tačiau įvedė tam tikras ribas ir simbolizavo siekį išvengti globalinės katastrofos. „Apollo-Soyuz“ bendra JAV ir sovietų kosminė programa tapo simboliu, kuris tarsi parodė, kad bendradarbiavimas net ir tarp priešiškų valstybių yra įmanomas. Tačiau charakteringa tai, kad šią bendrą kosminę programą šalys traktavo skirtingai: Sovietų Sąjungoje ji buvo vaizduojama kaip sovietinių technologijų lygybės su JAV įrodymas, o JAV apie šį projektą buvo kalbama, kaip apie taikos ir bendradarbiavimo simbolį.
Be to, buvo sustiprintas ekonominis bendradarbiavimas, kuris padėjo Sovietų Sąjungai išvengti ekonomikos žlugimo. „Atšilimo“ metu tarp JAV ir Sovietų Sąjungos užsimezgę ekonominiai ryšiai daugiausia buvo naudingi sovietams. Sovietų Sąjungos ekonomika jau tuo metu patyrė rimtų sunkumų – pramonei trūko modernių technologijų, o kolūkinis žemės ūkio sektorius negalėjo patenkinti šalies maisto poreikių. JAV ir Vakarų šalys, norėdamos palaikyti stabilumą, eksportavo į Sovietų Sąjungą grūdus ir kitus būtinus produktus. Vienas iš svarbiausių ekonominių susitarimų buvo 1972 metais pasirašytas grūdų tiekimo sandoris. Šiuo susitarimu JAV įsipareigojo Sovietų Sąjungai parduoti didelius kiekius grūdų už palankią kainą. Nors tai trumpalaikėje perspektyvoje padėjo išvengti Sovietų Sąjungos vidaus krizės, šis susitarimas sovietų buvo priimtas, kaip JAV silpnumo ženklas – Sovietų Sąjunga gavo gyvybiškai svarbių resursų be didelių nuolaidų savo politikoje. Be to, Vakarų šalys, ypač Prancūzija ir Vokietija, pradėjo prekybą su sovietais, ypač energetikos srityje. Pavyzdžiui, 1970 metais buvo sudarytas pirmasis svarbus susitarimas tarp Vakarų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dėl gamtinių dujų tiekimo.
Greta ekonominio bendradarbiavimo, buvo pasirašyti kultūriniai mainų susitarimai, pagal kuriuos JAV ir Sovietų Sąjunga keitėsi menininkais, muzikantais ir mokslininkais. Pavyzdžiui, garsus amerikiečių pianistas Van Cliburn tapo kultūriniu fenomenu, kai 1958 metais laimėjo Čaikovskio muzikos konkursą Maskvoje. Sovietų baleto trupės gastroliavo JAV ir kitose Vakarų šalyse, pristatydamos rusų klasikinio meno pasiekimus. Taip pat veikė mokslo mainų programos, kurios leido mokslininkams iš Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių lankytis vieniems pas kitus, dalyvauti konferencijose ir keistis idėjomis.
Tačiau šis laikotarpis nesustabdė komunizmo ekspansijos. Netgi atvirkščiai – per visokius antikarinius judėjimus, Vakarų šalių socialistų partijas ir tiesiogiai per sovietinę agentūrą komunizmo nuodai skverbėsi į Vakarų visuomenę. Mokslininkų mainų programas sovietai dažnai naudojo technologijų šnipinėjimui. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga ir toliau plėtė savo įtaką trečiosiose šalyse, ir 1979 metais tiesiogiai įsiveržė į Afganistaną. Tai parodė, kad „atšilimo“ politika turėjo labai ribotas galimybes sustabdyti sovietų agresiją.
Trečiasis etapas: Reigano doktrina ir Sovietų imperijos griūtis
1980-aisiais Ronaldas Reiganas atėjo į valdžią JAV su tvirtu įsitikinimu, kad Sovietų Sąjungą reikia ne tik sustabdyti, bet ir galutinai nugalėti. Skirtingai nuo savo pirmtakų, kurie siekė stabilizuoti situaciją diplomatiniais susitarimais ar kompromisais, Reiganas manė, kad Sovietų Sąjunga yra pavojingas priešas, kurio griūtį galima paspartinti naudojant derinį iš ekonominio, politinio, karinio ir psichologinio spaudimo. Ši strategija tapo žinoma kaip Reigano doktrina.
Vienas pagrindinių Reigano strategijos ramsčių buvo karinių išlaidų didinimas. Iki 1980-ųjų pradžios Sovietų Sąjunga jau skyrė milžiniškas lėšas savo karinei infrastruktūrai – apie 20 proc. savo BVP. Tuo tarpu JAV karinės išlaidos sudarė tik apie 6–7 proc. nuo BVP. JAV išlaidos buvo orientuotos į aukštųjų technologijų ginkluotę, tokią kaip nauji lėktuvai, branduoliniai povandeniniai laivai, lėktuvnešiai ir kosminės gynybos programos. Sovietų Sąjunga daugiausia investavo į kiekybinius pajėgumus – didelę armiją, didelį tankų ir patrankų skaičių. Todėl Reiganas nusprendė padvigubinti karines išlaidas, tikėdamasis, kad Sovietų Sąjunga negalės varžytis tokiomis sąlygomis. Jis paskelbė apie „Strateginės gynybos iniciatyvą“ (SDI), dar vadinamą „Žvaigždžių karų“ programa. Ši iniciatyva buvo technologiškai ambicinga idėja, kurios tikslas – sukurti kosminę priešraketinę gynybos sistemą, galinčią numušti Sovietų branduolines raketas. Nors dauguma analitikų manė, kad SDI yra labiau propagandinis nei technologiškai įgyvendinamas projektas, jis sukėlė paniką Sovietų Sąjungoje. Maskvos vadovybė suvokė, kad tokia sistema, jei ji būtų įgyvendinta, galėtų visiškai destabilizuoti branduolinio atgrasymo balansą. Ši strategija pasirodė veiksminga. Sovietai buvo priversti dar didinti karinio sektoriaus finansavimą, o tai dar labiau išsekino jų ekonomiką.
Kadangi sovietų ekonomika buvo labai priklausoma nuo pajamų už energijos išteklių eksportą, tai kitas svarbus Reigano strategijos aspektas buvo ekonominis spaudimas, daugiausia susijęs su naftos kainomis. Reiganas sugebėjo sudaryti susitarimą su Saudo Arabija, siekdamas padidinti pasaulinę naftos pasiūlą ir taip sumažinti jos kainas. Dėl šių veiksmų naftos kainos smarkiai sumažėjo, o tai buvo pražūtinga Sovietų ekonomikai, kuri neteko svarbaus pajamų šaltinio. Be to, JAV įvedė ekonomines sankcijas Sovietų Sąjungai, siekdamos izoliuoti ją tarptautinėse rinkose. Šios sankcijos apėmė pažangių technologijų eksporto draudimą, kuris neleido sovietams modernizuoti savo ekonomikos ir karinių pajėgumų.
Reigano administracija vykdė ne tik karinio ir ekonominio spaudimo strategiją, bet ir subtilų psichologinį karą. Reiganas viešai vadino Sovietų Sąjungą „blogio imperija“ ir dažnai naudojo religinę retoriką, kuri buvo skirta pabrėžti moralinį skirtumą tarp JAV ir sovietų. Apibūdindamas Sovietų Sąjungą kaip „blogio imperiją“, jis pateikė šią kovą kaip moralinį ir dvasinį karą tarp gėrio (Vakarų demokratijų) ir blogio (komunizmo). Šis įvaizdis rodė, kad Reiganas – ryžtingas idėjiškai motyvuotas lyderis, kuris yra pasirengęs eiti iki galo ir nesibaimina konfrontacijos. Psichologinis spaudimas taip pat buvo skirtas sovietų politiniam elitui. Reiganas privertė Sovietų vadovybę manyti, kad JAV gali imtis veiksmų, kurie visiškai sunaikintų Sovietų strateginį pranašumą. Tokia retorika destabilizavo Sovietų Sąjungos vidinius politinius procesus.
Reiganas taip pat pasinaudojo Sovietų įsiveržimu į Afganistaną, paversdamas šį konfliktą ilgalaikiu Sovietų Sąjungos vadovybės kariniu ir psichologiniu košmaru. JAV teikė finansinę ir karinę paramą Afganistano sukilėliams, tiekdamos jiems ginkluotę, įskaitant garsiuosius „Stinger“ priešlėktuvinius raketinius kompleksus. Ši parama smarkiai padidino sovietų karines aukas ir sąnaudas, o pats karas tapo didžiuliu politiniu ir ekonominiu iššūkiu Maskvai. Afganistano karas ne tik išsekino sovietų resursus, bet ir pakenkė sovietų valdžios prestižui tiek tarptautiniu mastu, tiek ir šalies viduje.
Reigano spaudimas išryškino gilią Sovietų Sąjungos vidaus krizę. Ekonomika buvo neefektyvi, grindžiama planiniu valdymu, kuris nesugebėjo konkuruoti su Vakarų rinkos ekonomika. Karinės išlaidos ir politinis spaudimas dar labiau apsunkino padėtį. Sovietų vadovams, pradedant Leonidu Brežnevu ir baigiant Michailu Gorbačiovu, vis labiau aiškėjo, kad sistema yra ant žlugimo ribos.
1989 metais Berlyno sienos griūtis ir 1991 metais įvykęs Sovietų Sąjungos žlugimas patvirtino Reigano strategijos sėkmę. Jo ryžtinga laikysena, karinės ir ekonominės priemonės bei psichologinis spaudimas padėjo sugniuždyti Sovietų Sąjungą be tiesioginio karo. Tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų istorijoje, kai supervalstybė buvo nugalėta pirmiausia ekonominiais ir psichologiniais būdais.
Reigano doktrina prieš Putino režimą?
Šiandien pasaulis susiduria su nauju iššūkiu – agresyviu Putino režimu, kuris naudoja senas sovietines taktikas siekdamas įbauginti ir destabilizuoti Vakarus. Reigano pamokos rodo, kad veiksmingas atsakas reikalauja ir drąsaus jėgos demonstravimo, ir ilgalaikės strategijos, pagrįstos ekonominiu, kariniu ir psichologiniu spaudimu. „Šaltojo karo“ istorija moko, kad tik stiprus visokeriopas spaudimas, o ne nuolaidos gali sustabdyti agresyvius režimus. Reigano strategija, sujungusi karinį spaudimą, ekonomines sankcijas ir psichologinį karą, yra pavyzdys, kaip nuosekli ir ryžtinga politika gali įveikti net ir stipriausią oponentą. Dabartinėje situacijoje, kai Rusija demonstruoja agresyvumą Ukrainoje ir kitur, Vakarai galėtų išmokti svarbią pamoką iš Reigano laikų: baimė ir nuolaidžiavimas agresoriui yra beprasmiai, o tikslinis spaudimas gali atnešti ilgalaikę pergalę. Tinkamai adaptuota, ši strategija galėtų tapti veiksmingu įrankiu siekiant sustabdyti Rusijos ekspansinę politiką ir užtikrinti ilgalaikį stabilumą Europoje.
JAV prezidentas Baidenas palieka postą. Savo kadencijos pradžioje jis tęsė Obamos vykdytą „atšilimo“ tipo politiką, o po 2022 m. Rusijos puolimo prieš Ukrainą, nenoromis ėmėsi labai nevykusio ir apkarpyto „sulaikymo“ strategijos varianto. Pats sau apsibrėžęs ribas bei viešai apie tai paskelbęs ir pademonstravęs bailumą, Baidenas žaidimą su Putinu pralaimėjo. Putinas yra rimtas, patyręs ir gudrus priešininkas, jo negalima nuvertinti. Taigi, Putinas dabar laukia, kaip elgsis prezidento postą perėmęs Trampas. Visgi, mano subjektyviu vertinimu, Trampas daug labiau panašesnis į Reiganą, negu Baidenas.
Sutkus savo-„Kaip išgyventi šalia „blogio imperijos“..- „šalto karo” laikais negyvenusiems ir nežinantiems kaip buvo iš tiesų, primityviai „patriotiškai” šį tą pamelavo, kai ką „apdairiai” nutylėjo…
„Vakarietiškai pacivilizuotam, Amerikos indėno labdariniais mokasinais apautam” Sutkui, kaip ir dėl skurdo, beviltiškumo, alkoholinio ir kitokio „nusikaifavimo” praradusiems atmintį.., galiausiai visiškai „vakarietiškai nusipatriotinusiems” runkeliams belieka priminti vieną kitą „šaltojo karo” laikų „smulkmeną”..
Po antro pasaulinio karo Sovietai Suomijoje įrengė vieną ar dvi savo karines bazes.. Suomijai pasižadėjus būti neutralia, neprisijungusia šalimi, Chruščiovas savo karines bazes, nepaisydamas pasirašytų sutarčių, iškėlė.. Suomijos „čiukčios” dėka iš TSRS gaunamų pigių žaliavų, buvimo „šalto karo” metu „tiltu” tarp TSRS ir vakarų, uždirbinėjo ir vakaruose, ir TSRS… Suomijos „čiukčios” gyveno taip, kad jiems pavydėjo net kai kas vakaruose..
Sutkus pasakoja- „„Šaltasis karas“ buvo Vakarų demokratijų ir sovietinio komunistinio bloko šalių priešpriešos laikotarpis, prasidėjęs iškart po Antrojo pasaulinio karo ir intensyviausiai vykęs iki 1985–1986 metų…”
Ne aš, o daugelis istorikų laiko, kad „šaltasis karas” ne prasidėjo, o buvo pradėtas Anglijos premjero Čerčilio pasakyta Fultono kalba, skirta sustabdyti Europoje plitusias komunistines nuotaikas, išsaugoti tuometinės kolonijinės Anglijos ir JAV diegiamas „demokratijas”.. Galutinai „šaltasis karas” buvo „apiformintas” 1948 metais, kai JAV ir Anglijos dar tuomet kolonijinė imperija savoje okupuotoje zonoje įkūrė karinę sąjungą NATO.. Stalinas į NATO sukūrimą turbūt 1949 metais atsakė, TSRS okupacinėje zonoje buvusių valstybių subūrimu į „Varšuvos sutarties” karinį bloką..
Sutkui patiko, kad-„šaltojo karo metu atsirado garsusis posakis „geriau – lavonas, negu – raudonas“ (better dead than red)…” Belieka Sutkui priminti, kad tokiems „čiabuviams” kaip jis, daug anksčiau nei posakis – (better dead than red)- buvo „atsiradęs” posakis – ” geras indėnas-miręs indėnas”
Tokie kaip Sutkus „indėnai” nieko negirdėjo apie „šaltojo karo” laikais „klestinčią” JAV ir vakarų demokratiją krėtusias 1970, 1980 metais pasaulines krizes (didesnes nei 2008 metų).. Kaip ir Sutkus nežino, kad tuometinėje „skurde besimaudančioje” Sovietijoje maisto ir kitos kainos žmonėms nekito. Tiesa, 1970 degtinė nuo 2,7 rub pabrango „net” iki 3,62 rub, 1980 metais degtinė dar buvo pabranginta iki 4,2 rub. ” Baisiausias ” ir labiausiai žmones piktinęs pabrangimas buvo nuosaviems automobiliams skirto benzino A92, kuris pabrango nuo 15 kap/ltr, „net” iki 20 kap/ltr.. Tuometiniai eiliniai „Žigulių” ir „Moskvičių” turėtojai sprendė dėdami po variklių galvutėmis papildomas tarpines, kad galėtų naudoti pigesnį A76 benziną..
Sutkus „maloniai”, nustebtų pasidomėjęs, kiek „bankrutavusio” tarybinio ūkio sąlygomis Lietuvoje žmonės suvalgydavo mėsos, pieno produktų..(ekologinių-kitokių nebuvo), kokią atlyginimo dalį išleisdavo pragyvenimui…palyginus su to meto likusiu pasauliu.. Kaip čia „stebuklingai” atsitiko, kad Sovietijos po karo sugriautas ir „vyžotas ūkis” pirmas į kosmosą paleido dirbtinį palydovą, „išsigalvojo” pirmą atominį ledlaužį, atominę elektrinę.., JAV iki Sovietijos griūties iš kosmoso matė, bet negalėjo suprasti kas po Kaspijos jūrą plaukioja 600 km/val lėktuvo greičiu ir plaukdamas dar leidžia raketas..
Juokingiausia yra Sutkaus vietiniams liurbiams, runkeliams skelbiama „ekspertinė” konstatacija -„Ekonomika(TSRS) buvo neefektyvi, grindžiama planiniu valdymu, kuris nesugebėjo konkuruoti su Vakarų rinkos ekonomika…”
Bet kuris adekvatus, bent kiek ekonomiką nutuokiantis žmogus žino, kad TSRS ekonomika su vakarų ekonomika nekonkuravo, nebuvo jokio reikalo konkuruoti dėl rinkų, žaliavų.. Nuo 1918 metų TSRS ekonomika buvo kuriama kaip uždara vidinė ekonomika, gaminanti viską kas reikalinga pati.. Ši „neefektyvi” grindžiama planiniu valdymu ekonomika, po pilietinio karo tik per 10 metų pastatė, atstatė dešimtis tūkstančių gamyklų, po antro pasaulinio karo atstatė visiškai sugriautą europinės dalies pramonę. Kiekvienais metais mokėdama „klestinčiai” JAV mokesčius už karo metu suteiktą pagalbą.
Sutkau, „neefektyvus, grindžiama planiniu vadovavimu”, karo sugriauta TSRS ekonomika po 20 metų tapo antrąja ekonomika pasaulyje, užleisdama tik JAV ekonomiką, turėjusią ir finansinės „ekonomikos” dedamąją (TSRS finansinio biznio nebuvo), ir lygiavertė karinė galia.. Beje, JAV super puper tuometinis technologinis pirmavimas nieko nesugalvojo prieš Rytų Vokietijoje dislokuotų TSRS 20000 tankų sulaikymą, kaip pasienyje iškasti gal 100 ar daugiau specialių šulinių, skirtų taktiniam atominiam ginklui, kurie turėjo būti rusų tankų atakos metu vienu kartu susprogdinti.. Tiesa, kaip pasakoja tų laikų „vyžoti” rusai, TSRS armijoje buvo sudaryti specialūs daliniai ir technika taktinio ginklo sprogimų padariniams, radiacijai likviduoti, sumažinti.. Konflikto atveju tuometiniams TSRS daliniams savaičių laikas, „nustumti” JAV su visu NATO į Lamanšą, ir po šių amerikoniškų šulinių įrengimo, peržiūrėtas nebuvo ir išliko tas pat…
Sutkaus pasakas apie „šaltojo karo” laikų JAV „gėrio…”, 21a. totalinio melo, imperiją paneigiančius konkrečius faktus galima „traukti” be galo…