Kanada, Grenlandija, Meksika, Kolumbija, Kinija, Rusija. Vis dažniau girdime, kad „Trampas meta iššūkį visam pasauliui“. Tai nėra tikslu. Trampas nėra prieš visą pasaulį – jis prieš marksizmo vėžį, kurio metastazės išties išplitusios ir jau apėmusios ir Vakarų šalis. Šiuolaikinis marksizmas – tai ideologija, kuri iš pažiūros kalba apie lygybę ir teisingumą, akcentuoja visokias ten įtrauktis, tvarumus ir kitokias įvairoves, tačiau praktiškai žlugdo ekonomiką, griauna tradicines krikščioniškas vertybes ir naikina kertines visuomenės institucijas bei asmens laisvę. Ši ideologija, dažnai vadinama kultūriniu marksizmu arba leftizmu, išsikerojo taip plačiai, kad daugelis jos jau net nebepripažįsta kaip problemos – lyg ilgai ignoruotas vėžys, kurio simptomai tampa gyvenimo norma.
Rusiška dabartinė marksizmo atmaina – valstybinis kapitalizmas ir vienintelės neklystančios valstybinės ideologijos diktatas leidžia valdžiai Rusijoje kontroliuoti viską: ekonomiką, kultūrą, laisvą žodį, o galiausiai ir gyvenimus pačių žmonių, kuriuos diktatorius siunčia į karą vardan dirbtinai sukonstruoto naratyvo, kuris įperšamas liaudžiai per valstybės kontroliuojamą žiniasklaidą. Kinija net ir neslepia, kad vadovaujasi kiek modernizuota komunizmo ideologijos versija.
Lotynų Amerika – puikus marksizmo laboratorijos pavyzdys, kur šis eksperimentas pasiekė tikrai įspūdingas formas. Venesuela, kadaise klestėjusi ir turtingiausia Pietų Amerikos šalis, dabar marksistinės politikos yra paversta griuvėsiais. H. Chavezas ir jo įpėdinis N. Maduro vardan lygybės ir socialinio teisingumo taip sugebėjo sunaikinti šalies ekonomiką, įstumdami ją į tokį skurdą, kad žmonės dabar stovi valandų valandas eilėse dėl būtiniausių produktų. Socializmo pažadas „visiems po lygiai“ pavirto atgrasia realybe, kurioje visi yra daugmaž panašiai skurdūs. Kubą vis dar pagiria romantiškai nusiteikę užsienio kairieji intelektualai, tačiau nekalba apie tai, kad žmonės priversti ten gyventi lyg nuo 1950-ųjų metų užkonservuotame pasaulyje.
Marksizmo atmaina – leftistinė socialdemokratija
Vakarų pasaulis, tuo tarpu, į naujas aukštumas iškėlė kitą marksizmo atmainą – leftistinę socialdemokratiją, už kurios slypi tradicijų griovimas ir asmens atsakomybės naikinimas, kolektyvizmo, kaip progreso simbolio, primetimas visuomenei. Akcentuojama, kad kolektyviniai sprendimai ir mitologizuotas „bendrasis gėris“ yra svarbesni už asmens teises, nepriklausomybę ir laisvę. Bandoma įtvirtinti naujus socialinius modelius, kurie neturi jokio stabilumo ar asmeninės atsakomybės pagrindo. Tradicinės šeimos samprata marginalizuojama, vietoj jos propaguojama valstybės atsakomybė už vaikų auklėjimą, kuriami ir propaguojami visokiausi lyčiai neutralios partnerystės institutai. Kultūrinės vertybės ir istorija perrašomos, akcentuojant vakarietiškos civilizacijos egzistencinę kaltę ir atsakomybę trečiojo pasaulio šalims už kadaise buvusį kolonializmą. Daugelis klasikinių autorių romanų jau perrašyti taip, kad atitiktų naujas politinio korektiškumo normas, mat juose yra išsireiškimų ar apibūdinimų, kurie dabar laikomi „seksistiniais“ ar „rasistiniais“, ar šiaip „kultūriškai jautriais“ ir vadinami „neapykantos kalba“, dėl ko ir yra naikinami.
Leftistinė socialdemokratija remiasi principu, kad valstybė turi užtikrinti visų žmonių gerovę, nepriklausomai nuo pačių tų žmonių pastangų ar atsakomybės. Tai jau išplito iki tokio lygio, kad rimtai teigiama, jog Vakarų šalys turi priimti pas save nelegalius migrantus iš viso pasaulio ir jais rūpintis, mokėti jiems pašalpas. Atsirado ir „universalių bazinių pajamų“ eksperimentų, kai žmogus gauna pinigų iš valstybės vien tik už tai, kad jis egzistuoja. Tai sukuria sistemą, kurioje asmeninės atsakomybės samprata beveik išnyksta. Žmonės pripranta prie minties, kad nepriklausomai nuo jų pačių pastangų, valstybė pasirūpins viskuo – nuo nemokamo švietimo ir sveikatos apsaugos iki pašalpų, kurios bus politkorektiškai pavadintos „universaliomis pajamomis“, kad tik neįžeistų tų pašalpinių orumo. Iš sovietinių laikų dar pamenu tą „šviesios komunizmo ateities“ lozungą „iš kiekvieno – pagal jo galimybes, kiekvienam – pagal jo poreikius“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti patrauklu, tačiau ilgainiui tokia sistema naikina žmonių motyvaciją dirbti ir prisidėti prie bendro gėrio, o tuo pačiu dar ir išpučia biurokratinį aparatą, kuris tampa vis labiau nekontroliuojamas. Pareigos nyksta, o jų vietą užima „teisės“. Ir kuo didesnis nevykėlis, tuo daugiau vietos jo vertybių balanse užima ne pareigos, o teisės.
Lengvų sprendimų nebėra
Trampas, nevyniodamas žodžių į kokią nors minkštą medžiagą, tiesiai šviesiai rėžia, kad Vakarai grimzta į ideologinę prarają ir juda link dvasinio bankroto. Jis nesutinka su tuo taikstytis ir su jam būdinga agresyvia retorika stoja prieš Vakarų civilizacijos pamatus naikinantį marksizmą visų pirma pačiose JAV, o kartu ir visame Vakarų pasaulyje. Trampas veikia kaip tam tikra „sveikos nuovokos chemoterapija“ – stipraus poveikio vaistas, dažnai gan nemalonus ir turintis šalutinių poveikių, tačiau būtinas, kai marksizmo vėžio metastazės jau išplito daugumoje Vakarų šalių institucijų. Lengvų sprendimų nebėra, vėžys negydomas ramunėlių arbata.
Trampo ir jo komandos veiksmai remiasi, bet neapsiriboja vien ideologija – jis taip pat siekia pakeisti nusistovėjusią globalią politinę tvarką. Po Antrojo pasaulinio karo suformuota Jungtinių Tautų sistema pamažu įtvirtino idėją, kad visos pasaulio šalys – nuo stipriausių demokratijų iki skurdžiausių diktatūrų – turi vienodą balsą. Ši „lygybės“ iliuzija tapo pagrindiniu principu, nepaisant to, kiek kiekviena šalis prisideda prie pasaulio gerovės ir stabilumo. Trampas atvirai prieštarauja šiai logikai, teigdamas, kad stipriausia pasaulio ekonomika, pagrindinis Vakarų saugumo garantas – JAV nusipelno ypatingo statuso.
„Lygybės“ iliuzija
Tai nėra vulgarus populizmas ar vien tik asmeninis narcisizmas, kaip bando pavaizduoti kritikai. Tiesiog tai logiška realybės analizės išvada: daugelis šalių nori JAV apsaugos, Ukraina prašo ginklų, Izraelis tikisi pagalbos sprendžiant konfliktus su agresyviu arabų pasauliu. Tačiau ar visos šios šalys, savo ruožtu, prisideda prie JAV gerovės? Trampo požiūriu, jei pasauliui reikia JAV, tada ir JAV turi teisę pageidauti kažko mainais. Galbūt retųjų metalų kasyklų Grenlandijoe, galbūt ideologinės bei vertybinės bendrystės. Trampo politika yra apie partnerystę. Jam reikia stiprių partnerių, o ne JAV aptarnaujamų ir šelpiamų klientų. Liurbių ir menkystų jis nemėgsta. Menkystas jis tiesiog niekina.
Žinoma, toks požiūris sukelia susierzinimą ir pasipriešinimą, kadangi pasaulis jau buvo įpratęs gyventi kitaip. Priprato prie „globalios draugystės“ idėjos, kur visi lygūs, o turtingesnės šalys privalo dalytis savo resursais su visais, nesvarbu, ar ką nors gauna mainais. Nors ir visuotinai nemėgstamas, bet dienos pabaigoje už viską privalo sumokėti tas dėdė iš anapus Atlanto. Bet Trampo ši „globalios moralės“ paradigma netenkina. Jis atvirai kvestionuoja, kodėl JAV turi būti dosni, kai kitos šalys tik laukia paramos, o pačios neįdeda jokio apčiuopiamo indėlio.
Trampo politika – tai kova ne tik už JAV, bet ir už Vakarų pasaulį, kurį marksizmas bando paversti dar vienu nevykusiu „socialiniu eksperimentu“, naujųjų laikų komunistine utopija, kur žeminami kuriantys bei dirbantys ir aukštinami pašalpų gavėjai. JAV rinkimus laimėjusio trampizmo tikslas – sugrąžinti Vakarams tradicinės krikščioniškos kultūros pusiausvyrą, net jei tai reiškia griauti ilgus metus kurtą neomarksistinę politkorektiškumo paradigmą. Jau pasitaiko ir dar pasitaikys įvairių perlenkimų bei nukrypimų, kurie tikrai duos peno kritikai. Trampizmo metodika ne visiems patinka, tačiau, kaip ir chemoterapija, ji skirta tam, kad ligos apniktas organizmas išliktų ir atsitiestų.
Be K.Markso konkurentės Europos nenugalabytum ir nebūtum pasaulio viršininku. Tai nuspręsta buvo XIX amžiaus pabaigoje Berlyno konferencijoje. Toks B.Disraeli tai sugalvojo, kaip supartalint konkurentę – visų laikų galingiausias premjeras. Berods, 1906 metais, jei neklystu, buvo galutinai nuspręsta eiti į karą prieš konkurentę be taisyklių. Pasitikslint tingiu. Tikslinkitės Jūs.
Beje, dar tokia detalė apie „atsakomybę už kolonializmą“: Pietų Afrika, kitados klestėjusi šalis, dabar virtusi griuvėsiais, be to, labai pavojingais.
Siaubingai politiškai nekorektiška.
Atrodo akys geros žmogaus, gal ir geras žmogus tas Sutkus, bet niekad netikėsiu oligarchams batą laižiusiu. Turėjo savo konfederacijoj bankus, maximas ir t.t., turėjo tribūna, ką gero nuveikė, pasakė? Jau nebekalbu apie kitos konfederacijos galvą, kuris vertė Švabo knygeles į lietuvių kalbą ir sūnų į Sorošo Open fondus įkišo.