Valdas Sutkus. Vienišumo amžius

Šiuolaikinis gyvenimas kupinas paradoksų. Technologijos, kurios turėjo sujungti pasaulį, tapo vienišumo katalizatoriais. Namai, kurie visada buvo ne tik saugumo zona, bet ir bendravimo erdvė, pamažu virsta savanoriško atsiribojimo tvirtovėmis. Šiuolaikinėje visuomenėje vienišumas tampa vis labiau juntama problema. JAV – šalis, kuri ilgą laiką buvo laikoma asmeninės laisvės ir nepriklausomybės sinonimu – dabar susiduria su paradoksu: žmonės, nors ir gyvena vienoje technologiškai pažangiausių visuomenių, jaučiasi labiau izoliuoti, nei bet kada anksčiau. Leidinys „The Atlantic“ straipsnyje „Antisocialusis amžius“ („The Antisocial Age“) analizuoja, kaip technologijos, pandemija ir kultūriniai pokyčiai nuvedė į šią vienišumo krizę. Ir svarbiausia – kokią įtaką tai daro žmonių santykiams ir visuomenės ateičiai.

2022 metais suaugusieji vidutiniškai kasdien praleido namuose 99 minutes daugiau, palyginti su 2003 metais. Nuo 2003 iki 2023 metų tiesioginis žmonių bendravimas sumažėjo daugiau nei 20 proc., o tarp nevedusių vyrų ir jaunesnių nei 25 metų asmenų šis skaičius viršija 35 proc. Technologijos perorientavo daugelį gyvenimo aspektų – nuo darbo iki pramogų ir net religinių praktikų. „Beveik visa ekonomika buvo pertvarkyta taip, kad žmonės galėtų likti tarp savo keturių sienų. Šis „naminis“ (homebound) gyvenimo būdas, nors ir atrodo patogus, sukelia paradoksą – žmonės gyvena patogesnėse erdvėse nei bet kada anksčiau, tačiau jų pasitenkinimas gyvenimu mažėja. Tyrimai rodo, kad, daugiau laiko praleidžiant vienumoje, socialinis ir emocinis pasitenkinimas gyvenimu mažėja.

Socialinės izoliacijos šaknys

Pastaraisiais dešimtmečiais socialinis bendravimas Amerikoje nyksta. Žmonės vis rečiau susitinka, rečiau pietauja kartu, o anksčiau įprastos socialinės tradicijos blėsta. Nuo 2003 iki 2020 metų amerikiečių, reguliariai vakarieniaujančių su draugais, sumažėjo daugiau, nei trečdaliu. Pandemija ir 2020 metų karantinai tapo katalizatoriumi šiam procesui: socialinis atsiribojimas, kadaise laikytas netipišku pasirinkimu, staiga tapo būtinybe. Tačiau net ir sugrįžus prie „normalaus“ gyvenimo, daugelis žmonių nebeatgavo senųjų bendravimo įpročių.

Gigantiški miestai, pilni žmonių, virsta tylių individualizmo celių visuma, kur bendruomeniškumas praranda prasmę.

Ir vis dėlto pandemija – tik ledkalnio viršūnė. Ekonominis spaudimas, didėjančios pragyvenimo išlaidos, visuomenės susiskaldymas dėl kultūrinių karų trukdo socialiniam gyvenimui. Tuo tarpu urbanizacija didžiuosiuose miestuose paverčia gyventojus svetimais savame kieme. Gigantiški miestai, pilni žmonių, virsta tylių individualizmo celių visuma, kur bendruomeniškumas praranda prasmę.

Technologijos: pagalba ar izoliacijos mašina?

Technologijų pažanga, kuri turėjo sujungti pasaulį, šiandien tampa vienišumo varikliu. Išmanieji telefonai ir srautinių transliacijų platformos leidžia gauti informaciją ir mėgautis pramogomis neišeinant iš namų – žinoma, patogu, bet ar tai iš tikrųjų gerai? Vis daugiau žmonių renkasi laiką leisti su virtualiais kompanionais ar skaitmeniniais asistentais, o ne su draugais ir šeima. Virtualios realybės pasauliai tampa patrauklesni nei realios gyvenimo patirtys. Nors technologijos suteikia galimybę palaikyti ryšius per atstumą, jos dažnai sukuria klaidingą iliuziją, kad skaitmeninis bendravimas yra pakankamas ir pilnavertis. Tačiau žmogui būtini tikri ryšiai: pokalbiai akis į akį, šilti žvilgsniai ir prisilietimai. Mokslininkų tyrimai tai patvirtina: fizinis kontaktas yra būtinas psichinei ir emocinei gerovei, o jo trūkumas palieka skaudžias žaizdas mūsų viduje.

Politinės pasekmės

Vienišumas turi ir netikėtai gilias politines pasekmes. Žmonės, kurie mažai bendrauja su kitais, tampa mažiau linkusiais suprasti kitokias nuomones ir mažiau tolerantiški. Socialinė izoliacija sukuria terpę politinei poliarizacijai augti. Kai nebėra galimybės natūraliai susidurti su kitokiu požiūriu, visuomenė pasiskirsto į uždaras grupes, kurios viena kitos ne tik nesupranta, bet ir bijo bei nekenčia.

Socialinių tinklų algoritmai dar labiau sustiprina šį reiškinį. Jie siūlo turinį, atitinkantį ir stiprinantį mūsų jau turimas pažiūras, taip formuodami „informacinius burbulus“. Šis procesas neleidžia ištrūkti iš savos realybės ir dar labiau gilina nesutarimus tarp skirtingų grupių. Socialinių ryšių nykimas atima galimybę siekti kompromiso, o politinė retorika vis labiau remiasi logika „mes prieš juos“.

Tai ypač matoma per paskutinius dvidešimt metų, kai visuomenės požiūris į politinę opoziciją tapo vis labiau antagonistiškas. 2000-aisiais tik 8 proc. kurios nors partijos šalininkų vertino kitą partiją visiškai neigiamai (0 balų „jausmų termometre“). Tačiau 2020 metais šis skaičius išaugo iki 40 proc. Šis reiškinys, vadinamas „politinės neapykantos“ augimu, rodo gilų nesusikalbėjimą tarp grupių, kurį iš dalies skatina socialinių ryšių nykimas.

Kai trūksta asmeninio bendravimo, politinės diskusijos persikelia į internetą, kur anonimiškumas ir informaciniai burbulai mažina asmeninę atsakomybę už išsakytus žodžius ir stiprina susiskaldymą. Socialiniai tinklai, kurie teoriškai turėjo skatinti nuomonių įvairovę, tapo platforma, kurioje dažniausiai susiburia į „informacinius burbulus“ panašiai mąstančių grupės. Algoritmai, kurie pateikia tik mūsų pažiūras atitinkantį turinį, neleidžia pamatyti kitų perspektyvų, o tai stiprina poliarizaciją.

Vienišumo įtaka žmogui

Ilgalaikė izoliacija neišvengiamai palieka žymes mūsų asmenybėje. Vieniši žmonės tampa uždaresni, mažiau empatiški ir mažiau linkę suprasti kitus. Vienatvė dažnai tampa depresijos ir nerimo priebėga, iš kurios nėra paprasta ištrūkti. O dar blogiau – vienišumas silpnina mūsų gebėjimą bendrauti. Kuo ilgiau gyvename atsiskyrę, tuo sunkiau tampa užmegzti ir išlaikyti prasmingus santykius. Tai užburtas ratas. Žmogus, kuris praranda ryšį su kitais, natūraliai tampa pasyvesnis, mažiau linkęs rizikuoti ar įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.

Vienišumo problema yra ne tik sociologinė, bet ir moralinė dilema: socialinė izoliacija keičia ne tik atskirų žmonių gyvenimus, bet ir visos visuomenės audinį. Tačiau šioje istorijoje dar neparašytas paskutinis skyrius. Jei sugebėsime grįžti prie tikro bendruomeniškumo, jei rasime būdų atkurti prarastus ryšius, vienišumo krizė gali tapti svarbia pamoka – priminimu, kad žmogui žmogus yra būtinas.

Veidaknygė